Asociatyvi nuotr.

Mies­tų, ypač to­kių ne­di­de­lių ir jau­kių kaip Rie­ta­vas, gat­vė­se gy­ven­to­jai tu­rė­tų jaus­tis vi­siš­kai sau­gūs. Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu ne­ri­mą žmo­nėms, gy­ve­nan­tiems Dar­žų ir ap­lin­ki­nė­se gat­vė­se, ke­lia pa­lai­das šuo, ku­ris puo­la praei­vius ir jų ve­džio­ja­mus au­gin­ti­nius.

In­for­ma­ci­ja apie pik­tą ke­tur­ko­jį, laks­tan­tį po mies­to gat­ves, vir­tua­lio­je erd­vė­je pa­si­ro­do jau ne pir­mą kar­tą. „Šian­dien ma­ne už­puo­lė, cy­piau vel­nio bal­su. Ko­dėl taip žmo­nės el­gia­si – pa­lei­džia laks­ty­ti ag­re­sy­vų šu­nį?“ – pa­tir­tais iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si rie­ta­viš­kė Lo­re­ta.

Mo­te­ris žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo, kad į ne­ma­lo­nų in­ci­den­tą pa­te­ko ve­džio­da­ma sa­vo au­gin­ti­nę Ža­lio­jo­je gat­vė­je: „Pa­ma­čiu­si at­bė­gant pa­lai­dą šu­nį, sa­vo ka­ly­tę pa­kė­liau ant ran­kų, o jis šo­ko man ant nu­ga­ros, pik­tai urgz­da­mas. Ma­no šu­niu­ką bū­tų pra­ri­jęs, jei­gu ne­bū­čiau spė­ju­si jo pa­kel­ti. Taip iš­si­gan­dau, kad grį­žus į na­mus te­ko ger­ti vais­tus.“

Su gy­vū­nus te­ro­ri­zuo­jan­čiu ke­tur­ko­ju su­si­tik­ti te­ko ir Dar­žų gat­vė­je gy­ve­nan­čiai Re­gi­nai: „Su­ti­kau jį Dar­žų gat­vė­je prie kon­tei­ne­rių. Puo­lė prie ma­no šuns ir nie­kaip ne­pa­vy­ko nu­vy­ti, tad li­ko­me ne­pa­si­vaikš­čio­ję. Bi­jo­jau, kad ir ma­na­sis ne­pra­dė­tų pul­ti…“

Rie­ta­vas – mies­tas ne­di­de­lis, tad gy­ven­to­jai pui­kiai ži­no, kam pri­klau­so šuo, kas tas neat­sa­kin­gas, sa­vo au­gin­ti­nio ne­pri­žiū­rin­tis as­muo. Kai ku­rie rie­ta­viš­kiai pa­tys jam skam­bi­no, pra­šė ne­pa­leis­ti au­gin­ti­nio. Si­tua­ci­ją komp­li­kuo­ja tai, kad šei­mi­nin­kas, pa­sak žmo­nių, gy­vū­ną gal­būt pa­lei­džia są­mo­nin­gai, gal net bū­da­mas ne­blai­vus. Bet la­biau nei vy­ro el­ge­sys mies­te­lė­nus ste­bi­no at­sa­kin­gų ins­ti­tu­ci­jų reak­ci­jos ne­bu­vi­mas.

„Nie­kas ne­si­kei­čia. Ar mes ne­tu­ri­me val­džios, ku­ri tuo šuns šei­mi­nin­ku už­siim­tų? Ne­gi rei­kia, jog ką nors ap­dras­ky­tų, kam nors įkąs­tų, kad ins­ti­tu­ci­jos pra­dė­tų dirb­ti… O juk ne­to­li šuns šei­mi­nin­ko gy­ve­na ta­ry­bos na­rys, mies­to se­niū­nas, gat­vė­mis pa­tru­liuo­ja po­li­ci­ja…“ – vie­šai sa­vo pa­si­pik­ti­ni­mą iš­sa­kė Val­da, ku­rią ne­pri­žiū­ri­mas ke­tur­ko­jis taip pat bu­vo už­puo­lęs.

„Iki ne­lai­mės vos vie­nas žings­nis. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kas bū­tų, jei­gu su ag­re­sy­viu šu­ni­mi su­si­dur­tų sa­vo au­gin­ti­nį ve­džio­jan­tis vai­kas…“ – gy­ven­to­jai kal­ba apie pa­tir­tą bai­mę, ne­ri­mą dėl sa­vo au­gin­ti­nių, vai­kų sau­gu­mo.

O ką apie si­tua­ci­ją kal­ba se­niū­ni­jos va­do­vas? Su­si­sie­kę su Pet­ru Leng­ve­niu iš­gir­do­me, kad se­niū­ni­ja dėl gat­vė­mis laks­tan­čios Va­ka­rų Si­bi­ro lai­kos yra ga­vu­si du skun­dus. „Iš kar­to su­si­sie­kiau su šuns šei­mi­nin­ku. Pir­mą va­ka­rą net pa­ts par­vi­jau šu­nį į vol­je­rą – ant ma­nęs jis ne­puo­lė, neat­ro­dė ag­re­sy­vus. Sup­ran­tu, kad žmo­nės di­de­lio šuns bi­jo, bet ne­ma­nau, kad au­gin­ti­nį šei­mi­nin­kas ty­čia pa­lei­džia – lai­ka pa­ti per vol­je­ro vir­šų pa­sprun­ka“, – dės­tė se­niū­nas.

Ant­ra­die­nį, su­ži­no­jęs, kad ke­tur­ko­jis ir vėl laks­to gat­vė­mis, se­niū­ni­jos va­do­vas su­si­sie­kė su šuns šei­mi­nin­ko sū­nu­mi ir pa­pra­šė jo pa­gal­bos. „Man bu­vo pa­ža­dė­ta, kad tą pa­tį va­ka­rą šuo bus iš­vež­tas. Šian­dien jis jau gat­vė­mis ne­be­tu­rė­tų laks­ty­ti“, – sa­kė tre­čia­die­nį žur­na­lis­tės kal­bin­tas P. Leng­ve­nis.

Kiek vė­liau se­niū­nas per­skam­bi­no ir in­for­ma­vo: „Dar kar­tą su­si­sie­kiau su šuns šei­mi­nin­ko sū­nu­mi. Jis ma­ne pa­ti­ki­no, kad au­gin­ti­nį iš tė­vo na­mų iš­ve­žė.“

Rei­kia ti­kė­tis, kad ši pro­ble­ma iš­spręs­ta vi­sam lai­kui ir rie­ta­viš­kiai gat­vė­mis su sa­vo au­gin­ti­niais ga­lės vaikš­čio­ti ne­si­žval­gy­da­mi į ša­lis ir be bai­mės.