Sauliaus Narkaus nuotr.

Ge­gu­žės pa­bai­go­je įvy­ko at­ran­ka į Pla­te­lių se­niū­ni­jos va­do­vo vie­tą. Nors iš de­vy­nių rei­ka­la­vi­mus ati­ti­ku­sių pre­ten­den­tų į po­kal­bį at­vy­ko tik pen­ki, rink­tis bu­vo iš ko. O ge­riau­siai kon­kur­se pa­si­ro­dęs Ro­ber­tas Grit­kus nuo bir­že­lio 16-osios sto­jo prie Pla­te­lių se­niū­ni­jos vai­ro. Praė­jo pu­sant­ro mė­ne­sio, ko­jas jau spė­jo ap­šil­ti, tad pa­ts me­tas su­si­pa­žin­ti su nau­juo­ju se­niū­nu iš ar­čiau.

No­ri gy­ven­ti tik sa­va­me kraš­te
Pir­mą­ją sa­vo kaip se­niū­no dar­bo die­ną R. Grit­kus „Labas, Plun­ge“ sa­kė, jog yra ne pla­te­liš­kis. Jis gi­mė ir užau­go Plun­gė­je, nuo pir­mos iki dvy­lik­tos kla­sės mo­kė­si „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Įs­to­jo į tuo­me­ti­nį Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą (da­bar – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Že­mės ūkio aka­de­mi­ja – aut. pa­st.). Pa­si­rin­ko ag­ro­no­mo spe­cia­ly­bę, nors, kaip pa­ts juo­ka­vo, nė die­nos juo dirb­ti ne­te­ko. Tie­sa, įsi­dar­bin­ti pa­gal spe­cia­ly­bę no­rė­jo, bet Že­mai­ti­jo­je no­rin­čių priim­ti jau­ną spe­cia­lis­tą neat­si­ra­do.

„Ma­no bend­ra­kur­siai iš ki­tų re­gio­nų sėk­min­gai įsi­dar­bi­no, o aš kiek skam­bi­nau į bend­ro­ves, vis at­sa­ky­da­vo, kad ne­rei­kia“, – pri­si­mi­nė R. Grit­kus.

Ne­ga­vęs dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę po stu­di­jų bai­gi­mo va­sa­ros se­zo­nui vy­ras iš­va­žia­vo į Šve­di­ją. Grį­žęs įsidarbino šil­dy­mo įren­gi­mo sri­ty­je uos­ta­mies­ty­je. Ku­rį lai­ką pa­dir­bė­jęs Lie­tu­vo­je vėl spar­nus pa­kė­lė į Šve­di­ją. Iš­dir­bęs ne vi­sus me­tus iš šios Skandinavijos šalies iš­va­žia­vo į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją ir ten kar­tu su bū­si­ma žmo­na gy­ve­no ir dir­bo dar 1,5 me­tų.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Rodos, keis­ta, kad jau­ni žmo­nės, pa­ju­tę pi­ni­gų sko­nį, grįž­ta gy­ve­ni­mo kur­ti į sa­vo gim­ti­nę. „Mes iš­va­žia­vo­me tu­rė­da­mi konk­re­tų tiks­lą – už­si­dirb­ti pi­ni­gė­lių sa­vam būs­tui. Ži­no­jo­me, kiek tu­ri­me už­dirb­ti, tai to ir sie­kė­me. Gy­ven­ti ten net ne­pla­na­vo­me“, – at­vi­rai pa­sa­ko­jo nau­ja­sis Pla­te­lių se­niū­nas.

Ro­ber­tas, Lai­ma ir bū­si­mas pir­mo­kas Mar­tas įsi­kū­rę Bab­run­go se­niū­ni­jos Pa­ke­rų kai­me.

Vals­ty­bės tar­ny­ba vi­lio­jo
Kaip ir mi­nė­ta, R. Grit­kus iki ta­pi­mo se­niū­nu dir­bo pri­va­čia­me šil­dy­mo įren­gi­mo sek­to­riu­je. At­ro­do, tai vi­siš­kai ki­to­kia sri­tis, tad smal­su bu­vo su­ži­no­ti, kas su­gun­dė iš­ban­dy­ti sa­ve vi­siš­kai nau­ja­me „amp­lua“.

