Asmeninio archyvo nuotr.

„Di­džiau­sia žu­vis – ta, ku­ri nu­trū­ko“, – sa­ko žve­jai. Nors šis po­sa­kis daž­nam su­ke­lia šyps­nį, pa­čiam žve­jui nu­trū­ku­si žu­vis ne tik pra­ras­tas lai­mi­kis. Tai ne­pa­mirš­ta­ma aki­mir­ka, dvi­ko­va, ku­rio­je te­ko pri­pa­žin­ti stip­res­nio var­žo­vo pra­na­šu­mą. „Žu­viai nu­plau­kiant – jo­kio kar­tė­lio, tik pa­gar­ba: ji nu­ga­lė­jo ir vi­sa­da bus ta­vo min­ty­se… Žve­jo sie­la ži­no, kad čia dar ne pa­bai­ga“, – apie min­tis, ky­lan­čias pra­lai­mė­jus van­dens mū­šį, pa­sa­ko­jo spor­ti­nės žūk­lės en­tu­zias­tas, klu­bo „Že­mai­ti­jos kab­lys“ na­rys Juo­zas Bar­sys.

Žve­jo­ti pra­dė­jo pen­ke­rių
Su Juo­zu su­si­ta­rė­me su­si­tik­ti Dau­gė­dų tven­ki­nio pa­kran­tė­je – ar­gi ga­li bū­ti tin­ka­mes­nė vie­ta po­kal­biui su žmo­gu­mi, ku­ris meš­ke­rę lai­ky­ti iš­mo­ko bū­da­mas vos pen­ke­rių me­tų? Te­liūš­kuo­jant ban­goms, pa­šne­ko­vas pri­si­mi­nė pir­mą­jį sa­vo lai­mi­kį. Tai bu­vo Plun­gės jū­ro­je pa­gau­tas pūgž­lys. Daug jis ta­da džiaugs­mo pen­kia­me­čiam meš­ke­rio­to­jui su­kė­lė – juk ber­niu­kas ne­sup­ra­to, kad žu­vį, gud­riai jį už­kal­bi­nęs, tė­tis ant kab­liu­ko už­ka­bi­no. Pa­si­di­džia­vi­mas sa­vi­mi, iš­trau­kus pir­mą­jį lai­mi­kį, bu­vo toks di­de­lis, o įspū­dis toks stip­rus, kad Juo­zu­kas iš kar­to ta­po pri­sie­ku­siu žve­ju ir nuo­la­ti­niu tė­čio meš­ke­rės drau­gu.

Žve­jy­ba – ne tik lai­mi­kis
Me­tams bė­gant no­ras bū­ti gam­to­je stip­rė­jo, nes žve­jy­ba – ne tik lai­mi­kis, tai ra­so­ta žo­lė, mig­lo­se pa­sken­dę ry­tai, paukš­čių gies­mės, tai me­tas, kai ty­la iš­kal­bin­ges­nė nei žo­džiai. Žve­jui tai sin­te­zės su gam­ta mo­men­tas, nes ra­my­bės ap­sup­ty­je už­si­mirš­ta vi­si rū­pes­čiai. Ge­riau­sia, ką žmo­gui duo­da šis pomėgis – ban­gų ir lau­ki­mo išug­dy­ta kant­ry­bė. Mū­sų pa­šne­ko­vas sa­kė jos tik­rai ne­sto­ko­jan­tis: „Il­giau­siai sa­vo lai­mi­kio lau­kiau tris su pu­se pa­ros. Ta­da dar bu­vau spor­ti­nės žūk­lės nau­jo­kas, ruo­šė­mės kar­pių gau­dy­mo var­žy­boms. Pa­tir­ties tu­rin­tys žve­jai pa­mo­kė, kad rei­kia vie­tą „pri­si­mai­tin­ti“. Pak­ran­tė­je pra­lei­dau dau­giau nei tris pa­ras, gy­ve­nau čia pat pa­la­pi­nė­je, bi­jo­jau at­si­trauk­ti, nes ne­ga­li ži­no­ti, ka­da gel­mės tau at­si­lieps. Ir jos ma­ne iš­gir­do.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Prik­lau­so spor­ti­nės žūk­lės klu­bui „Že­mai­ti­jos kab­lys“
Pra­dė­jęs kaip žve­jys mė­gė­jas, il­gai­niui J. Bar­sys „išau­go“ į spor­ti­nės žūk­lės en­tu­zias­tą. Pir­ma­sis klu­bas, į ku­rį bu­vo pa­kvies­tas, – Gargž­dų mė­gė­jiš­kos ir spor­ti­nės žve­jy­bos klu­bas „Py­la“. Įga­vęs ja­me daug var­žy­bų pa­tir­ties, 2022-ai­siais ta­po spor­ti­nės žūk­lės klu­bo „Že­mai­ti­jos kab­lys“ na­riu. Da­ly­va­vo įvai­rio­se var­žy­bo­se, yra pel­nęs dau­gy­bę ap­do­va­no­ji­mų. Pas­te­bė­jęs, kad žve­jy­bos tra­di­ci­ja pa­ma­žu nyks­ta, pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti meš­ke­rio­ji­mo var­žy­bas, siek­da­mas šiuo po­mė­giu su­do­min­ti jau­nus žmo­nes. Vi­sa ši veik­la rei­ka­lau­ja daug lai­ko, tad, kaip pa­šne­ko­vas pri­si­pa­ži­no, iš­trūk­ti į gam­tą vie­nam ir ty­lo­je pa­me­di­tuo­ti su meš­ke­re pa­vyks­ta vis re­čiau.

