Spa­lio 4-ąją mi­ni­ma Pa­sau­li­nė gy­vū­nų die­na. Ar­tė­jant šiai da­tai sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je pa­skel­bė­me au­gin­ti­nių kon­kur­są. Su­lau­kė­me dau­giau nei tri­jų šim­tų nuo­trau­kų, ku­rias mums siun­tė ne tik Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­jai, bet ir gy­vū­nų my­lė­to­jai iš vi­sos Lie­tu­vos. Per­žiū­rė­ję vi­sas re­ziu­muo­ja­me: po­pu­lia­riau­si au­gin­ti­niai – ka­tės ir šu­nys, bet kon­kur­so da­ly­vių na­muo­se gy­ve­na ir triu­šiu­kai, ir jū­rų kiau­ly­tės, ir žiur­kė­nai, ir net la­bai eg­zo­ti­niai gy­vū­nai – žal­čiai, smaug­liai, aga­mos ir t. t. Dau­giau­sia pa­tik­tu­kų su­rin­ko ir kon­kur­są lai­mė­jo plun­giš­kės Vil­tės Ga­lins­kai­tės at­siųs­ta triu­šės Spur­gy­tės nuo­trau­ka. Au­to­rei ati­te­ko kvie­ti­mas dviem į Plun­gės kul­tū­ros cent­re vyk­sian­čią teat­ro ko­me­di­ją „Ati­duo­du žmo­ną“.

Gy­vū­nai žmo­gaus gy­ve­ni­me uži­ma svar­bią vie­tą – su­tei­kia jam dau­giau spal­vų, džiaugs­mo ir pra­smės. Kai ku­riems žmo­nėms jų au­gin­ti­niai – ge­riau­si, o kar­tais net vie­nin­te­liai drau­gai. Ma­ty­da­mi, ko­kio di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė kon­kur­sas, nu­spren­dė­me Pa­sau­li­nės gy­vū­nų die­nos pro­ga pa­ruoš­ti fo­to­re­por­ta­žą apie ma­žuo­sius au­gin­ti­nius. Su­si­sie­kė­me su nuo­trau­kų au­to­riais ir pa­pra­šė­me at­sa­ky­ti į ke­lis klau­si­mus apie sa­vo gy­vū­nus. Ko­kių nuo­šir­džių, mei­le ir ši­lu­ma sa­vo au­gin­ti­niams per­smelk­tų at­sa­ky­mų su­lau­kė­me! Ma­tyt, ne vel­tui sa­ko­ma, kad gy­vū­nus my­lin­čių žmo­nių di­de­lės šir­dys.

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja Spur­gy­tė
Vil­tei Ga­lins­kai­tei šį mė­ne­sį su­kaks 11 me­tų. Ji nuo ma­žens la­bai my­li gy­vū­nus, to­dėl mer­gai­tei ne­bu­vo sun­ku įti­kin­ti pusb­ro­lius, pus­se­se­res, drau­gus ir vi­sus ar­ti­muo­sius pa­spaus­ti pa­tik­tu­ką prie jos au­gin­ti­nių nuo­trau­kos. Ir en­tu­ziaz­mas at­si­pir­ko su kau­pu: triu­šė Spur­gy­tė ta­po kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja, o ki­tas au­gin­ti­nis – šuo Gra­fas – užė­mė ant­rą vie­tą.

Dau­giau apie Spur­gy­tę – nykš­tu­ki­nių avi­nų veis­lės triu­šę – mums pa­pa­sa­ko­jo mer­gai­tės ma­ma: „Apie triu­šiu­ką duk­ra sva­jo­jo gal nuo 2–3 me­tų am­žiaus. Jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė tik prieš pu­sant­rų me­tų. Spur­gy­tė yra la­bai links­ma, iš­dy­ku­si, ji mėgs­ta žais­ti su žais­lais, ypač su ka­muo­liu. Nak­tį au­gin­ti­nė gy­ve­na nar­ve­ly­je, die­ną laks­to po na­mus.“

Kaip jau mi­nė­jo­me, tarp kon­kur­so ly­de­rių, iš­sisky­ru­sių di­de­liu pa­lai­ky­mu, bu­vo ir V. Ga­lins­kai­tės at­siųs­ta vilk­šu­nio Gra­fo nuo­trau­ka. Paaiš­kė­jo, kad tai se­ne­lių, gy­ve­nan­čių Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės La­bar­džių kai­me, au­gin­ti­nis. Vil­tė la­bai my­li šį šu­nį, nu­va­žia­vu­si į kai­mą su juo pra­lei­džia daug lai­ko – žai­džia ir dre­suo­ja sa­vo nu­my­lė­ti­nį.

