Daivos RIMKUVIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Kai­mas – tai ne tik na­mai ir gat­vės, bet pir­miau­sia žmo­nės, ku­riuos jun­gia bend­rys­tė ir no­ras kur­ti gra­žią ap­lin­ką. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Bud­ri­kių kai­mo bend­ruo­me­nė ga­li di­džiuo­tis stip­ria, vie­nin­ga ir ak­ty­via bend­ruo­me­ne, prie ku­rios vai­ro jau be­veik 18 me­tų sto­vi ener­gin­ga ir sa­vo kraš­tui at­si­da­vu­si pir­mi­nin­kė Dai­va Rim­ku­vie­nė.

Nie­ka­da ne­gal­vo­jo tap­sian­ti bu­hal­te­re

D. Rim­ku­vie­nės gim­ti­nė – Bud­ri­kių kai­mas, į ku­rį su­grį­žo po stu­di­jų at­gal pas sa­vo tė­ve­lius Vi­dą ir Sta­sį, kar­tu su sa­vo vy­ru Vy­tau­tu. Su­tuok­ti­niai užau­gi­no duk­rą Eli­gi­ją, ku­ri, su­kū­ru­si šei­mą, da­bar dir­ba ir gy­ve­na Kau­ne.

D. Rim­ku­vie­nė Rie­ta­vo aukš­tes­nio­jo­je že­mės ūkio mo­kyk­lo­je bai­gė bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą, vė­liau įsto­jo į Že­mės ūkio uni­ver­si­te­tą, į fi­nan­sų ba­ka­lau­ro stu­di­jas, šio­je sri­ty­je ap­si­gy­nė ir ma­gist­ro dip­lo­mą. Mo­te­ris at­vi­ra­vo nie­ka­da ne­gal­vo­ju­si, jog dirbs bu­hal­te­rės dar­bą, ka­dan­gi sva­jo­jo tap­ti… ma­sa­žuo­to­ja. Ta­čiau 1990 me­tų blo­ka­da at­ne­šė la­bai daug pai­nia­vos ir ap­mąs­ty­mų, ku­rie ir nu­lė­mė bū­si­mos pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mą.

„Gy­ve­ni­mo pa­ra­dok­sas – vi­sa­da sa­kiau, kad ne­gy­ven­siu Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je ir ne­bū­siu bu­hal­te­rė, bet po stu­di­jų grį­žau gy­ven­ti pas tė­vus ir vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą dir­bau bu­hal­te­re Rie­ta­ve. Dar ir da­bar šiek tiek dir­bu šio­je sri­ty­je, bet pa­sta­ruo­sius 10 me­tų ma­no pa­grin­di­nis dar­bas yra pe­da­go­gi­nis. Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­los Rie­ta­vo fi­lia­le ruo­šiu ap­skai­ti­nin­kus“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

D. Rim­ku­vie­nė pa­sa­ko­jo, kad su vy­ru Vy­tau­tu, ku­ris taip pat ki­lęs iš Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ir šiuo me­tu dir­ba ke­lių prie­žiū­ros įmo­nė­je, su­si­pa­ži­no bend­rų drau­gų ir pa­žįs­ta­mų ra­te. Vy­ro se­suo bu­vo Dai­vos kla­sės drau­gė, tad pa­žin­tis vys­tė­si ga­na sklan­džiai, o drau­gys­tę pa­spar­tin­da­vo su­si­ti­ki­mai šo­kių aikš­te­lė­je. O ta­da, prieš 34-erius me­tus, be­li­ko at­šok­ti sa­vo ves­tu­ves.

„Sė­dė­ti vie­no­je vie­to­je – ne man“

Bud­ri­kiš­kė pa­sa­ko­jo, kad jų šei­ma gy­ve­na lyg mies­te – neau­gi­na gy­vu­lių, puo­se­lė­ja tik na­mų ap­lin­ką, tad tu­rė­da­ma lais­vo lai­ko lei­džia­si į ke­lio­nes. O ke­lio­nių Dai­vos gy­ve­ni­me ne­trūks­ta. Mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad bent kar­tą per me­tus mėgs­ta iš­vyk­ti į už­sie­nį, bet tuoj pat sku­bė­jo pri­dur­ti, kad ant gul­to ša­lia ba­sei­no vi­są sa­vai­tę ne­gu­li. Prie­šin­gai – poil­si­nės ke­lio­nės tam­pa pa­žin­ti­nė­mis. Vi­sa­da sten­gia­si iš ke­lio­nės par­si­vež­ti kuo dau­giau įspū­džių ir ap­lan­ky­ti nau­jas vie­tas.

