Šimt­me­tis – tai lai­ko tar­pas, per ku­rį pa­sau­lis spė­ja pa­si­keis­ti neat­pa­žįs­ta­mai, o žmo­gaus gy­ve­ni­me su­si­kau­pia neiš­ma­tuo­ja­ma pa­tir­tis. Tūks­tan­čius auš­rų ir su­te­mų, tai­kių ir ka­ro ap­tem­dy­tų die­nų, džiaugs­mų ir ne­tek­čių sa­vo at­min­ty­je ir šir­dy­je sau­go iš Kap­sū­džių kai­mo Plun­gės ra­jo­ne ki­lu­si Bro­nis­la­va Mar­ci­jo­na Rui­bie­nė, ku­riai sau­sio mė­ne­sį su­ka­ko 100 me­tų.

Iš Kap­sū­džių – į pri­vers­ti­nę ke­lio­nę
Bro­nis­la­va Mar­ci­jo­na gi­mė Kap­sū­džių kai­me 1926 me­tų sau­sio 9 die­ną. Sa­vo tė­ve­liams Kot­ry­nai ir Kons­tan­ti­nui Bla­džiams bu­vo pir­ma­gi­mė duk­ra. Vai­kys­tės die­nas tė­vų na­muo­se lei­do su tri­mis bro­liais ir se­se­ri­mi.

Užau­gu­si iš­te­kė­jo už ta­me pa­čia­me kai­me gy­ve­nan­čio ūki­nin­ko sū­naus Liud­vi­ko Rui­bio. Kaip sa­kė ju­bi­lia­tės duk­ra Liu­da But­kie­nė, tė­ve­lių gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas. Atė­jus ru­sams, jie mė­gi­no trauk­tis į Rytp­rū­sius, bet ne­sėk­min­gai – bu­vo grą­žin­ti nuo Ka­ra­liau­čiaus. 1947 me­tais šei­ma iš­buo­žin­ta ir iš­vež­ta į Si­bi­rą.

„Išt­rė­mė Rui­bius – tė­ve­lį, jo ma­mą ir te­tą, o su jais kar­tu ir ma­no ma­my­tę. Tė­ve­lį nu­tei­sė 10 me­tų ka­lė­ji­mo, o ma­my­tę pa­sky­rė dirb­ti prie sė­lių pluk­dy­mo. Į Lie­tu­vą grį­žo po vie­nuo­li­kos sve­ti­ma­me kraš­te pra­leis­tų me­tų. Šei­mos na­mo Kap­sū­džiuo­se ne­be­bu­vo. Pri­sig­lau­dė vie­no kam­ba­rio bu­tu­ke, na­me, ku­ris anks­čiau pri­klau­sė ir­gi iš­trem­tam ūki­nin­kui. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te gy­ve­no dar pen­kios šei­mos“, – tė­ve­lių pri­vers­ti­nės ke­lio­nės į Ru­si­jos gi­lu­mą ir su­grį­ži­mo į gim­tuo­sius Kap­sū­džius is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo Si­bi­re gi­mu­si vy­riau­sio­ji Rui­bių duk­ra.

Sug­rį­žę į Že­mai­ti­ją su­tuok­ti­niai su­si­lau­kė sū­naus Liu­do. Bro­nis­la­va Mar­ci­jo­na daž­niau­siai su­ki­nė­jo­si po na­mus, kar­tais ei­da­vo dirbti lau­ko dar­bų ko­lū­ky­je, o kaž­ku­riuo me­tu dar­ba­vo­si fer­mo­je.

