Sauliaus Narkaus nuotr.

Sva­jo­nės – lyg glež­ni dai­gai žmo­gaus šir­dy­je: kai ku­rios su­nyks­ta ap­nik­tos abe­jo­nių, ki­tos – įsi­šak­ni­ja ir su­tvir­tė­ja, kol, ga­liau­siai, virs­ta gy­ve­ni­mo pro­jek­tais. Tau­ra­giš­kio Kęs­tučio Ba­tu­čio sva­jo­nė su­ža­lia­vo laz­dy­nų so­dais Ša­tei­kių se­niū­ni­jos Ma­mių kai­me. Da­bar jie­du su žmo­na Ig­ne – di­džiau­sio Plun­gės ra­jo­ne rie­šu­tų ūkio sa­vi­nin­kai. 12 ha že­mės plo­te au­ga ir į vir­šų stie­bia­si 6 tūks­tan­čiai rie­šut­me­džių so­di­nu­kų. Jie dar jau­ni – rei­ka­lau­ja in­ves­ti­ci­jų ne­duo­da­mi jo­kios grą­žos, bet praeis dar ke­li me­tai ir rie­šu­ty­nas pra­dės bran­din­ti der­lių, ku­riuo at­si­ly­gins sa­vo au­gin­to­jams už rū­pes­tį, mei­lę ir įdė­tą triū­są.

Ieš­ko­jo so­dy­bos ar­čiau jū­ros ir su di­de­liu že­mės skly­pu
Ig­nė ir Kęs­tutis Ba­tu­čiai nuo­ša­laus, vos ke­tu­rias so­dy­bas tu­rin­čio Ma­mių kai­mo nau­ja­ku­riai. Šei­ma na­me, nu­si­pirk­ta­me prieš ke­lis me­tus, ap­si­gy­ve­no 2024-ai­sais. At­si­kė­lė čia iš gy­vy­be šur­mu­liuo­jan­čio, ant­ro pa­gal di­du­mą Nor­ve­gi­jos mies­to Ber­ge­no. Vy­ras at­vi­ras: „Mies­to šur­mu­lys bu­vo pa­bo­dęs, tad so­dy­bo­je tvy­ran­ti ra­my­bė man la­bai pa­tin­ka.“ Ig­nė pri­pa­žįs­ta, au­gin­ti vai­kus to­kio­je vie­to­je pa­to­gu – jo­kių au­to­mo­bi­lių kamš­čių pa­ke­liui į lop­še­lį-dar­že­lį, mer­gai­tėms aug­ti vien­kie­my­je sau­gu ir svei­ka. Visgi jai pa­čiai mies­tas pa­tin­ka la­biau nei kai­mas.

Ma­mius kaip nau­ją sa­vo gy­ve­ni­mo vie­tą su­tuok­ti­niai pa­si­rin­ko to­dėl, kad šia­me kai­me par­duo­da­ma so­dy­ba ati­ti­ko vi­sus jų rei­ka­la­vi­mus. „Pir­mi­nis pla­nas bu­vo įsi­gy­ti so­dy­bą su ne­ma­žu že­mės skly­pu Klai­pė­dos ra­jo­ne. Ne­ra­dę to­kios, paieš­kas iš­plė­tė­me po vi­są Va­ka­rų Lie­tu­vos re­gio­ną. Pa­ma­tę skel­bi­mą, kad par­duo­da­mas ant Kre­tin­gos ir Plun­gės ra­jo­nų ri­bos esan­tis vien­kie­mis, juo su­si­do­mė­jo­me. Vy­rui ypač pa­ti­ko, kad že­mė vie­na­me skly­pe, o skly­pas – tie­sio­mis kraš­ti­nė­mis. Pliu­sas bu­vo ir tai, kad vie­ta ne­to­li Pa­lan­gos ir Šven­to­sios, kur ne­se­niai ap­si­gy­ve­no Kęs­to ma­ma“, – var­di­jo prie­žas­tis, at­ve­du­sias jų šei­mą į Plun­gės ra­jo­ną, Ig­nė.

