Skaitytojo nuotr.

Rug­sė­jo 3 die­nos po­pie­tę į laik­raš­čio re­dak­ci­ją už­su­ko su­ne­ri­mę Plun­gės mies­to A. Ju­cio gat­vės gy­ven­to­jai. „Ša­lia mū­sų na­mo au­ga mies­to miš­kas, tas, ku­rį pa­va­sa­rį su svei­ki­ni­mo kal­bo­mis, kon­cer­tais taip iš­kil­min­gai so­di­no įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos ir ki­ti tal­ki­nin­kai. So­di­ni­mo die­ną plun­giš­kiai bu­vo kvie­čia­mi my­lė­ti ir puo­se­lė­ti ne­se­niai ap­so­din­tą erd­vę. Sup­ran­ta­me, kad pro­jek­tas kai­na­vo di­de­lius pi­ni­gus, to­dėl šian­dien, pa­ma­tę, ko­kios gi­lios vė­žės lie­ka po trak­to­riaus, at­va­žia­vu­sio pjau­ti žo­lę, ra­tais, su­ne­ri­mo­me. Ar­gi ga­li­ma dirb­ti to­kius dar­bus, kai že­mė įmir­ku­si, minkš­ta?“ – iš­sa­kė sa­vo su­si­rū­pi­ni­mą plun­giš­kiai.

Su­ne­ri­mo dėl trak­to­riaus ra­tų pa­lie­ka­mų vė­žių
Prieš atei­da­mi į re­dak­ci­ją, plun­giš­kiai dėl ne­pro­fe­sio­na­liai, jų nuo­mo­ne, at­lik­tų vie­šo­sios erd­vės prie­žiū­ros dar­bų elekt­ro­ni­niu pa­štu krei­pė­si į mies­to se­niū­nę Dan­gi­ru­tę Jur­ku­vie­nę: „Žo­lė bu­vo pjau­na­ma trak­to­riu­mi ly­jant lie­tui, minkš­to­je ir šla­pio­je dir­vo­je. Dėl to smar­kiai iš­va­ži­nė­ta te­ri­to­ri­ja, pa­lik­ti gi­lūs ra­tų pėd­sa­kai tarp ką tik pa­so­din­tų jau­nų me­de­lių. At­ro­do blo­gai ne tik es­te­tiš­kai, bet ir ke­lia klau­si­mų, ar ne­bu­vo pa­da­ry­ta ža­la so­di­nu­kams bei pa­čiai dir­vo­že­mio struk­tū­rai. Ma­nau, kad to­kie dar­bai ne­tu­rė­tų bū­ti at­lie­ka­mi to­kio­mis oro są­ly­go­mis ir to­kiu bū­du, nes tai prieš­ta­rau­ja ele­men­ta­riems žel­dy­nų prie­žiū­ros prin­ci­pams. Pra­šau paaiš­kin­ti, ko­dėl bu­vo priim­tas toks spren­di­mas, ir in­for­muo­ti, ko­kių prie­mo­nių bus im­ta­si, kad to­kia si­tua­ci­ja atei­ty­je ne­pa­si­kar­to­tų. Pa­ti­kė­kit, vaiz­das siau­bin­gas, o juk taip džiaugs­min­gai ir su vil­ti­mi šis miš­kas bu­vo so­di­na­mas.“ Prie laiš­ko, skir­to se­niū­ni­jai, bu­vo pri­seg­ta ir si­tua­ci­ją iliust­ruo­jan­ti nuo­trau­ka.

Pa­dė­ko­jo už rea­ga­vi­mą į si­tua­ci­ją
At­sa­ky­mą laiš­ko au­to­rius ga­vo kaip tik tuo me­tu, kai kal­bė­jo su žur­na­lis­tais. Se­niū­ni­ja pa­dė­ko­jo plun­giš­kiui už rea­ga­vi­mą ir pi­lie­tiš­ku­mą. O si­tua­ci­ją aiš­ki­no taip: „Ran­go­vas, vyk­dan­tis mies­to ža­lių­jų plo­tų pjo­vi­mo dar­bus, pla­nin­gai ban­dė at­lik­ti žo­lės pjo­vi­mo dar­bus. Ka­dan­gi smar­kus lie­tus pra­si­dė­jo tik po 8 val., tai pjau­ti pra­dė­jo. Ta­čiau liū­čiai tę­sian­tis žo­lės pjo­vi­mo dar­bus pa­tys nu­trau­kė.“