Su­ži­no­ju­si, kad jai šim­tas me­tų, ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti
Ant­rą kar­tą tė­viš­kę B. M. Rui­bie­nė pa­li­ko prieš 20 me­tų. Po vy­ro mir­ties ap­si­gy­ve­no pas duk­rą Šiau­lių ra­jo­ne. Am­žė­jant jos svei­ka­ta sil­po – pra­ra­do re­gė­ji­mą, su­si­lpnė­jo klau­sa. Nors il­gaam­žės il­ga­lai­kė at­min­tis dar sergs­ti su­kaup­tus pri­si­mi­ni­mus ir pa­tir­tį, trum­pa­lai­kė – jau trū­ki­nė­jan­ti, grei­tai iš­tri­nan­ti nau­ją in­for­ma­ci­ją. Vis dėl­to, kaip tei­gė ju­bi­lia­tės duk­ra, pa­si­kal­bė­ti su ma­ma dar ga­li­ma. Su­kak­ties die­ną su­ži­no­ju­si, kad jai su­ka­ko šim­tas me­tų, B. M. Rui­bie­nė ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti su­lau­ku­si to­kio il­go am­žiaus. Ste­bė­jo­si įvy­kiu, bet trum­pai – nuo­sta­bą ne­tru­kus pa­kei­tė už­marš­tis.

Šim­tas me­tų liu­di­ja pra­smin­gą ir at­min­ti ver­tą gy­ve­ni­mą. Pri­si­mi­ni­mus ir ju­bi­lia­tės is­to­ri­ją lai­ko til­tu to­liau neš jos vai­kai, anū­kai, proa­nū­kiai. Vi­si, ku­rie sau­sio 9-ąją su­si­rin­ko pa­svei­kin­ti ma­mos, mo­čiu­tės, pro­mo­čiu­tės, su­lau­ku­sios ypa­tin­go ju­bi­lie­jaus, pri­si­min­ti jos nuei­to ke­lio, pa­dė­ko­ti už ši­lu­mą ir duo­tas pa­mo­kas. Švel­niau­sius žo­džius ir gra­žiau­sius gė­lių žie­dus jai do­va­no­jo duk­ra Liu­da ir sū­nus Liu­das, ku­ris ūki­nin­kau­ja tė­viš­kės že­mė­je, anū­kai Mil­da, Vil­ma, Ka­ro­li­na, Lau­ry­nas ir še­ši proa­nū­kiai.

„Į na­mus at­ve­žė­me ku­ni­gą – ma­my­tė la­bai no­rė­jo priei­ti iš­pa­žin­ties. Yra gi­liai ti­kin­ti, vi­są gy­ve­ni­mą lan­kė Plun­gės baž­ny­čią, o da­bar daug mel­džia­si na­muo­se. Nors jau se­niai gy­ve­na pas ma­ne, šir­dy­je ji vis dar Plun­gė­je, gim­tuo­siuo­se Kap­sū­džiuo­se. Ten ji iki šiol re­gist­ruo­ta, se­no­sio­se mies­to ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas tė­ve­lis, tad mū­sų vi­sų ke­lio pa­bai­ga – gim­ta­ja­me kraš­te“ , – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Il­gaam­žiš­ku­mo įkvė­pė su tė­viš­kės oru
Pap­ra­šy­ta pa­si­da­ly­ti ma­mos il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­ti­mi, po­nia Liu­da sa­kė, kad to­kios gra­žios su­kak­ties ne­su­lau­kė nė vie­nas jai pa­žįs­ta­mas gi­mi­nai­tis.

„Nors ma­my­tė ir vy­riau­sia sa­vo šei­mo­je, jos se­suo ir jau­nes­ni bro­liai pir­mie­ji išė­jo ana­pus. Ne­tu­ri­me il­gaam­žiš­ku­mo ge­no. Esu tik­ra, kad stip­ry­bės ma­ma įkvė­pė kar­tu su sa­vo gim­ti­nės, Kap­sū­džių, oru. At­ro­do, kad tė­viš­kė­je il­gas am­žius – joks ste­buk­las. Ži­nau ne vie­ną žmo­gų, ten gy­ve­nu­sį ir su­lau­ku­sį šim­to ir dau­giau me­tų“, – gra­žiais pa­mąs­ty­mais apie šei­mos šak­nis sau­gan­tį kraš­tą da­li­jo­si šim­ta­me­tės duk­ra.