Daivos RIMKUVIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Lie­tu­vo­je D. Rim­ku­vie­nė ke­liau­ja su są­ra­šu, ką dar bū­tų ga­li­ma ap­lan­ky­ti ir pa­ma­ty­ti, nes di­džio­ji da­lis mū­sų ša­lies jau iš­ty­ri­nė­ta. Atė­jus sa­vait­ga­liui su­tuok­ti­niai sku­ba dė­lio­tis bū­si­mos ke­lio­nės marš­ru­tą ir lei­džia­si į ke­lią.

„Ma­no toks jau tem­pe­ra­men­tas, kad nuo­la­tos rei­kia ei­ti, va­žiuo­ti, kaž­ką pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti. Sten­gia­mės ap­lan­ky­ti kuo dau­giau skir­tin­gų vie­tų, gam­tos pei­za­žų, mu­zie­jų, kul­tū­ri­nių ob­jek­tų. Ke­lio­nės į už­sie­nį daž­niau­siai yra po Eu­ro­pą, Skan­di­na­vi­jos ša­lis“, – pa­sa­ko­jo bud­ri­kiš­kė.

Di­de­lį dė­me­sį mo­te­ris ski­ria spor­tui: va­ži­nė­ja dvi­ra­čiu, ei­na pa­si­vaikš­čio­ti vie­na ar­ba kar­tu su vy­ru, nes, anot jos pa­čios, tie­siog ne­ga­li nu­sė­dė­ti ra­miai vie­no­je vie­to­je. Lais­vu me­tu ne­re­tai at­si­ver­čia gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ar ki­to žan­ro kny­gą.

Gal­va nuo­lat pil­na idė­jų

D. Rim­ku­vie­nė pa­sa­ko­ji­mu, Bud­ri­kių kai­mas pra­dė­jo kur­ti 1972 me­tais. Ta­da sto­vė­jo vos du na­mai, o po me­lio­ra­ci­jos ėmė kur­tis dau­giau jau­nų šei­mų. Kai­mo bend­ruo­me­nė bu­vo įsteig­ta 2008 me­tų ge­gu­žės 10 die­ną, stei­gė­jai bu­vo To­mas Rip­kaus­kas, Vil­ma Rip­kaus­kie­nė, Sal­vi­ni­ja Gri­guo­lie­nė ir Au­gus­tas Al­gi­man­tas Va­lius. 2009 me­tais D. Rim­ku­vie­nė pra­dė­jo ei­ti bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės pa­rei­gas. Jai ši at­sa­ko­my­bė te­ko į už­sie­nį iš­vy­kus gy­ven­ti anks­tes­niam bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kui D. Rip­kaus­kui.

„Kaip daž­niau­siai ir bū­na – tam, ku­ris dau­giau­siai kal­ba ir reiš­kia­si, ir kliū­va at­sa­ko­my­bė. Dau­giau no­rin­čių­jų užim­ti pir­mi­nin­ko pa­rei­gas ne­bu­vo, tad bu­vo pa­siū­ly­ta man. Ži­no­ma, prie­ši­nau­si, nes ta­da dar dir­bau vy­riau­sia­ja bu­hal­te­re, bu­vo ga­na su­dė­tin­ga su­spė­ti ir vis­ką su­de­rin­ti. Tuo me­tu mū­sų kai­me gy­ve­no apie 140 žmo­nių, daug jau­nų šei­mų su vai­kais, ku­riems ne­bu­vo kur su­si­rink­ti pa­dūk­ti. O aš vi­sa­da sva­jo­jau apie to­kią vie­tą. Tad taip ga­vo­si, kad ta­pau dar ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.“

D. Rim­ku­vie­nė ak­ty­viai ėmė­si ini­cia­ty­vos ato­kiau nuo au­to­mo­bi­lių ir gy­ve­na­mų­jų na­mų įreng­ti spor­to aikš­ty­ną su tre­ni­ruok­liais. Erd­vę vai­kams, kur šie ga­lė­tų triukš­mau­ti, iš­dy­kau­ti, iš­lie­ti vi­są su­si­kau­pu­sią ener­gi­ją, spor­tuo­ti.