„Duk­ra nuo pat ma­žens do­mi­si gy­vū­nais. Jai ne­rei­kė­jo pliu­ši­nių žais­lų, nes jos ran­kos vi­sa­da bu­vo užim­tos gy­vais ka­čiu­kais, šu­niu­kais, ark­liu­kais“, – tei­gė kon­kur­so nu­ga­lė­to­jos ma­ma.

Bro­lis ir Dry­žius
Mei­liai ap­si­ka­bi­nu­sių bro­lių ka­ti­nų nuo­trau­ką at­siun­tu­si Ja­ni­na Sa­ku­tie­nė sa­kė, kad juo­dis ir rai­nis kaip bro­liai paim­ti iš Tel­šių prie­glau­dos maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus. Į na­mus jie at­ke­lia­vo mi­rus ki­tam juo­se gy­ve­nu­siam „ka­tu­kui“. Var­dai pa­lik­ti to­kie, ko­kie bu­vo prie­glau­do­je – Bro­lis ir Dry­žius. Abu jie tu­ri sa­vo cha­rak­te­rius. Dry­žius, pa­sak šei­mi­nin­kės, „nag­las“ ir vi­sa­da al­ka­nas. Bro­lis ra­mus, bet į ran­kas ima­mas ne­si­duo­da. Atei­na tik ta­da, kai pa­ts no­ri pa­si­glaus­ty­ti. Abu­du mėgs­ta pro lan­gą ste­bė­ti kai­my­nus. Bro­liui pa­tin­ka pa­kal­bė­ti su paukš­čiais. Val­go vis­ką, kas ska­nu, ypač pa­tin­ka ža­lios ke­pe­nė­lės, ma­tyt, to­dėl, kad gau­na ne­daug ir re­tai.

Įs­pū­din­ga Me­lio šu­kuo­se­na
Lau­ros Alė­jū­nės, ku­ri kon­kur­sui at­siun­tė jū­rų kiau­ly­tės Me­lio nuo­trau­ką, pa­pra­šė­me dau­giau pa­pa­sa­ko­ti apie įspū­din­gos iš­vaiz­dos au­gin­ti­nį. Paaiš­kė­jo, kad įspū­din­ga ne tik Me­lio šu­kuo­se­na, bet ir kil­mė.

„Ar esa­te gir­dė­ję apie jū­rų kiau­ly­tes su kil­mės do­ku­men­tais? Bent jau vie­na to­kia tik­rai gy­ve­na Plun­gė­je – juo­kas juo­kais, bet mū­sų Me­lis kil­min­gas“, – kal­bė­jo Lau­ra.

„Įsi­gy­ti jū­rų kiau­ly­tę bu­vo duk­ros už­gai­da, ku­ri vė­liau vir­to ma­mos rū­pes­čiu. Prieš įsi­gy­da­mi Me­lį la­bai at­sa­kin­gai rin­ko­mės veis­ly­ną, nes ne­no­rė­jo­me nu­si­pirk­ti li­go­to, pra­stos svei­ka­tos grau­ži­ko. Me­lis yra lun­ka­rya veis­lės jū­rų kiau­ly­tė, il­go, šiurkš­taus, ban­guo­to plau­ko. Tur­būt to­dėl ne­mėgs­ta­miau­sia jo pro­ce­dū­ra – tvar­ky­tis kai­lį. Min­ta dar­žo­vė­mis, džio­vin­tu šie­nu, spe­cia­liu gra­nu­li­niu mais­te­liu, va­sa­rą – švie­žia žo­le. Ypač mėgs­ta sa­lie­rus ir na­mi­nius švie­žius agur­kus, čia jau jo de­li­ka­te­sas. Va­sa­rą per die­ną „kiau­liu­kas“ mė­gau­ja­si lau­ku ir sau­lės vo­nio­mis, aiš­ku, su pa­vė­siu, kad ne­per­kais­tų. Taip pat juos rei­kia sau­go­ti ir nuo skers­vė­jų. Kad ir kaip keis­ta, vien dėl pa­va­di­ni­mo gy­vū­nas, at­ro­do, tu­rė­tų bū­ti kaž­kaip su­si­jęs su van­de­niu, bet van­duo yra mū­sų Me­lio prie­šas“, – tę­sė pa­sa­ko­ji­mą plun­giš­kė.

