Restauratorius Vidmantas Vaitkus: „Supratau, ką turiu padaryti“

2025 m. vasario 13 d.

Vidmantas Vaitkus mane pasitiko su žavia prancūzų buldogiuke Liuka, kuri taip pat „dalyvavo“ pokalbyje. Restauratorius 40 metų dirbo ir gyveno Vilniuje, atkūrė ne vieną bažnyčią ir daugybę svarbių istorinių objektų, taip pat gynė Lietuvos nepriklausomybę ir yra gavęs aukščiausią valstybės apdovanojimą – Vyčio Kryžiaus ordiną. Bet dabar po daugybės metų grįžo į gimtąją Plungę ir tęsia savo mylimą restauratoriaus darbą Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

– Vidmantai, kada nusprendėte pasukti restauratoriaus keliu?
– Mokiausi Plungės statybos technikume ir, belikus apsiginti diplominį darbą, perskaičiau, kad Klaipėdoje galima įgyti restauratoriaus specialybę. Buvo skelbiama, kad tie, kurie geriausiai baigs mokslus, gaus darbą Vilniaus restauravimo dirbtuvėse. Pretendavo keturi jaunuoliai į vieną vietą. Egzaminai buvo tapyba ir piešimas. Juos išlaikiau ir įstojau. Baigiau sėkmingai, gavau paskyrimą į Vilnių. O technikumą mečiau. Iš manęs statybininkas vis tiek būtų buvęs nekoks. O restauratorius išėjo gana neblogas.

– Kuo jus patraukė ši specialybė?
– Restauratorius turi išmanyti istoriją, laikotarpius, juose vyravusius stilius, techniką, kokios medžiagos buvo naudojamos. O aš visada domėjausi istorija, menu – architektūra, skulptūra, tapyba. Nuo mažens man tai buvo labai įdomu.

Pagrindiniai mano mokslai buvo sieninė tapyba, šiuolaikinis interjeras ir restauracija. Vėliau teko išmokti marmuro restauravimo, lipdymo ir kitų paslapčių.

Restauratoriaus pagaminti paveikslo rėmai bei žvakidė

– Kaip klostėsi karjera išvykus gyventi į Vilnių?
– Kaip ir minėjau, gavau darbą restauravimo dirbtuvėse. Mano darbinė karjera prasidėjo nuo polichromijos Verkių rūmuose – reikėjo restauruoti lubų tapybą. Dirbti buvo labai įdomu ir kartu sudėtinga. Juk Verkių rūmai – patys puošniausi rūmai Lietuvoje.

Įspūdingi apdovanojimai bei padėkos kalba pačios už save

1974 m. mane pašaukė į sovietinę armiją. Grįžęs ėmiausi restauravimo darbų Visų Šventųjų bažnyčioje. O ten pabaigus perkėlė į Šv. Jonų bažnyčią restauruoti freskų.

Dirbant teko išbandyti visko. Lipdžiau, dirbau su stiuku (kalkės, plautas smėlis, grūstas marmuras). Pjaustydavome skulptūras, kad galėtume išimti geležinę armatūrą, esančią viduje, nes ji pradeda rūdyti, išsiplečia. Dėdavome žalvarį, po to vėl užlipdydavome. Net gaminau įspūdingus šviestuvus Lėlių, „Vaidilos“ teatrui Vilniuje, kitiems rūmams.

– Labai įdomu, kur ir ką dar teko jums restauruoti?
– Daugiausia dirbdavau bažnyčiose. Teko padirbėti ne vienoje įspūdingoje vietoje, pavyzdžiui, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kuri yra vienas gražiausių baroko stiliaus statinių. Ten pradirbau apie septynerius metus.
Baigęs darbą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, pradėjau dirbti Šv. Onos bažnyčioje. Mano mokytojas Kęstutis Stepšys ten pakvietė. Darbavomės slapta, nes tuomet bažnyčias remontuoti ir restauruoti buvo draudžiama. Pamenu, kaip restauruodavau vėlyvais vakarais užrakintoje bažnyčioje. Ten prasidarbavau iki pat Sąjūdžio, apie penkerius metus.

Teko turėti slaptų darbų ir pavedimų. Pamenu, kaip reikėjo ženklus „LTSR“ pašalinti. Tuometinis kunigas priėjęs sako: „Kažkaip LTSR negražiai atrodo.“ Supratau, ką turiu padaryti. Kitą dieną nukaliau nereikalingas raides ir palikau tik LR. Po kiek laiko visos bažnyčios taip pat padarė.

Mane siuntė į Sankt Peterburgą marmuro restauravimo metodo pavogti. Marmuro atnaujinimas yra pats brangiausias, brangiau nei auksavimas. Aš buvau jau trečias išsiųstas atlikti šios misijos. Pirmiems dviem nepavyko. Vykau neva pasitobulinti, bet pagrindinis tikslas buvo parvežti tą paslaptį. Nuvykęs iškart pareiškiau, kad esu žemaitis ir kad man sunku suprasti rusiškai, tad būtų geriau, jei man viską parodytų. Taip ir išmokau, ką ir kaip daryti.

