Do­na­to GU­RE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gy­ve­ni­mas kai­me išug­dė at­sa­ko­my­bę

D. Gu­re­vi­čiui – 46 me­tai, da­bar jis su šei­ma gy­ve­na Kau­ne, o gi­mė ir užau­go Rie­ta­ve. Pir­mas tris kla­ses bai­gė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, o ket­vir­tą kla­sę pra­dė­jo Plun­gės ra­jo­ne, Stal­gė­nuo­se, kur per­si­kė­lė su šei­ma ir gy­ve­no iki pat pil­na­me­tys­tės. Tie­sa, dešimtą–dvyliktą kla­ses bai­gė Plun­gės Se­na­mies­čio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

„Tai­gi per vi­są sa­vo vai­kys­tės ir paaug­lys­tės lai­ko­tar­pį mo­kiau­si tri­jo­se skir­tin­go­se mo­kyk­lo­se. Ma­no vai­kys­tė ir jau­nys­tė bu­vo ak­ty­vi ir glau­džiai su­si­ju­si su gy­ve­ni­mu kai­me. Au­gau lai­ko­tar­piu, kai Lie­tu­va iš­gy­ve­no di­de­lius po­ky­čius po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, kei­tė­si vals­ty­bės san­tvar­ka, kas neiš­ven­gia­mai for­ma­vo ir ma­no pa­tir­tis bei po­žiū­rį. Te­ko ma­ty­ti ir ko­lū­kių lai­kus, ir jų ny­ki­mą, ir nau­jai be­si­ku­rian­čius ūkius“, – pa­sa­ko­jo D. Gu­re­vi­čius.

Paš­ne­ko­vo tė­vai tu­rė­jo dar­bus, ta­čiau gy­ve­no kaip vi­si tuo­me­ti­nia­me kai­me – ūkiš­kai: tu­rė­jo že­mės, lai­kė gy­vu­lius. Tad ir Do­na­tas nuo ma­žens bu­vo įtrauk­tas į kas­die­nius ūkio dar­bus, te­ko pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius, ne­tgi iš­mo­ko melž­ti. Tai bu­vo na­tū­ra­li kas­die­ny­bės da­lis, ku­ri išug­dė at­sa­ko­my­bę ir darbš­tu­mą. Lais­va­lai­kiu ne­trū­ko ak­ty­vios veik­los, vi­si Stal­gė­nų kai­mo vai­kai va­ka­rais daž­nai rink­da­vo­si mo­kyk­los sta­dio­ne, kur žais­da­vo tink­li­nį, krep­ši­nį ar fut­bo­lą.

To­kia ap­lin­ka, pa­sak D. Gu­re­vi­čiaus, ska­ti­no jud­ru­mą, bend­ruo­me­niš­ku­mą ir ak­ty­vų gy­ve­ni­mo bū­dą. Tai vė­liau ta­po tvir­tu pa­grin­du to­li­mes­nėms stu­di­joms bei gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mams.

Vai­kys­tė­je pra­mi­nė „ug­ni­niu vai­ku“

D. Gu­re­vi­čius pa­dė­kos žo­džių ne­gai­lė­jo sa­vo tė­vams Ge­no­vai­tei ir Jo­nui bei mo­kyk­los auk­lė­to­jams, ku­rie bran­di­no jį kaip as­me­ny­bę. Apie to­li­mes­nius pa­si­rin­ki­mus vai­ki­nas pra­dė­jo gal­vo­ti dar vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je. Kar­tu su kla­sės drau­gu Min­dau­gu svars­tė, kur ga­lė­tų stu­di­juo­ti. Nu­vy­ko į Vil­nių, į tuo­me­tės Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­jos at­vi­rų du­rų die­ną.

„Tuo me­tu rim­tai gal­vo­jo­me apie po­li­ci­jos pa­rei­gū­no pro­fe­si­ją, at­ro­dė pra­smin­ga pri­si­dė­ti prie be­si­ku­rian­čios vals­ty­bės ge­ro­vės ir žmo­nių sau­gu­mo. Tai bu­vo 1997 me­tai, lai­ko­tar­pis, kai to­kios idė­jos at­ro­dė ypač svar­bios ir ar­ti­mos. Vis dėl­to ga­lu­ti­nis spren­di­mas pa­si­kei­tė jau dvy­lik­to­je kla­sė­je. Po va­sa­ros ato­sto­gų Min­dau­gas pa­pa­sa­ko­jo apie ug­nia­ge­sio pro­fe­si­ją, nes jo tė­vas dir­bo ug­nia­ge­siu Pla­te­liuo­se.“

Nors drau­gas ga­liau­siai pa­su­ko ki­tu ke­liu ir da­bar sa­vo gy­ve­ni­mą sėk­min­gai ku­ria JAV, D. Gu­re­vi­čius įsto­jo į Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tą, į gais­ri­nės sau­gos in­ži­ne­ri­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jas, vė­liau bai­gė ir ma­gist­rą.