Žve­jo sva­jo­nė vis dar plau­kio­ja Nor­ve­gi­jos fjor­duo­se
Di­džiau­sia, tro­fė­ji­nė, Juo­zo pa­gau­ta žu­vis, ži­no­ma, ne­skai­tant tos, ku­ri nu­trū­ko, – Nor­ve­gi­jo­je su­žve­jo­tas otas, svė­ręs 68 ki­log­ra­mus. Vy­ras ži­no, kad kal­nų ap­sup­ti fjor­dai, kur van­dens neiš­ju­di­na At­lan­to ban­gos, gar­sė­ja žu­vų gau­sa ir jų dy­džiu. To­dėl tu­ri sva­jo­nę nu­vyk­ti į sa­lą, ku­rios pa­kran­čių van­de­ny­se gau­si otų po­pu­lia­ci­ja, ir pa­gau­ti di­džiau­sią – gal 3 met­rų il­gio ir 200 ki­log­ra­mų svo­rio žu­vį.

Ir pa­ty­rę žve­jai kar­tais per­ka „lai­mi­kį“
Žve­jai tu­ri „už­gy­ve­nę“ ir po ki­bi­rais sle­pia įvai­riau­sių is­to­ri­jų. Pak­laus­tas, ko­kiu nuo­ty­kiu ga­lė­tų pa­si­da­lin­ti su mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jais, Juo­zas sa­kė, kad jų esa­ma įvai­riau­sių. „Žve­jy­ba neat­sie­ja­ma nuo ad­re­na­li­no, o ga­vus ge­rą jo pliūps­nį, įvai­riau­sių si­tua­ci­jų pa­si­tai­ko. Kar­tą taip įsi­sma­gi­nau trauk­ti už­ki­bu­sią žu­vį, kad iš val­ties iš­kri­tau. Bu­vau taip pa­gau­tas azar­to, kad net van­de­ny­je meš­ke­rės ne­pa­lei­dau. Įsi­ropš­čiau iš van­dens ir lai­mė­jau mud­vie­jų ko­vą. Yra bu­vę, kad žu­vis meš­ke­rę „pa­vo­gė“. Sė­džiu pa­kran­tė­je, žval­gau­si ir ma­tau, kad meš­ke­rė nuo kran­to tols­ta – te­ko plauk­te vy­tis bėg­lę ir su­si­grą­žin­ti sa­vo tur­tą“, – pri­si­mi­nė kungiškis.

Nors vy­ras – pa­ty­ręs žve­jys, ir jam pa­si­tai­ko lik­ti be lai­mi­kio. J. Bar­sys ne­slė­pė, kad kar­tą pa­va­sa­rį po ne­sėk­min­gos stin­tų žve­jy­bos Smil­ty­nė­je yra pir­kęs žu­vies, kad tik į na­mus, pas žmo­ną, tuš­čio­mis ne­grįž­tų.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žu­vie­ne vai­ši­na vi­są Dau­gė­dų bend­ruo­me­nę
Su Jur­ga Juo­zas su­si­tuo­kė prieš 22 me­tus. Sa­vo „un­di­nė­lę“ pa­ga­vo Va­tu­šiuo­se, kai po moks­lų Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jo­je įsi­dar­bi­no bal­dų fab­ri­ke. Iš pra­džių gy­ve­no Plun­gė­je, iš kur vy­ras ir ki­lęs, o prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų at­si­kė­lė į Kun­gių kai­mą Dau­gė­dų se­niū­ni­jo­je. Nu­si­pir­ko ato­kų vien­kie­mį, nors prieš tai bu­vo ap­žiū­rė­ję dau­gy­bę ki­tų so­dy­bų.

„Vie­ta su­ža­vė­jo iš kar­to – ra­my­bė, gam­ta. Ir iki tven­ki­nių ne­to­li – Dau­gė­duo­se jų net du, o kur dar miš­ke žo­lė­mis apau­gęs eže­rė­lis. Tu­riu aš čia su­ra­dęs mėgs­ta­miau­sią žve­jo­ti vie­te­lę – ji ypa­tin­ga: ra­mu, gra­žu, o ly­de­kos, ka­ro­sai, kar­piai re­kor­di­niai kim­ba.