Paaiš­kė­jo, kad šis au­gin­ti­nis na­muo­se tu­ri drau­gų – toi­ter­je­rą Ki­vį ir ka­ti­ną Ba­kar­dį. Šei­mi­nin­kė apie juos mums pa­ra­šė tik­rą no­ve­lę – šil­tą, mei­lės ir rū­pes­čio pil­ną.

Šuo Ki­vis – na­mų sen­jo­ras. Va­sa­rį jam su­kaks 15 me­tų. Ki­vis au­go kar­tu su šei­mi­nin­kų duk­ra ir ta­po tik­ru šei­mos na­riu, tu­rin­čiu di­de­lį jį my­lin­čių žmo­nių ra­tą. Pats la­biau­siai pa­si­rin­kęs my­lė­ti Lau­ros mo­čiu­tę ir tė­tį. Pa­ma­tęs juos „kraus­to­si iš pro­to“. Ki­vis yra ak­ty­vus, gan stip­rios svei­ka­tos, drau­giš­kas, sar­gus. Jis pui­kiai su­ta­ria su Me­liu ir ka­ti­nu Ba­kar­džiu.

„Tai vie­nin­te­lis mū­sų au­gin­ti­nis, ku­ris jau­čia­si „kil­min­gas“, nors yra paim­tas tie­siog iš gat­vės“, – sa­kė apie au­gin­ti­nį Ba­kar­dį Lau­ra. Į na­mus 2021 me­tų šal­tą lapk­ri­čio va­ka­rą jį par­si­ve­žė mo­ters vy­ras, nes ke­lias die­nas ap­link jo par­duo­tu­vę slam­pi­nė­jęs ma­žas ka­čiu­kas tie­siog įšo­ko į vi­dų, pra­da­rius au­to­mo­bi­lio du­ris. Taip 5 mė­ne­sių ka­ti­nė­lis iš­si­rin­ko sau na­mus, ku­riuo­se yra my­li­mas, o ir pa­ts el­gia­si vi­sai „ne­ka­ti­niš­kai“ – mėgs­ta bū­ti glos­to­mas, ne­dras­ko užuo­lai­dų ar bal­dų, pa­si­pra­šo į lau­ką. „Su­si­da­ro įspū­dis, jog Ba­kar­dis yra dė­kin­gas už tai, kad jį pri­glau­dė­me“, – gy­rė ka­ti­nė­lį Lau­ra.

Barz­do­to­sios aga­mos ir žal­čiu­kai
Šal­tak­rau­jai gy­vū­nai dau­ge­liui mū­sų ke­lia bai­mę, tik ne As­tai Kau­ši­lie­nei, į kon­kur­są at­siun­tu­siai aky­lai pro lan­gą žvel­gian­čių barz­do­tų­jų aga­mų nuo­trau­ką.

„Pir­ma­sis eg­zo­ti­nis gy­vū­nas, nuo ku­rio vis­kas pra­si­dė­jo, bu­vo ku­ku­rū­zi­nis žal­čiu­kas, ku­rį įsi­gi­jo­me dar 2004 me­tais. Nuo to lai­ko mū­sų na­muo­se ap­si­lan­kė dau­gy­bė įvai­rių šal­tak­rau­jų – kiek­vie­nas jų su sa­vi­tu cha­rak­te­riu. Vie­ni bu­vo ra­mūs ir mei­lūs, pri­me­nan­tys ma­žus šu­niu­kus, ki­ti – ge­ro­kai ag­re­sy­ves­ni ir rei­ka­lau­jan­tys dau­giau at­sar­gu­mo. La­biau­siai šiems au­gin­ti­niams pa­tin­ka gy­vas mais­tas, ta­čiau ne vi­si jo gau­na. Tven­ki­ny­je au­gi­na­me kar­pius, bet ten jau mū­sų ma­žy­lio ka­ra­lys­tė“, – apie sa­vo au­gin­ti­nius pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Žiur­kė­nas La­pu­tė
Si­ri­jos žiur­kė­nas La­pu­tė į šei­mi­nin­kų na­mus at­ke­lia­vo prieš 8 mė­ne­sius, vie­to­je anks­čiau čia gy­ve­nu­sio Džiun­ga­ri­jos žiur­kė­no, iš­ke­lia­vu­sio į am­ži­ny­bės lau­kus.