Nei pa­šne­ko­vo šei­mo­je, nei gi­mi­nė­je ug­nia­ge­sių nė­ra – jis yra pir­ma­sis, pa­si­rin­kęs šį ke­lią. Da­bar ar­ti­mie­ji su šyp­se­nom pri­si­me­na, kad vai­kys­tė­je dėl sa­vo rau­do­nų plau­kų jis bū­da­vo va­di­na­mas „ug­ni­niu vai­ku“. Iš­gir­dę tai ap­lin­ki­niai sa­ky­da­vo, kad užau­gęs Do­na­tas bus gais­ri­nin­kas, o jis pa­ts ir prieš­ta­rau­da­vo.

Do­na­to GU­RE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Nuo ekst­re­ma­lių iš­šū­kių iki gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jų

Paš­ne­ko­vas įsi­ti­ki­nęs, kad jo pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mą iš da­lies nu­lė­mė vi­di­nis no­ras pa­dė­ti žmo­nėms, bū­ti nau­din­gam vi­suo­me­nei – tai ver­ty­bės, ku­rios for­ma­vo­si dar jau­nys­tė­je ir na­tū­ra­liai at­ve­dė į šią pro­fe­si­ją.

Vals­ty­bi­nė­je prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je D. Gu­re­vi­čius dir­ba jau 22 me­tus. Tar­ny­bą pra­dė­jo 2004 me­tais Vil­niu­je, ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pa­rei­go­se.

„Per vi­sus šiuos me­tus nuo­sek­liai pe­rė­jau įvai­rias tar­ny­bos sri­tis ir pa­rei­gas. Dir­bau gais­rų pre­ven­ci­jos sri­ty­je, va­do­va­vau pa­da­li­niams, at­sa­kin­giems už ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pa­ren­gi­mą, jų ap­rū­pi­ni­mą įran­ga ir tech­ni­ka, taip pat dar­buo­to­jų sau­gą. Te­ko pri­si­dė­ti ir prie tar­ny­bos ūki­nių, ad­mi­nist­ra­vi­mo klau­si­mų, vie­šų­jų pir­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mo, pa­sta­tų pro­jek­ta­vi­mo pro­ce­sų“, – pa­sa­ko­jo D. Gu­re­vi­čius.

Vė­les­nė­je kar­je­ros da­ly­je daug dė­me­sio sky­rė ci­vi­li­nei sau­gai – gy­ven­to­jų pa­si­ren­gi­mui ekst­re­ma­lio­sioms si­tua­ci­joms. Šio­je sri­ty­je dir­bo ypač įtemp­tu lai­ko­tar­piu, kai 2022 me­tais Ru­si­ja pra­dė­jo pla­taus mas­to ag­re­si­ją prieš Uk­rai­ną. Tuo me­tu D. Gu­re­vi­čius va­do­va­vo Vil­niaus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Ci­vi­li­nės sau­gos sky­riui. Te­ko spręs­ti itin svar­bius klau­si­mus, su­si­ju­sius su vi­suo­me­nės pa­si­ren­gi­mu ir in­for­ma­vi­mu.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, kuo dau­giau su­dė­tin­gų si­tua­ci­jų ten­ka pa­tir­ti ir sėk­min­gai įveik­ti, tuo la­biau jos tam­pa pro­fe­si­ne kas­die­ny­be. Tai, kas vi­suo­me­nei ga­li at­ro­dy­ti kaip iš­skir­ti­nis ar net šo­ki­ruo­jan­tis įvy­kis, to­kiems pa­rei­gū­nams yra įpras­ta dar­bo da­lis. Bū­tent pa­tir­tis lei­džia iš­lai­ky­ti ra­my­bę ir aiš­kų mąs­ty­mą net su­dė­tin­giau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Per tar­ny­bos me­tus te­ko pri­si­dė­ti prie dau­ge­lio su­dė­tin­gų bei vi­suo­me­nei ge­rai ži­no­mų įvy­kių val­dy­mo – nuo di­de­lių gais­rų, trun­kan­čių ke­lias pa­ras, iki ne­lai­mių, to­kių kaip lėk­tu­vo ka­tast­ro­fa Vil­niu­je ar spro­gi­mas dau­gia­bu­ty­je Vir­šu­liš­kių mik­ro­ra­jo­ne.