La­bai čia pa­tin­ka gy­ven­ti, esu Dau­gė­dų bend­ruo­me­nės na­rys. Jau tre­ti me­tai vyks­tant va­sa­ros šven­tėms ver­du žu­vie­nę. Ja dau­gė­diš­kius vai­ši­nau ir praė­ju­sį šeš­ta­die­nį. Ma­lo­nu, kai ga­li kuo nors pri­si­dė­ti“, – džiau­gė­si gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­si­rin­ki­mu J. Bar­sys, nors iš vien­kie­mio abiem su žmo­na ten­ka į dar­bą „Vi­čiū­nuo­se“ va­ži­nė­ti.

Po­mė­giu už­krė­tė ir žmo­ną
Žve­jy­ba – bran­gus po­mė­gis. Tą ži­no net tie, ku­rie meš­ke­rės sa­vo ran­ko­se nė­ra tu­rė­ję – ga­na vien po žve­jams skir­tą par­duo­tu­vę pa­si­žval­gy­ti. „Ar žmo­na ne­pyks­ta, kad pi­ni­gai žu­vims iš­pluk­do­mi?“ – pa­klau­sė­me pa­šne­ko­vo. „Žu­vims gau­dy­ti skir­ta įran­ga da­bar mo­der­ni. Ko tik nė­ra, ir vis­ko rei­kia. Kad Jur­ga ne­pyk­tų, ir ją žve­jy­ba su­do­mi­nau – pa­ma­žu, per il­gą lai­ką. Da­bar jau ir ji yra klu­bo „Že­mai­ti­jos kab­lys“ na­rė, kar­tu su ma­ni­mi į var­žy­bas va­ži­nė­ja“, – at­sklei­dė sa­vo gud­ry­bę Juo­zas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žve­jy­ba vy­ras nuo ma­žens ban­do už­krės­ti ir dvy­li­ka­me­tį sū­nų Ne­ri­jų. Ti­ki­si, kad ka­da nors jis, kaip ir tė­tis, iš­siug­dys kant­ry­bę ir taps spor­ti­nės žūk­lės en­tu­zias­tu. Įdo­mu tai, kad pir­mą kar­tą iš­si­ve­dęs sū­nų meš­ke­rio­ti Juo­zas at­kar­to­jo sa­vo vai­kys­tės is­to­ri­ją – už­kal­bi­no ber­niu­ką ir už­ka­bi­no ant jo meš­ke­rės kab­liu­ko žu­vį.

Žve­jai drau­giš­ki, bet prie­ta­rin­gi
Yra žmo­nių, ku­riems žve­jy­ba at­ro­do nuo­bo­dus už­siė­mi­mas, tad kuo ji „už­ka­bi­no“ Juo­zą? Žve­jys paaiš­ki­no: „Už­ka­bi­na“ bu­vi­mas gam­to­je, ty­lo­je, ga­li­my­bė re­lak­suo­tis – ne­tu­riu nė vie­no pa­žįs­ta­mo žve­jo, ku­ris dep­re­si­ja sirg­tų. Žve­jy­ba ug­do kant­ry­bę ir spe­ci­fi­nį mąs­ty­mą. Ma­ty­da­mas, kad per var­žy­bas kon­ku­ren­tui ge­riau kim­ba, tu­ri su­gal­vo­ti, ką da­rai ne taip, ką tu­ri keis­ti – gal­va grei­tai įsi­jun­gia ir ieš­ko spren­di­mų. Dar vie­nas pri­va­lu­mas – drau­gai. Žve­jai – la­bai nuo­šir­dūs žmo­nės: pa­tars, pa­dės, pa­si­da­lins sa­vo pa­tir­ti­mi.“

Vis dėl­to, kaip paaiš­kė­jo iš to­les­nio po­kal­bio, žve­jį ga­li­ma grei­tai su­pyk­dy­ti. „Pa­lin­kė­ki­te žve­jui prieš var­žy­bas sėk­mės, ir jis mes meš­ke­rę į šo­ną. „Nei žvy­no, nei uo­de­gos“ – įpras­tai jiems lin­ki­ma. Pas­te­bė­jau, kad esa­me ga­na prie­ta­rin­ga bend­ruo­me­nė – tu­ri­me įvai­riau­sių sėk­mę ne­šan­čių ta­lis­ma­nų, ri­tua­lų. Ži­nau vie­ną žve­jį, ku­ris lai­mi­kį spe­cia­lia mal­de­le vi­lio­ja. Ir ji vei­kia!“ – pa­sa­ko­jo J. Bar­sys.

Štai ir vi­sas mū­sų po­kal­bis apie pir­mą­jį ki­bi­mą, ty­lą, mig­lo­tus ryt­me­čius ir apie le­gen­di­nę žu­vį, ku­ri, kaip ir de­ra le­gen­doms… nu­trū­ko, pa­lik­da­ma tik vil­tį.