Se­niū­nė gy­ven­to­ją nu­ra­mi­no ir dėl ža­los, pa­da­ry­tos ža­lia­jai pa­klo­tei. „Se­niū­ni­jos žel­dy­nų spe­cia­lis­tas ap­žiū­rė­jo šią vie­tą ir, jei­gu ža­lio­ji pa­klo­tė rei­ka­laus tvar­ky­mo, kar­tu su dar­bus vyk­džiu­sia įmo­ne pa­da­ri­nius iš­tai­sys“, – bu­vo ra­šo­ma at­sa­ky­me.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Šis at­sa­ky­mas plun­giš­kius nu­ra­mi­no. Sve­čiai iš re­dak­ci­jos išė­jo ti­kė­da­mi, kad te­ri­to­ri­ja bus su­tvar­ky­ta, kad gy­ven­to­jai ir to­liau ga­lės džiaug­tis pa­ma­žu į vir­šų ky­lan­čiu mies­to miš­ku.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Bet… po po­ros die­nų mies­to miš­ko te­ri­to­ri­jo­je vėl burz­gė trak­to­riu­kai žo­liap­jo­vės. Ar miš­ko pa­klo­tė jau bu­vo tin­ka­mai iš­džiū­vu­si? Tik­rai ne. Tą pa­tvir­ti­no ir pa­tys žo­lę pjau­nan­tys dar­bi­nin­kai. Jie už­si­mi­nė, jog jie žo­lę pjau­na ver­tin­da­mi si­tua­ci­ją vie­to­je: jei trak­to­riu­kas už­klimps­ta vie­no­je vie­to­je, va­di­na­si, rei­kia va­žiuo­ti pjau­ti į ki­tą miš­ko pu­sę – gal ten bus sau­siau… Tik ar nuo to­kio va­ži­nė­ji­mo­si yra nau­dos? Pa­li­ki­me tai įver­tin­ti spe­cia­lis­tams. Aiš­ku tik tai, jog vaiz­de­lis po ši­to­kio žo­lės pjo­vi­mo gro­žio te­ri­to­ri­jai ne­su­tei­kia. Be to, abe­jo­nių dėl tin­ka­mai at­lie­ka­mo dar­bo ke­lia dir­vo­nuo­jan­tys plo­tai mies­to miš­ko te­ri­to­ri­jo­je: žo­lė čia ne­nup­jau­ta, o iš­rau­ta…

Su­si­sie­kė­me su Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­ta­rė­ja, Žel­dy­nų ir žel­di­nių ap­sau­gos, prie­žiū­ros ir tvar­ky­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja Anas­ta­si­ja Bo­jog ir klau­sė­me, ar ad­mi­nist­ra­ci­jai ži­no­ma, kad žo­lės pjo­vi­mo dar­bai tę­sia­mi, nors že­mė dar te­bė­ra įmir­ku­si?

„Ran­go­vai – ne žel­di­nių spe­cia­lis­tai. Dar­bi­nin­kai, ma­tyt, neį­ver­ti­no grun­to ir oro są­ly­gų. Jiems pa­gal gra­fi­ką nu­ma­ty­ta, kad tu­ri pjau­ti žo­lę, tai ir pjau­na. Dė­ko­ja­me, kad pra­ne­šė­te. Bū­ti­nai pa­skam­bin­si­me jiems, pra­šy­si­me, kad su­stab­dy­tų dar­bus. Ir ati­džiau pa­si­žiū­rė­si­me į si­tua­ci­ją“, – ža­dė­jo me­ro pa­ta­rė­ja.

Miš­kas pa­so­din­tas 15-me­tės ini­cia­ty­va
Pri­min­si­me, kad idė­ja pa­so­din­ti mies­to miš­ką ki­lo išei­vi­jos vers­li­nin­ko Žil­vi­no Me­ce­lio 15-me­tei duk­rai Ir­mai. Nors pa­ti gy­ve­na sve­tur, Ir­ma Me­ce­lė spar­čiai gar­sė­ja kaip jau­no­sios kar­tos ak­ty­vis­tė, sie­kian­ti kur­ti tei­gia­mus po­ky­čius per ap­lin­ko­sau­gos ir kul­tū­ros pro­jek­tus. Mies­to miš­kas pa­va­din­tas mer­gi­nos var­du, bet skir­tas pa­gerb­ti pir­ma­jai Plun­gės po­lik­li­ni­kos ve­dė­jai, gy­dy­to­jai, Ir­mos mo­čiu­tei Ja­ni­nai Ma­ce­lie­nei.

Ši vi­zi­ja vir­to 43 tūkst. eu­rų ver­tės pro­jek­tu ir ta­po tik­ru ža­liuo­ju įvy­kiu mies­te. Te­ri­to­ri­jo­je pa­so­din­ta dau­giau kaip 200 įvai­rių me­džių ir krū­mų, 58 jų įsi­gi­jo pa­tys gy­ven­to­jai, įmo­nės ir or­ga­ni­za­ci­jos. Kiek­vie­nas me­dis – tar­si as­me­ni­nis pa­li­ki­mas mies­tui, pa­žy­mė­tas spe­cia­liu ženk­liu­ku, ku­ria­me įra­šy­tas jį so­di­nu­sios įmo­nės, or­ga­ni­za­ci­jos pa­va­di­ni­mas ar as­mens var­das. Taip vi­sų bend­ro­mis jė­go­mis įgy­ven­din­tas pro­jek­tas ta­po ža­liuo­ju bend­rys­tės sim­bo­liu, ku­ris, kaip ti­ki­ma­si, bus pa­li­ki­mas atei­nan­čioms kar­toms.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Pi­lie­tiš­ku­mas – ga­lin­ga jė­ga
Mies­to miš­kas „Ir­ma“ dar tik pra­de­da sa­vo ke­lią – jau­ni me­de­liai silp­ni, bet kiek juo­se sly­pi vil­ties ir ga­ly­bės. Ly­giai taip pat kaip ir pi­lie­tiš­ku­me, ku­rio jė­ga at­si­sklei­džia ta­da, kai žmo­nės iš­drįs­ta pa­ste­bė­ti, pa­ma­ty­ti, pra­neš­ti, kai jau­čia at­sa­ko­my­bę už bend­rą tur­tą. Trak­to­riaus ra­tais iš­va­go­ta že­mė pri­mi­nė, kad miš­ką rei­kia au­gin­ti ne tik ran­ko­mis, bet ir šir­di­mi. O tai, kad mies­te­lė­nai iš kar­to su­rea­ga­vo į si­tua­ci­ją, lei­džia ti­kė­ti: šis miš­kas užaugs.