Kaip tei­gė žiur­kė­no nuo­trau­ką at­siun­tu­si Si­mo­na Uo­gė, jau tą pa­tį va­ka­rą La­pu­tė pui­kiai pri­ta­po šei­mo­je. „Yra la­bai drau­giš­kas, mie­lai li­pa iš nar­ve­lio į ran­kas. Juo rū­pi­na­si de­vyn­me­tė duk­ra Emi­li­ja – va­lo nar­ve­lį, pil­do mais­tą, kei­čia van­de­nu­ką. Ga­lu­ti­nę tvar­ką įsi­ve­da pa­ts žiur­kė­nas: vi­sus grū­dus iš du­be­nė­lio su­si­ne­ša į na­me­lį ir pa­sle­pia po po­pie­riais. Ant jų ir gu­li, kad nie­kas ne­nug­velb­tų. Ėda sa­vo mais­tą, bet, aiš­ku, mais­tas nuo sta­lo – sa­lo­tos la­pas, sū­rio ga­ba­liu­kas ar la­biau­siai mėgs­ta­mi bly­nai – jam yra kaž­kas to­kio… Su­si­ki­ša iš kar­to du bly­nus į žan­dus ir ne­ša­si į sa­vo liz­dą. La­biau­siai La­pu­tė my­li duk­rą, ku­ri ja rū­pi­na­si. Tai mū­sų vie­nin­te­lis gy­vū­nas, ku­ris yra tik­rai pa­to­gus dir­ban­čiai ir ak­ty­viai šei­mai. Die­ną jis ra­miau­siai mie­ga, net ne­pa­si­gen­da na­miš­kių. Nak­tį, ži­no­ma, jau bė­ga sa­vo ra­tu, šna­ra, krebž­da ir mus ža­di­na“, – kal­bė­jo S. Uo­gė.

Gra­žuo­lis Bon­das
Tarp au­gin­ti­nių kon­kur­so da­ly­vių bal­tu­mu ir ekst­ra­va­gan­tiš­ka iš­vaiz­da iš­si­sky­rė šuo Bon­das.

„Ma­no au­gin­ti­nis – tai sa­mo­je­dų veis­lės šuo, ku­riam yra 12 me­tų. Bon­das į na­mus at­vy­ko iš veis­ly­no „Pa­jū­rio žvaigž­dė“, esan­čio Klai­pė­do­je. Ten pir­mą kar­tą pa­ma­čiau šiuos nuo­sta­bius šu­nis ir pa­ža­dė­jau sau: kai tu­rė­siu nuo­sa­vus na­mus, au­gin­siu bū­tent sa­mo­je­dų veis­lės šu­nį. Bon­das vie­nin­te­lis au­gin­ti­nis na­muo­se, to­dėl jam ge­riau­sia kom­pa­ni­ja yra šei­mi­nin­kai. Drau­giš­kas au­gin­ti­nis lei­džia­si bū­ti glos­to­mas gat­vė­je su­tik­tų žmo­nių. Jam pa­tin­ka dė­me­sys ir ska­nu­kai, la­bai mo­ka iš­si­rei­ka­lau­ti to, ko no­ri. Mėgs­ta il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus lau­ke, pa­si­va­ži­nė­ji­mus ma­ši­na. La­biau­siai pri­si­ri­šęs, ma­nau, yra prie ma­nęs, bet la­bai džiau­gia­si, kai at­va­žiuo­ja į sve­čius ma­no ma­ma“, – pa­sa­ko­jo apie gra­žuo­lį au­gin­ti­nį jo šei­mi­nin­kė Sand­ra Dau­kin­ty­tė.