Vė­liau vie­ną idė­ją se­kė ki­ta, vis bran­ges­nė ir sun­kiau įgy­ven­di­na­ma. Ne­ma­žai jau pa­da­ry­ta, bet dar dau­giau su­pla­nuo­ta į prie­kį. Mo­te­ris juo­ka­vo, kad bud­ri­kiš­kiai tiek vis­ko pri­si­sva­jo­jo ir pri­si­pla­na­vo, kad dar­bų yra nu­ma­ty­ta 10-čiai me­tų į prie­kį.

Daivos RIMKUVIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Kiek­vie­nas gy­ven­to­jas – bran­gus ir ver­ti­na­mas

Da­bar Bud­ri­kių kai­mo bend­ruo­me­nė­je yra apie 40 ak­ty­vių na­rių, ku­rie re­gu­lia­riai su­si­tin­ka, bend­rau­ja, pla­nuo­ja ir kar­tu įgy­ven­di­na pro­jek­tus, ren­gia šven­tes, ke­liau­ja po Lie­tu­vą bei ak­ty­viai lei­džia lai­ką.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį bud­ri­kiš­kiai su­si­ren­ka į tal­ką „Da­rom“ ir šva­ri­na ap­lin­ką, Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­ną kar­tu su vi­so pa­sau­lio Lie­tu­viais gie­da him­ną, spa­lio pa­bai­go­je or­ga­ni­zuo­ja­mas ren­gi­nys „Apš­viesk Bud­ri­kių kal­ną“, ku­rio me­tu skap­tuo­ja mo­liū­gus ir iš jų ga­mi­na ži­bin­tus, ku­ria lau­žą. O šven­ti­niu žie­mos lai­ko­tar­piu, ži­no­ma, neap­siei­na­ma be Ka­lė­dų se­ne­lio pro­gra­mos, eg­lu­tės puo­ši­mo, vai­šių ir sma­gių žai­di­mų.

Pas­ku­ti­nis ren­gi­nys yra ata­skai­ti­nis, jo me­tu su­si­ren­ka vi­sa bend­ruo­me­nė, pri­sta­to­mi per me­tus nu­veik­ti dar­bai, dis­ku­tuo­ja­ma apie atei­ties pla­nus. Į ren­gi­nį at­vyks­ta se­niū­nas Ri­čar­das Ast­raus­kas ir se­niū­nai­tė Da­nu­tė Si­mo­na­vi­čie­nė. Šio ren­gi­nio me­tu vi­sa­da pa­svei­ki­na­mi bend­ruo­me­nės na­riai, šven­čian­tys sa­vo ju­bi­lie­jus, įtei­kia­mi sim­bo­li­niai gė­lių žie­dai, pa­dė­kos raš­tai.

„Vi­si na­riai į bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą įde­da la­bai daug pa­stan­gų, lai­ko ir jė­gų. Ver­ti­na­me kiek­vie­ną ir vi­sa­da no­ri­me už jų triū­są at­si­dė­ko­ti, tad per Ka­lė­das šei­moms įtei­kia­mos sim­bo­li­nės do­va­nė­lės, o šil­tuo­ju me­tų lai­ku vi­si kar­tu lei­džia­mės į ke­lio­nes“, – kal­bė­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad į bend­ruo­me­nės veik­lą yra įsi­trau­ku­si vi­sa jos šei­ma. D. Rim­ku­vie­nės ma­ma Vi­da, su­lau­ku­si 82 me­tų, jei­gu ne­ga­li pri­si­dė­ti fi­ziš­kai, bet vi­sa­da pa­de­da ki­to­kiais dar­bais – esant rei­ka­lui ap­skam­bi­na bend­ruo­me­nės na­rius, pa­si­da­li­na su jais ak­tua­lia in­for­ma­ci­ja. Net Kau­ne gy­ve­nan­ti duk­ra, grį­žu­si ap­lan­ky­ti šei­mos, per ren­gi­nius bū­na įdar­bi­na­ma fo­tog­ra­fe ir fik­suo­ja gra­žiau­sias bend­ruo­me­nės aki­mir­kas.

Bud­ri­kiš­kė džiau­gė­si ir dė­ko­jo sa­vo šei­mai už pa­lai­ky­mą, pa­gal­bą ir su­pra­ti­mą, kai ji di­de­lę da­lį sa­vo as­me­ni­nio lai­ko ski­ria bend­ruo­me­nei.