Be žmo­gaus ran­kų so­das neau­ga
Nu­si­pir­kę so­dy­bą, ėmė­si sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mo. 2022-ai­siais par­si­ve­žė iš Len­ki­jos 5 tūkst. so­di­nu­kų ir, su­kvie­tę tal­kon vi­sus drau­gus ir gi­mi­nes, už­so­di­no že­mę įvai­rių rū­šių laz­dy­nais. Pa­so­di­no so­dą ir iš­va­žia­vo at­gal į Ber­ge­ną. „Gal­vo­jau, kad laz­dy­nai augs sa­vai­me – juk miš­kuo­se tai au­ga. Pla­na­vau, kad grį­ši­me po ke­lių me­tų, kai ūkis pra­dės duo­ti der­lių. Gud­rus pla­nas neiš­de­gė. Jau­nam so­dui rei­kė­jo ne epi­zo­di­nės, o nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros: šie­nau­ti žo­lę, ge­nė­ti ir at­so­din­ti ne­pri­gi­ju­sius ar stir­nų nu­grauž­tus so­di­nu­kus. Sup­ra­to­me, be žmo­gaus ran­kų nie­ko ge­ro ne­bus. Te­ko ap­si­spręs­ti grįž­ti ir tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti ūkį“, – pa­sa­ko­jo K. Ba­tu­tis.

Pir­mie­ji ke­li me­tai – tik in­ves­ti­ci­jos
Rie­šu­tų au­gin­to­jai pri­vers­ti ap­si­gink­luo­ti kant­ry­be: pir­mus 4 me­tus ūkis rei­ka­lau­ja vien iš­lai­dų, nes rie­šu­tų der­liaus už­ten­ka tik pa­ska­nauti. De­rė­ti so­di­nu­kai pra­de­da 4–5 me­tais po so­di­ni­mo, o gau­ses­nį der­lių duo­da bū­da­mi 7–8 me­tų. Jei so­das pri­žiū­ri­mas tin­ka­mai, iš hek­ta­ro ga­li­ma gau­ti 3-5 to­nas rie­šu­tų, pri­klau­so­mai nuo laz­dy­no rū­šies.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ba­tu­čių šei­mos rie­šu­ty­ne au­ga įvai­riau­sių veis­lių rie­šut­me­džių. Vie­nos jų at­spa­res­nės šal­noms, ki­tos – ne­ša gau­ses­nį der­lių ar su­bran­di­na di­des­nį rie­šu­tą. Jau­nam ūki­nin­kui pa­tin­ka eks­pe­ri­men­tuo­ti: „Skly­po pra­džio­je po pen­kias ei­les, kiek­vie­no­je po 150 so­di­nu­kų, pa­so­di­no­me skir­tin­gų rū­šių laz­dy­nų, ki­ta­me ga­le au­ga pra­mo­ni­niai rie­šut­me­džiai, pa­kraš­ty­je – ha­lės mil­ži­nai. Da­bar svar­biau­sia juos užau­gin­ti: ap­sau­go­ti nuo gry­be­li­nių li­gų, kar­py­ti at­ža­las, kad aug­tų vien­ka­mie­niai, tręš­ti. Man įdo­mu ste­bė­ti at­ski­ras rū­šis. Praė­ju­sį ru­de­nį bu­vo šiek tiek rie­šu­tų, ga­lė­jo­me pa­ra­gau­ti. Šie­met laz­dy­nai gau­siai žy­dė­jo, bet vi­sus žie­dus pa­kan­do šal­nos, tad rie­šu­tų be­veik ne­ma­ty­ti.“

In­ves­tuo­ja nuo­sa­vas lė­šas
Di­de­lę ža­lą rie­šut­me­džių so­dams da­ro miš­ko sve­čiai: jei­gu kiš­kiai nu­griau­žia tik atau­gas, tai stir­nos ar el­niai su­nai­ki­na vi­są so­di­nu­ką. Ap­sau­go­ti nuo žvė­rių so­dą ga­li tik tvo­ra – Kęs­tutis tvo­rą jau pra­dė­jęs tver­ti, bet tam rei­kia di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad re­gist­ruo­da­mas ūkį ti­kė­jo­si gau­ti pa­ra­mą įsi­kū­ri­mui, ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad jų rie­šu­ty­nas ne­su­rin­ko rei­kia­mo ba­lų skai­čiaus. Kaip sa­kė pa­šne­ko­vai, vie­noms pa­ra­mų pro­gra­moms ūkis ne­tin­ka, nes per ma­žas, ki­toms – dėl to, kad nee­ko­lo­giš­kas. To­dėl ver­čia­si jau­ni žmo­nės sa­vo jė­go­mis: nu­si­pir­ko ne­di­de­lį trak­to­riu­ką, rei­ka­lin­gus pa­dar­gus. Pla­nuo­ja įsi­reng­ti lais­ty­mo sis­te­mą, pa­gi­lin­ti tven­ki­nį.

