Asociatyvi nuotr.Prieš kelias dienas kalbėjausi su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Aleksandru Abišala. Jis, prisiminęs valstybės kūrimo pradžią, nupiešė tokį palyginimą – tuomet buvome tarsi veržli, ambicingas „startuolis“, o šiandien esame stabili valstybė, bet stabilumas turi savo kainą.
Signataras pastebi, kad pirmaisiais laisvės metais mus į priekį ginė „alkis“ – begalinis noras lygiuotis į Vakarų šalis, tokias kaip Vokietija ar Švedija. Tai vertė judėti greitai, priimti kietus sprendimus ir nesidairyti į socialinių tinklų „patiktukus“, kurių tuomet tiesiog nebuvo. Lyderystė reiškė ne populiarumą, o gebėjimą išgyventi ir pasiekti neįmanoma – pavyzdžiui, susitarti dėl Rusijos kariuomenės išvedimo be jokių papildomų išlygų.
Šiandien situacija pasikeitė. Tapome sotesni, lėtesni, o norą būti geriausiais dažnai pakeičia troškimas pailsėti kur nors Ispanijoje. A. Abišala įspėja apie pavojingą tendenciją: politinėje darbotvarkėje pradeda dominuoti trumpalaikiai reitingai, o ne strateginis mąstymas. Mes pasiekėme didžiuosius tikslus – tapome ES ir NATO nariais, o dabar sunku rasti naują vienijantį tikslą. Net Rusijos grėsmė nesuvienija mūsų taip, kaip norėtųsi – vis dar atsiranda manančių, kad pasirengimas gynybai ar poligonų statyba yra „kažkieno kito“ reikalas.
Atlikdamas savotišką valstybės auditą, signataras įvardija didžiausią riziką – tai ne tik biurokratijos inertiškumas, bet ir švietimo kokybės trūkumas. Jei neturėsime išsilavinusių, kritiškai mąstančių piliečių, nepadės jokie pinigai.
Signataras primena pagrindinę pamoką: laisvė ir gerovė „iš dangaus nekrenta“. Jaunajai kartai, užaugusiai laisvėje, A. Abišala linki ne aklai klausyti senų žmonių patarimų, o galvoti savo galva ir prisiimti atsakomybę už valstybę, kurioje gyvensime po dešimtmečių.






Parašykite komentarą