Mažai būna žmonių, kurie nieko nebijo. Vieni bijo realių subjektų: policijos, chuliganų, vagių bei kitų niekadėjų, kiti patys išgalvoja baimes – dinozaurus, numirėlius, plėšrius žvėris. Tada be tablečių jau neišsisukama. Baimė sukausto žmogaus fizines ir kūrybines galias. Man taip buvo. Aš daug ko bijodavau, o labiausiai – Donaldo Trampo. Bet dabar nustojau.

Šaunuolis JAV prezidentas: pasakė, kad užbaigs karą, ir beveik jau užbaigė. Atiduos Rusijai Ukrainos žemes, likusių žemės turtų trečdalį už paslaugą pasiims sau, paprašys, kad Ukrainos prezidentas nusišalintų ir nuo derybų, ir nuo prezidentavimo – ir viskas baigsis. Kaip paprasta, ar ne?

Kartais pagalvoji – daug kas taip galėtų. Sakykim, atiduotų Kinijai Taivaną… Bet gal čia svarbiausia, kad dar niekas nežada mūsų Lietuvos į Madagaskarą iškelti.

Kadangi D. Trampo nebebijau, tai ir žemėje šviesiau pasidarė. Visgi dar šiek tiek neramu dėl Rusijos. Juk ji arčiau mūsų ir geriau bei visapusiškiau mus pažįsta. Bet prieš savaitę pasiklausiau Lietuvos Premjero. Kaip ir Remigijus Žemaitaitis po Prezidento pasisakymų – vos neatsisėdau.

Gintaras Paluckas tiesiai pasakė, jog dvylika mėnesių arba bent jau šešis Rusijos galime nebijoti. Tik pagalvokit – kokie ilgi terminai. Per tuos mėnesius ir pensijos, ir atlyginimai padidės, atkursim santykius su Kinija, tikrai rasim, kur panaudoti penkis procentus sutaupyto biudžeto. Gal net politikai vienas kitą pamils.

Tad visos mano baimės išsisklaidė kaip rūkas, neblaškomas vėjo. Dabar vėl galiu ramiai gyventi, apie anūkus, draugus ir dangiškus migdolus galvoti. Gegužės devintąją galėsiu laisvai įsijungti televizorių ir pažiūrėti karinį paradą Maskvoje arba karių pagerbimą Antakalnio kapinėse. Gali būti, kad kuriame nors renginyje pamatysiu ir D. Trampą.

Užplūs geri jaunystės prisiminimai, kai iš spekuliantų nusipirktoje kasetėje kartu su dukrelėmis žiūrėjau filmus apie ančiuką Donaldą bei apie Vilką pilką. Prisiminimai geriau nei Prezidentai, Premjerai, pozicijos ir opozicijos, priešpriešos ir susitaikymai.

Argi ne idilija?