So­dy­bo­je jau įreng­ta sau­lės elekt­ri­nė. Pa­ma­žu, kam­ba­riu­kas po kam­ba­riu­ko tvar­ko­mas na­mas, ku­rio ori­gi­na­lio­ji da­lis pa­sta­ty­ta dar XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Se­niems pa­sta­tams kont­ras­tuo­ja kie­me sto­vin­tis elekt­ri­nis au­to­mo­bi­lis. Nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos pa­sie­kia net nuo­ša­liau­sius vien­kie­mius, kai juo­se ap­si­gy­ve­na jau­ni žmo­nės. Bū­tent jie kei­čia kai­mo įvaiz­dį, da­ro jį pa­trauk­les­niu gy­ven­ti, ne­lei­džia su­nyk­ti se­no­sioms so­dy­boms.

Sva­jo­nės iš­ta­ko­se – se­ne­lio do­va­na
Ig­nė ir Kęs­tutis – abu mies­tie­čiai, gi­mę ir au­gę Tau­ra­gė­je. Su­ži­no­ju­si tai, smal­sa­vau, iš kur mies­to vai­ko gal­vo­je – no­ras au­gin­ti rie­šu­tus. „Kaž­ka­da se­ne­lis, ku­ris mė­go so­di­nin­kys­tę ir nuo­lat nu­si­pirk­da­vo įvai­riau­sių so­di­nu­kų, man do­va­no­jo tris laz­dy­nus. Be jo­kios pro­gos – su­gal­vo­jo ir pa­do­va­no­jo. Gal tai ir bu­vo mo­men­tas, nu­lė­męs ma­no atei­tį. Se­ne­lio ne­bė­ra, o rie­šu­ty­nas au­ga“, – svars­tė vy­ras.

Tie­sa, kaip sa­kė K. Ba­tu­tis, tie rie­šu­tų so­dai jo jau­no­se sva­jo­nė­se at­ro­dė ki­to­kie: „Sva­jo­jau au­gin­ti pis­ta­ci­jų ir mig­do­lų rie­šu­tų plan­ta­ci­jas Is­pa­ni­jo­je.“

Ma­miai – ne sau­lė­tie­ji Pi­rė­nai, bet gam­ta ir čia nuo­sta­bi. Kaip jau mi­nė­jo­me, nau­ja­ku­rius daž­nai ap­lan­ko kiš­kiai ir stir­nos, į kie­mą kar­tais už­su­ka smal­suo­lė la­pė, o iš vir­šaus vis­ką ste­bi net ke­tu­ri va­na­gai. Gy­ven­to­jų so­dy­bo­je šie­met pa­dau­gė­jo. Prie na­miš­kių – Ig­nės, Kęs­tučio, Glo­ri­jos, Lu­kos ir si­dab­ri­nio jork­šy­ro Vis­kio – šie­met pri­si­jun­gė dvi ka­tės. Pa­sak pa­šne­ko­vų, pa­čios atė­jo ir pa­si­li­ko. Už sve­tin­gu­mą šei­mi­nin­kams murk­lės at­si­ly­gi­na at­neš­da­mos do­va­nų: kar­tais pe­lę, o kar­tais ir ko­kį paukš­te­lį…

Sauliaus Narkaus nuotr.

Plun­gė­je žmo­nės ge­res­ni ir nuo­šir­des­ni
Gy­ven­da­mi ant dvie­jų ra­jo­nų ri­bos, Ba­tu­čiai ren­ka­si, į ku­rį mies­tą – Plun­gę ar Kre­tin­gą – jiems va­žiuo­ti. Glo­ri­ja ir Lu­ka lop­še­lį-dar­že­lį lan­ko Kar­te­no­je, o štai ki­tų rei­ka­lų tvar­ky­ti su­tuok­ti­niai mie­liau va­žiuo­ja į Plun­gę. Ig­nė pa­sa­ko­jo, kad jai la­bai pa­tin­ka ra­jo­no įstai­go­se dir­ban­tys žmo­nės, jie daug mie­les­ni, drau­giš­kes­ni, pa­slau­ges­ni nei tie, su ku­riais jai te­ko bend­rau­ti Kre­tin­go­je ar gim­to­jo­je Tau­ra­gė­je. O ir „vai­bas“, pa­sak mo­ters, Plun­gė­je ge­ras, be­veik toks pa­ts kaip ir Nor­ve­gi­jo­je.

Ti­ki atei­ties so­du
Kol rie­šut­me­džiai ne­ne­ša der­liaus, kol in­ves­ti­ci­jos ne­duo­da grą­žos, in­ter­je­ro di­zai­ne­rė Ig­nė už­si­dir­ba iš sa­vo klien­tų už­sa­ky­mų. Dar­bo jau žval­go­si ir Kęs­tutis. Bet abu su­tuok­ti­niai tvir­tai ti­ki sa­vo atei­ties so­du, nea­be­jo­ja, kad jų drą­sa pa­so­din­ti sva­jo­nę su­bręs Lie­tu­vos že­mė­je užau­gin­tais rie­šu­tais.