Šiuo me­tu D. Gu­re­vi­čius ei­na Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to pa­ta­rė­jo pa­rei­gas. Nors for­ma­liai šis dar­bas yra ka­bi­ne­te, rea­ly­bė­je jis yra itin di­na­miš­kas, rei­ka­lau­jan­tis nuo­la­ti­nio įsi­trau­ki­mo, bend­ra­vi­mo ir grei­tos reak­ci­jos.

Džiu­gi­na di­dė­jan­tis žmo­nių są­mo­nin­gu­mas

D. Gu­re­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad per vi­są sa­vo kar­je­rą ma­to aki­vaiz­dų po­ky­tį – žmo­nės tik­rai kei­čia­si ir tam­pa są­mo­nin­ges­ni. Anks­čiau pa­grin­di­nis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas gais­rų ge­si­ni­mui, o šian­dien vis dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma ci­vi­li­nei sau­gai, žmo­nių at­spa­ru­mo ne­lai­mėms di­di­ni­mui.

Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja nuo­lat at­lie­ka gy­ven­to­jų nuo­mo­nės ty­ri­mus, ver­ti­na, kiek žmo­nės yra pa­si­ren­gę ekst­re­ma­lio­sioms si­tua­ci­joms, ar tu­ri dū­mų de­tek­to­rius, ar yra pa­si­ruo­šę ga­li­moms kri­zėms. Pas­te­bi­mas ir pa­čios tar­ny­bos po­ky­tis – šian­dien apie treč­da­lį veik­los su­da­ro gais­rų ge­si­ni­mas, o net du treč­da­liai – gel­bė­ji­mo dar­bai. D. Gu­re­vi­čiaus kar­je­ros pra­džio­je bu­vo prie­šin­gai.

Prie šių po­ky­čių pri­si­de­da ir geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja – ste­bi­ma ir mo­ko­ma­si iš ki­tų ša­lių pa­tir­ties, ypač iš Uk­rai­nos, stip­ri­na­ma ci­vi­li­nės sau­gos sri­tis. Pa­sak pa­šne­ko­vo, daž­nai žmo­nės ži­no, ką rei­kė­tų da­ry­ti iš­ti­kus ne­lai­mei, pa­vyz­džiui, yra gir­dė­ję apie iš­vy­ki­mo krep­šį ar dū­mų de­tek­to­rius, ta­čiau rea­liai pa­si­ren­gi­mą ati­de­da.

Iš­šū­kių vis dar ke­lia net ir įpras­to­mis tam­pan­čios gam­tos sti­chi­jos, pa­lie­kan­čios na­mus be elekt­ros. De­ja, dau­ge­lis vis tiek ne­pa­si­mo­ko, elekt­ros ge­ne­ra­to­rius puo­la pirk­ti tik bū­ti­ny­bei pri­spy­rus, kai jau vi­siems jų rei­kia.

„De­ja, kar­tais pa­ska­ta veik­ti tam­pa tik skau­dūs įvy­kiai. Pa­vyz­džiui, po gais­ro kai­my­nys­tė­je žmo­nės ak­ty­viau pra­de­da rū­pin­tis sa­vo sau­gu­mu, įsi­ren­gia dū­mų de­tek­to­rius. Svar­bu kal­bė­ti ir apie pa­si­ren­gi­mą di­des­nėms kri­zėms, pa­vyz­džiui, il­ges­niam elekt­ros tie­ki­mo su­tri­ki­mui dėl aud­rų ar ki­tų prie­žas­čių.“

Įsi­min­ti­niau­sias įvy­kis – spro­gi­mas dau­gia­bu­ty­je

Per vi­są tar­ny­bos lai­ko­tar­pį D. Gu­re­vi­čiui te­ko da­ly­vau­ti ne vie­na­me ekst­re­ma­lia­me įvy­ky­je, ta­čiau vie­nas iš la­biau­siai įsi­mi­nu­sių bu­vo 2023 me­tų sau­sio 2 die­ną Vil­niu­je, Vir­šu­liš­kių mik­ro­ra­jo­ne, dėl du­jų nuo­tė­kio įvy­kęs dau­gia­bu­čio spro­gi­mas. Tai bu­vo si­tua­ci­ja, ku­ri pa­rei­ka­la­vo ne tik pro­fe­si­nių įgū­džių, bet ir žmo­giš­ko jaut­ru­mo bei ge­bė­ji­mo bū­ti ša­lia žmo­nių itin su­dė­tin­gu mo­men­tu.

