J. Rupšienės asmeninio albumo nuotr.

Atvykus į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Plungės filialą pasitinka smulkutė neaukšta moteris plačia šypsena – asociacijos pirmininkė Janina Rupšienė. Taip likimas sudėliojo, kad moteris dabar gyvena Plateliuose, bet dirba Plungėje. Daugiau pasakoti apie save neskuba. Ko nors paklausta tuoj kuklinasi: „Na ką čia apie mane… Aš geriau jums papasakosiu apie mūsų bendruomenę.“ Vis dėlto ilgiau pabendravus šį tą išgirdome ir apie pačią Janiną.

– Iš kur esate kilusi ir kaip atsidūrėte šiuose kraštuose?
– Esu kilusi iš Šilalės rajono. Daug metų gyvenau ir dirbau Klaipėdoje .Ten užauginau savo vaikus. Gyvenimas klostėsi visai neblogai, tik vis kažkas buvo ne taip. Nors gyvenau erdviame bute gražioje vietoje, tačiau pažvelgusi pro langą jaučiausi, lyg būčiau dėžutėje. Vis pasvajodavau apie nuosavus namus gamtoje. Ir vieną dieną, visai šito nesitikint, pažįstami man pasiūlė įsigyti jų namą Plateliuose. Iš pradžių šis pasiūlymas nuskambėjo lyg juokais, bet man to ir pakako. Visai susisuko galva. Pats likimas atvedė mane į šią sodybą, juk aš taip norėjau kaimo. O ir vaikai drąsino: „Pirmyn, juk čia tavo sena svajonė” . Taip ir susigundžiau, viską metusi Klaipėdoje atsiradau Plateliuose.

– Turbūt nebuvo lengva įsikurti?
– Išties buvo daug streso. Atvykau čia nežinodama, ką veiksiu ir iš ko gyvensiu. Ėmiau ieškoti darbo. Iki įsikurdama Klaipėdoje kurį laiką gyvenau Plungėje, iškart po studijų buvau gavusi paskyrimą į Plungės „Nykštuko“ lopšelį-darželį. Ten išdirbau porą metų, iki kol išvykau gyventi į Klaipėdą. O kai persikrausčiau į Platelius ir ėmiau Plungėje ieškoti darbo, visi į mane įtariai žiūrėjo. Turbūt ne vienam kilo klausimas, kodėl žmogus iš Klaipėdos su tokia reta specialybe (Janina turi tiflopedagogės specialybę. Tiflopedagogika- tai aklų ir silpnaregių vaikų auklėjimo bei mokymo ypatybės) ieško darbo Plungėje. Bet neilgai trukus, 2011m., man pasiūlė darbą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Plungės filialą . Čia sėkmingai dirbu iki šiol.

– Vadinasi, atradote čia save?
– Mes esame sukūrę bendruomenę, kurioje žmonės pajunta bendrystę, kurioje susitinka, bendrauja, draugauja. Kartu leidžiame laiką: užsiimame rankdarbiais, audžiame, grojame, dainuojame, keliaujame. Organizuojame susitikimus, edukacijas, renginius, rengiame ir akcijas. Turime puikius vadovus, kurie mums labai padeda ir palaiko.

J. Rupšienės asmeninio albumo nuotr.

– Ar visi bendruomenės nariai tokie aktyvūs?
– Taip, paprastai asociacijoje yra užsiregistravę daugiau narių, o susirenka tik aktyvieji. Būna, kad vieną kitą aplankau ir namie, paskatinu neužsidaryti, išeiti, labiau pasitikėti savimi. Būna įvairių situacijų.

– Anksčiau užsiminėte, kad rengiate „Baltosios lazdelės“ akcijas. Papasakokite apie jas.
– Šios akcijos tikslas – parodyti visuomenei, kad egzistuoja aklieji bei silpnaregiai. O tą darome paprastai: susirenka būrys mūsų asociacijos narių ir užsidėję tamsius akinius bei pasiėmę baltąsias lazdeles išeiname į gatvę. Užeiname ir į parduotuves, kavines, stebime aplinkinių reakcijas. Norime, kad apie mus žinotų, kad visuomenė mus labiau priimtų.

J. Rupšienės asmeninio albumo nuotr.

– Ar šitai dar nėra savaime suprantama?
Gaila, bet pamatę mus žmonės neretai dar suglumsta. Nežino, kaip elgtis, ką sakyti. Mes tik norime būti visuomenės dalis. Todėl ir skatinu asociacijos narius drąsiau eiti į viešumą.

– Seniau negalia, rodos, visai neegzistavo. Ši tema buvo lyg savotiškas tabu ar net gėda šeimoms, kuriose gyvena neįgalusis. Ar situacija nesikeičia?
– Taip, požiūris tikrai keičiasi, nors gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Ir turime pradėti nuo savęs. Jeigu mes bijome išeiti į viešumą, o visuomenė mūsų nemato, gaunasi užburtas ratas. Kaip tada integruotis ir būti priimtiems?

– O kas jus pačią atvedė į šią sferą?
Taip sudėliojo pats gyvenimas. Pradžia buvo tikrai nedrąsi. Iki šiol pamenu pirmuosius žingsnius. Buvau baigusi pedagogiką ir man pasiūlė darbą su dvynukais Kaminskais Bijotuose. Berniukai buvo gimę akli. Jie buvo ypatingi vaikai, labai talentingi. Karolį Kaminską turėtumėte žinoti iš jo dainavimo karjeros. Dirbdama su jais aš pati augau ir mokiausi, buvo įdomu ieškoti būdų, kaip broliukams perteikti informaciją, kaip supažindinti su pasauliu. Liesdavome skirtingus daiktus, indus, žolę… Viską darydavome atsargiai, iš lėto, kad berniukai neišsigąstų, neužsisklęstų savyje. Nors pati ir neturiu regos problemų, bet netikėtas darbo pasiūlymas mane paskatino baigti tiflopedagogiką. Nuo to ir prasidėjo mano kelias į aklųjų ir silpnaregių pasaulį.

J. Rupšienės asmeninio albumo nuotr.

– O kaip jaučiasi tie, kurie ne gimsta akli, bet vėliau netenka regėjimo?
– Įvairių gyvenime būna atvejų. Vienaip yra, kai žmogus gimsta aklas, kitaip, kai regą praranda dėl traumos ar ligos. Tada reikia be galo daug dirbti su savimi. Reikia išmokti priimti negalią ir gyventi su ja, adaptuotis buityje. Tokiam žmogui būtina psichologo ir kitų specialistų pagalba, artimųjų ir bendruomenės palaikymas.

– Mums visiems labai sveika kartais susimąstyti ir išgirsti, kaip gyvena kiti, kaip gyvena žmonės su negalia? Atjauta ir bendrystė kiekvienam turėtų būti raktinės vertybės. O keisdami savo požiūrį, priimdami kitokį padėtume ne tik jam, bet ir sau. Dėkoju, kad vis primenate mums šitai.