„Vi­sa­da do­mė­jau­si dar­bu vals­ty­bi­nia­me sek­to­riu­je. Bu­vo lai­kas, kai do­mė­jau­si ir po­li­ti­ka, bet pa­ts nie­ka­da ne­bu­vau į ją įsi­trau­kęs, o pa­sta­ruo­ju me­tu su­pra­tau, kad gal ir ne­ver­ta po­li­ti­kuo­ti. Be to, bu­vęs se­niū­nas Ro­ber­tas Šim­kus – ma­no bu­vęs kla­sės drau­gas. Ste­bė­jau jo skel­bia­mą in­for­ma­ci­ją so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ste­bė­jau jo veik­lą, man pa­ti­ko. Pa­ma­čiau skel­bi­mą ir nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti“, – pa­sa­ko­jo R. Grit­kus.

Di­de­lių vil­čių lai­mė­ti kon­kur­są Ro­ber­tas ne­tu­rė­jo, tad ir apie spren­di­mą ja­me da­ly­vau­ti ži­no­jo tik la­bai ma­žai žmo­nių. „Žmo­na nei pri­ta­rė, nei ne­pri­ta­rė, lei­do pa­čiam ap­si­spręs­ti. O tė­čiui pa­sa­kiau jau tik lai­mė­jęs kon­kur­są. Jis jo­kios reak­ci­jos ne­pa­ro­dė, tik su šyp­se­na pa­žiū­rė­jo ir pa­svei­ki­no“, – kal­bė­jo jau­nas vy­ras.

Nors ir ne­la­bai ti­kė­jo sėk­me, o juo la­biau, bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad pa­sku­ti­nia­me at­ran­kos eta­pe pa­si­ro­dė pra­stai, su­ži­no­jęs apie lai­mė­tą kon­kur­są la­bai ap­si­džiau­gė. Tie­sa, apie tai, kad ly­dė­jo sėk­mė, pa­žįs­ta­mi su­ži­no­jo anks­čiau nei jis pa­ts.

„Aš dar ne­ži­no­jau, kad lai­mė­jau, ta­čiau vie­nas pa­žįs­ta­mas bu­vęs pla­te­liš­kis jau ži­no­jo. Su­si­ti­ko­me. Jis į ma­ne keis­tai žiū­rė­jo. Pa­si­kal­bė­jo­me. Taip nie­ko ne­pa­sa­kęs iš­va­žia­vo ir po ku­rio lai­ko grį­žo, ma­tyt, lau­kė, kol pa­si­sa­ky­siu. O aš ne­tu­rė­jau lai­ko pa­si­žiū­rė­ti elekt­ro­ni­nio pa­što. Ir tik prieš jam grįž­tant bu­vau per­skai­tęs svei­ki­ni­mą“, – pri­si­mi­nė vy­ras.

Daug lai­ko smulk­me­noms
Praė­jo mė­nuo, tad ko­kios nuo­tai­kos da­bar? Anot pa­šne­ko­vo, ka­dan­gi dar prieš da­ly­va­vi­mą kon­kur­se pa­si­do­mė­jo, kas ir kaip vyks­ta Pla­te­liuo­se, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria­ma, kaž­ko­kio šo­ko ne­pa­ty­rė.

„Pla­te­lių se­niū­ni­jo­je – pui­kios bend­ruo­me­nės. Ma­no nuo­mo­ne, čia la­bai stip­ri bend­rys­tė. Atė­jau dirb­ti Pla­te­lių šven­čių ma­ra­to­no me­tu. Ge­rai pa­si­jau­čiau, kad ma­ne šil­tai priė­mė, nors iš­gy­ve­nau, kaip bus“, – ne­slė­pė vy­ras.

Nors pro­ble­mos lyg ir bu­vo ži­no­mos, ta­čiau lau­kė ir tai, ko ne­si­ti­kė­jo. Pa­sak nau­jo­jo se­niū­no, prieš pra­dė­da­mas dirb­ti ne­ma­nė, kad pa­pras­tos smulk­me­nos ga­li „su­val­gy­ti“ daug as­me­ni­nio lai­ko. „Žmo­nės rei­ka­lau­ja daug, o ir aš pa­ts dar daug ko ne­mo­ku, su kiek­vie­nu da­ly­ku rei­kia su­si­pa­žin­ti iš nau­jo, per­skai­ty­ti iš nau­jo. Kai jau dau­giau ži­no­siu, ta­da bus pa­pras­čiau. Da­bar ki­tą kar­tą rei­kia ir pen­kis kar­tus pa­skam­bin­ti, pa­si­tiks­lin­ti, ga­li­ma da­ry­ti ar ne“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Jam pa­gel­bė­ja ne tik teo­ri­jos ži­nios, bet ir ki­tų se­niū­nų, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jos, kas dvi sa­vai­tes vyks­tan­tys se­niū­nų su­si­rin­ki­mai.