Do­na­to GU­RE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Tai bu­vo itin su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja, dau­giau nei še­šias­de­šimt gy­ven­to­jų li­ko lau­ke esant mi­nu­si­nei tem­pe­ra­tū­rai, su­griu­vo, su­kri­to dau­gia­bu­čio per­tva­ros, at­si­vė­rė ply­šys tarp tre­čio aukš­to grin­dų ir penk­to aukš­to lu­bų. Te­ko ne tik koor­di­nuo­ti pa­gal­bos veiks­mus, bet ir daug bend­rau­ti su žmo­nė­mis, juos ra­min­ti, spręs­ti įvai­rius or­ga­ni­za­ci­nius klau­si­mus. Įvy­kio vie­to­je dir­bo­me ke­lias pa­ras, mū­sų tar­ny­bai tai bu­vo in­ten­sy­vus ir at­sa­kin­gas lai­ko­tar­pis.“

Šiuo me­tu mėgs­ta­miau­sias D. Gu­re­vi­čiaus lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas ir kar­tu di­džiau­sias džiaugs­mas yra šei­ma. Su ant­rą­ja pu­se Ag­ne, ku­ri dir­ba far­ma­ci­jos sri­ty­je, au­gi­na be­veik dve­jų me­tų sū­nų Da­ną.

„Tai yra ir ho­bis, ir poil­sis, ir ge­riau­sias bū­das at­si­pa­lai­duo­ti po įtemp­tos dar­bo die­nos. Pa­pil­do­mų veik­lų ar ki­tų dar­bų šiuo me­tu ne­sii­mu, nors pa­siū­ly­mų tik­rai bū­na. Vis dėl­to tar­ny­ba pa­ti sa­vai­me yra la­bai in­ten­sy­vi ir su­tei­kia daug ga­li­my­bių rea­li­zuo­ti sa­ve, to­dėl lai­ko ki­toms veik­loms tie­siog ne­be­lie­ka.“

Šei­ma mėgs­ta ak­ty­vų lais­va­lai­kį, ypač lai­ką gam­to­je, žy­gius. O ir pa­ti tar­ny­ba pri­si­de­da prie to, kad bū­tų ska­ti­na­mas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. Do­na­tui te­ko da­ly­vau­ti ir stip­riau­sio ug­nia­ge­sio var­žy­bo­se, Al­pė­se apei­ti aukš­čiau­sią Eu­ro­pos kal­ną „Tour-De Mont Blanc“ žy­gy­je.

Kvie­čia jau­ni­mą

Jau­niems žmo­nėms, svars­tan­tiems apie ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo pro­fe­si­ją, D. Gu­re­vi­čius pa­ta­ria ap­si­lan­ky­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­je tap­kug­nia­ge­siu.lt.

„Tai tik­rai nė­ra nuo­bo­dus dar­bas. Kiek­vie­na die­na ga­li bū­ti skir­tin­ga, vie­ną aki­mir­ką dir­bi įpras­tu re­ži­mu, o ki­tą jau vyks­ti į įvy­kio vie­tą. Šio dar­bo es­mė yra pa­gal­ba žmo­nėms, to­dėl vi­sa­da la­bai aiš­kiai jau­ti sa­vo veiks­mų pra­smę ir ver­tę. Daž­nai bū­tent tu esi tas žmo­gus, ku­ris ga­li pa­dė­ti kri­ti­niu mo­men­tu. Ši sri­tis skir­ta drą­siems, at­sa­kin­giems žmo­nėms, ku­rie ne­bi­jo iš­šū­kių, ge­ba veik­ti įtemp­to­mis są­ly­go­mis ir no­ri pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­nės sau­gu­mo bei vals­ty­bės at­spa­ru­mo stip­ri­ni­mo“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Pa­sak D. Gu­re­vi­čiaus, svar­bu pa­brėž­ti, kad šio­je tar­ny­bo­je yra ne tik ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų po­zi­ci­jos. Eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė ki­tų sri­čių: nuo gais­rų pre­ven­ci­jos iki ad­mi­nist­ra­vi­mo, lo­gis­ti­kos ar ci­vi­li­nės sau­gos. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­nas ga­li ras­ti sau tin­ka­mą vie­tą pa­gal sa­vo ge­bė­ji­mus ir in­te­re­sus. Tar­ny­ba at­vi­ra vi­siems – ne­prik­lau­so­mai nuo ly­ties, am­žiaus, fi­zi­nių ga­li­my­bių ar gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Pa­da­li­niai vei­kia vi­so­je Lie­tu­vo­je, to­dėl ga­li­my­bių pri­si­jung­ti yra dau­ge­ly­je re­gio­nų.

„Kvie­čiu ne­bi­jo­ti, do­mė­tis, iš­ban­dy­ti ir pri­si­jung­ti. Tai pro­fe­si­ja, ku­rio­je kiek­vie­nas ga­li at­ras­ti pra­smę, aug­ti ir pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­nės ge­ro­vės“, – kal­bė­jo D. Gu­re­vi­čius.