Asociatyvi nuotr.

Prieš ke­lias die­nas kal­bė­jau­si su Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru Alek­sand­ru Abi­ša­la. Jis, pri­si­mi­nęs vals­ty­bės kū­ri­mo pra­džią, nu­pie­šė to­kį pa­ly­gi­ni­mą – tuo­met bu­vo­me tar­si verž­li, am­bi­cin­gas „star­tuo­lis“, o šian­dien esa­me sta­bi­li vals­ty­bė, bet sta­bi­lu­mas tu­ri sa­vo kai­ną.

Sig­na­ta­ras pa­ste­bi, kad pir­mai­siais lais­vės me­tais mus į prie­kį gi­nė „al­kis“ – be­ga­li­nis no­ras ly­giuo­tis į Va­ka­rų ša­lis, to­kias kaip Vo­kie­ti­ja ar Šve­di­ja. Tai ver­tė ju­dė­ti grei­tai, priim­ti kie­tus spren­di­mus ir ne­si­dai­ry­ti į so­cia­li­nių tink­lų „pa­tik­tu­kus“, ku­rių tuo­met tie­siog ne­bu­vo. Ly­de­rys­tė reiš­kė ne po­pu­lia­ru­mą, o ge­bė­ji­mą iš­gy­ven­ti ir pa­siek­ti neį­ma­no­ma – pa­vyz­džiui, su­si­tar­ti dėl Ru­si­jos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo be jo­kių pa­pil­do­mų iš­ly­gų.

Šian­dien si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Ta­po­me so­tes­ni, lė­tes­ni, o no­rą bū­ti ge­riau­siais daž­nai pa­kei­čia troš­ki­mas pail­sė­ti kur nors Is­pa­ni­jo­je. A. Abi­ša­la įspė­ja apie pa­vo­jin­gą ten­den­ci­ją: po­li­ti­nė­je dar­bot­var­kė­je pra­de­da do­mi­nuo­ti trum­pa­lai­kiai rei­tin­gai, o ne stra­te­gi­nis mąs­ty­mas. Mes pa­sie­kė­me di­džiuo­sius tiks­lus – ta­po­me ES ir NA­TO na­riais, o da­bar sun­ku ras­ti nau­ją vie­ni­jan­tį tiks­lą. Net Ru­si­jos grės­mė ne­su­vie­ni­ja mū­sų taip, kaip no­rė­tų­si – vis dar at­si­ran­da ma­nan­čių, kad pa­si­ren­gi­mas gy­ny­bai ar po­li­go­nų sta­ty­ba yra „kaž­kie­no ki­to“ rei­ka­las.

At­lik­da­mas sa­vo­tiš­ką vals­ty­bės au­di­tą, sig­na­ta­ras įvar­di­ja di­džiau­sią ri­zi­ką – tai ne tik biu­rok­ra­ti­jos iner­tiš­ku­mas, bet ir švie­ti­mo ko­ky­bės trū­ku­mas. Jei ne­tu­rė­si­me iš­si­la­vi­nu­sių, kri­tiš­kai mąs­tan­čių pi­lie­čių, ne­pa­dės jo­kie pi­ni­gai.

Sig­na­ta­ras pri­me­na pa­grin­di­nę pa­mo­ką: lais­vė ir ge­ro­vė „iš dan­gaus ne­kren­ta“. Jau­na­jai kar­tai, užau­gu­siai lais­vė­je, A. Abi­ša­la lin­ki ne ak­lai klau­sy­ti se­nų žmo­nių pa­ta­ri­mų, o gal­vo­ti sa­vo gal­va ir pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už vals­ty­bę, ku­rio­je gy­ven­si­me po de­šimt­me­čių.