Tad dėl ko skau­da Pla­te­lių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jams? Kaip sa­kė R. Grit­kus, pla­te­liš­kių pro­ble­mos pa­pras­tos, žmo­giš­kos: kaž­kam lie­tus nuo­sto­lių pri­da­rė, kaž­kas pri­šiukš­li­no ir pan. O bend­rai imant, se­niū­no ma­ny­mu, pro­ble­mos, ko ge­ro, tos pa­čios kaip ir kiek­vie­no­je se­niū­ni­jo­je: kad bū­tų ge­res­nė ke­lių būk­lė, dau­giau ap­švie­ti­mo…

Nau­jos idė­jos ir pla­nai nuo ki­tų me­tų
Sa­ko­ma, kad nau­ja šluo­ta nau­jai šluo­ja. Smal­sa­vo­me, ar se­niū­ni­ja su­lauks nau­jo­vių?

„Ki­tais me­tais, ma­nau, bus nau­jo­vių. Šie­met tę­siu bu­vu­sio se­niū­no dar­bus, juk vis­kas pla­nuo­ja­ma atei­nan­tiems me­tams. Tai­gi pla­ną su­da­riau ne aš, o bu­vęs se­niū­nas, tai sten­giuo­si jo lai­ky­tis. O ki­tais me­tais vis­ką da­ry­siu pa­ts. Aiš­ku, idė­jų tu­riu. O dėl dar­buo­to­jų, tai po­ky­čių ne­bus. Aš jiems esu kaip sū­nus (juo­kia­si), jau­čiuo­si glo­bo­ja­mas, bet su pa­gar­ba. Iš pri­gim­ties esu nuo­lai­des­nis ir duo­du šan­są žmo­gui pa­si­tai­sy­ti, bet jei reiks, tar­siu ir griež­tes­nį žo­dį. Kol kas ne­bu­vo dėl ko trenk­ti kumš­čiu į sta­lą“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai kal­bė­jo R. Grit­kus.

Kad jau pra­kal­bo­me apie lau­kian­čias nau­jo­ves, do­mė­jo­mės, ko­kius dar­bus ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja at­lik­ti nau­jas se­niū­nas. Kaip tei­gė pa­šne­ko­vas, vi­sų pir­ma no­rė­tų­si su­si­tvar­ky­ti su be­šei­mi­nin­kiais sta­ti­niais, ku­rie ga­di­na vaiz­dą, no­rė­tų­si ge­res­nio ap­švie­ti­mo kai­muo­se, kai kur pra­tęs­ti au­to­bu­sų sto­te­lių tink­lą… „Esu pri­si­ra­šęs daug tų pa­ste­bė­ji­mų“, – sa­kė nau­ja­sis se­niū­nas ir pri­dū­rė, jog jie nie­kur ne­dings, ne­bent pa­gal esa­mą si­tua­ci­ją ir tu­ri­mų pi­ni­gų kie­kį su­si­keis vie­to­mis.

Nau­jos pa­rei­gos, nau­ji už­da­vi­niai rei­ka­lau­ja ne­ma­žai lai­ko, tad ar lie­ka lais­vo lai­ko sau? „Lais­vo lai­ko lie­ka ma­žiau. Kaž­ka­da tu­rė­jau lai­ko ir sau, da­bar jis lie­ka šei­mai. Mėgs­ta­me su šei­ma ke­liau­ti gam­to­je, uo­gau­ti. Daž­nai lei­džia­mės į ke­lią dvi­ra­čiais. Ne­su joks spor­ti­nin­kas, bet lais­va­lai­kį sten­gia­mės pra­leis­ti ak­ty­viai. Ma­no as­me­ni­nis po­mė­gis anks­čiau bu­vo žve­jy­ba“, – pa­sa­ko­jo R. Grit­kus.

Pak­laus­tas, ko pa­lin­kė­tų sau, nau­jas Pla­te­lių se­niū­ni­jos va­do­vas il­gai ne­gal­vo­jęs iš­var­di­jo: „Kant­ry­bės, daug įdir­bio ge­ri­nant se­niū­ni­jos ge­ro­vę, neap­siriboti vien Pla­te­liais, nes tu­ri­me daug kai­mų ir ten rei­kia pri­dė­ti ran­ką, pri­si­dė­ti prie bend­ruo­me­nės, kad bend­rys­tė dar la­biau stip­rė­tų. To­dėl sau pa­lin­kė­čiau vi­so to ne­pa­mirš­ti.“