Man labiausiai patinka marmuras ir lipdymas. Tikrai labai pasisekė, kad dirbu mėgstamą darbą.

– O kas laukia ateityje?
– Kiti projektai: auksavimas, polichromija. Tikras malonumas, kai po kruopštaus proceso gali išvysti taip ilgai lauktą rezultatą. Būna labai smagu.

– Kaip jūs žinote, kokias spalvas taikyti restauruojant skulptūrą?
– Pirmiausia turi „prisikasti“ iki autentiško pirmojo sluoksnio. Tik jį atvėrus viskas pasirodo. Restauruodamas pats kuri ir išgauni spalvas, negalima nusipirkti paruoštų. Turi sukurti autentišką spalvą. Ir nepamiršti, kad ji bedžiūdama tamsėja.

– Paminėjote polichromiją. Kaip vyksta šis procesas?
– Viskas priklauso nuo to, kokia yra polichromija. Būna įvairiai. Pasitaiko, kad užtepta keletas sluoksnių, per kuriuos nebelieka ornamento gyvybės ir išraiškos. Kartais bažnyčios pasikviečia dailininkus, kurie uždažo nepagalvodami, pagal save. Tai tikra bėda. Pridaro klaidų, o paskui specialistai turi jas taisyti.

Viską turi nuvalyti, ne tik fragmentą. Yra tekę valyti sidabrą, apipurkštą dažais. Ypač aliejiniais dažais nudažytą nuvalyti būna vargo. Būtina „prisikasti“ prie autentiško sluoksnio. Ir po to turi palikti gabaliuką zondo, jog matytųsi, kad atkurta pagal originalą.

Pasitaiko ir su lako priemaiša nudažytų skulptūrų. Jas nuvalyti labai sunku. Blizgesys mūsų kraštui visai nebūdingas. Jis optiškai sulaužo skulptūros formas. Tai labiau būdinga Pietų šalims. Pas mus vyraudavo ochrinės spalvos – žemiškos ir be jokio blizgėjimo. Taip išgaunamas labiau matinis, vos šilkinis vaizdas.
O jeigu profesionalai restauruoja, tada neatskirsi darbo.

– Ar tarp jaunų žmonių populiari restauratoriaus specialybė?
– Visai ne. Dabar jaunimas nori greito rezultato, o restauravimas – tai ilgas darbas. Norint gerai padaryti darbą, reikia „prisijaukinti“ procesą. Gaila, kad nėra jaunų žmonių, norinčių mokytis šios profesijos.

Skaičiau paskaitas Dailės akademijos Telšių fakultete, gundžiau studentus restauracija, bet nesėkmingai.

– Sakote, kad restauravimo procesas yra ilgas ir reikalaujantis kantrybės. Papasakokite plačiau.
– Žinote, kai aš dirbu, būnu įsimylėjęs tą objektą ir negaliu šokinėti prie kelių darbų. O, pavyzdžiui, marmurą turi ne tik prisijaukinti, pamilti, bet ir jį suprasti. Prieš pradėdamas marmurą restauruoti, turi į jį ilgai žiūrėti ir matyti atvirkštinį fotografinį vaizdą. Turi jį taip atsakingai „prisijaukinti“, nes kitu atveju tiesiog nieko neišeis.

Pamenu, mano mokytojas pasakojo, kaip jis žiūrėjo į vieną marmurinį objektą net septynias dienas ir tik po to prasidėjo darbas. Jeigu marmuro neperprasi, jo niekaip neatnaujinsi: jo atspalvių, jo gyslų, vingių. Teko ir man į marmurą žiūrėti net dvi dienas…

Šiuo metu esu vienintelis marmuro restauratorius Lietuvoje.

Vidmanto V. kruopštūs darbai puošia įspūdingiausias bažnyčias bei rūmus

– Jūs buvote vienas iš Lietuvos nepriklausomybės gynėjų. Už tai esate įvertintas aukščiausio laipsnio valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordinu.
– 1990 m. sulaukiau kvietimo eiti savanoriu į kariuomenę. Pratarnavau apie aštuonerius metus. Taip pat priklausiau Vilniaus Sąjūdžio koordinacinei tarybai. Buvau atsakingas už spaudą. Važiuodavau per spaustuves ir rūpinausi, kad būtų išleisti Sąjūdžio laikraščiai.1998 m. išėjau į atsargą, o po to pagal amžių – į dimisiją. Bet ir tarnaudamas savaitgaliais dirbdavau pagal savo profesiją, nes reikėjo pinigų. Tai buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai.

Laisvalaikiu Vidmantas dar ir tapo

– Kodėl po šitiek metų nusprendėte grįžti į Plungę?
– Vaikams išvykus į užsienį, nusprendžiau grįžti į Žemaitiją. Iš pradžių nusipirkau sodybą šalia Alsėdžių, kiek vėliau persikrausčiau į gimtąją Plungę. Niekada nebenorėčiau gyventi Vilniuje, ten nuolatinės spūstys, daugybė žmonių, niekur nemokamai nesustosi. O Plungėje pėsčiomis visur nueinu, kur man reikia.

Mano vaikystė praėjo Plungėje. Smagu vėl gyventi čia. Džiaugiuosi šiuo sprendimu.