Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Kny­ga ta­po be­stse­le­riu

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rė bib­lio­te­ki­nin­kė Ge­no­vai­tė Ma­te­vi­čiū­tė pa­brė­žė, kad šis su­si­ti­ki­mas žy­mi nau­jo pro­jek­to „Li­te­ra­tū­ri­niai su­si­ti­ki­mai Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – paaiš­kin­kit man kny­gą!“ pra­džią. Pa­sak jos, bib­lio­te­kai di­de­lė gar­bė cik­lą pra­dė­ti su­si­ti­ki­mu su iš­skir­ti­niais sve­čiais – fi­lo­so­fu, po­li­ti­ku, ver­tė­ju M. Ado­mė­nu ir li­te­ra­tū­ros eks­per­tu A. Oža­lu. Ji taip pat už­si­mi­nė, kad skai­ty­to­jų lau­kia ir dau­giau įdo­mių su­si­ti­ki­mų, o pa­ts au­to­rius pra­si­ta­rė apie ru­de­nį pa­si­ro­dy­sian­čią nau­ją kny­gą ir dar vie­ną ra­šo­mą kū­ri­nį.

Dis­ku­si­ją mo­de­ra­vęs A. Oža­las at­krei­pė dė­me­sį į iš­skir­ti­nę kny­gos sėk­mę – vos tik ją iš­lei­dus bu­vo par­duo­ta net 26 tūks­tan­čiai eg­zemp­lio­rių. Tai, anot jo, yra be­veik ne­gir­dė­ti skai­čiai Lie­tu­vos lei­dy­bos kon­teks­te. Paš­ne­ko­vas taip pat pra­si­ta­rė apie ru­de­nį išei­sian­čią nau­ją M. Ado­mė­no kny­gą „Bar­ba­rų įsi­ver­ži­mas“, ku­ri tu­rė­tų su­do­min­ti skai­ty­to­jus, jau pa­ži­nu­sius „Mo­ne­tos & la­bi­rin­to“ pa­sau­lį.

„Ma­niau, kad ne­su pa­šauk­tas ra­šy­mui“

Kal­bė­da­mas apie kū­ry­bos pra­džią, M. Ado­mė­nas at­vi­ra­vo il­gai ne­si­ry­žęs ra­šy­ti. „Pa­ži­no­jau as­me­niš­kai daug poe­tų, skai­čiau, ža­vė­jau­si, bet ma­niau, kad ne­su pa­šauk­tas tam dar­bui, – sa­kė jis. – Lū­žis įvy­ko grį­žus į Lie­tu­vą iš Ang­li­jos, kai mū­sų ša­lis ta­po NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re. Pa­ma­čiau po­van­de­ni­nes int­ri­gas, sro­ves, kaip vei­kia skir­tin­gų vals­ty­bių žval­gy­bos. Pa­gal­vo­jau – kaip įdo­mu ir keis­ta, kad nie­kas apie tai ne­ra­šo“, – pa­sa­ko­jo au­to­rius. Ši pa­tir­tis pa­ska­ti­no im­tis kū­ry­bos, ku­ri jung­tų rea­ly­bę su li­te­ra­tū­ri­ne vaiz­duo­te.

Kad kny­ga taps be­stse­le­riu, au­to­rius pri­si­pa­ži­no tik­rai ne­si­ti­kė­jęs. Ra­šė no­rė­da­mas pra­ver­ti du­ris į ku­pi­ną pa­slap­čių po­li­ti­kos ir šni­pų pa­sau­lį bei įpras­min­ti tuos di­de­lius dar­bus, ku­riuos at­li­ko Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių žval­gy­bi­nin­kai. Kny­ga nu­ke­lia į 2017–2018 me­tus, ka­ro Uk­rai­no­je pra­džią, api­ma skir­tin­gas geog­ra­fi­nes erd­ves – nuo Vil­niaus iki Stam­bu­lo ar net Ru­si­jos re­gio­nų už Ark­ties ra­to. Tai dau­gias­luoks­nė is­to­ri­ja, ku­rio­je su­si­pi­na tik­ro­vė, po­li­ti­nė įtam­pa ir au­to­riaus ku­ria­mas pa­sa­ko­ji­mas.

Dis­ku­si­jo­je pa­lies­tas ir žan­ro klau­si­mas – pa­sak au­to­riaus, šni­pų ro­ma­nas ar­ti­mes­nis tri­le­riui nei de­tek­ty­vui, nes čia nė­ra aiš­kios pa­bai­gos, o įtam­pa iš­lai­ko­ma iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos. „Ši kny­ga nė­ra de­tek­ty­vas – tai tik­ras šni­pų ro­ma­nas. De­tek­ty­vas pra­si­de­da nuo pa­bai­gos – kaž­kas nu­žu­do­mas, ima­ma­si aiš­kin­tis, kas įvy­ko. O tri­le­rio struk­tū­ra to­kia, kad nuo pat pra­džių ži­no­me jė­gų iš­si­dės­ty­mą, bet ne­ži­no­me, kaip vis­kas baig­sis, – aiš­ki­no klau­sy­to­jams M. Ado­mė­nas. – Yra me­ta­fi­zi­nis sluoks­nis, ku­rį įne­ša ir au­to­rius. Kny­go­je vyks­tan­čios ope­ra­ci­jos la­bai pa­na­šios į rea­liai vyks­tan­čias, bet vals­ty­bės pa­slap­čių neiš­duo­da­ma“.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Ką sim­bo­li­zuo­ja mo­ne­ta ir la­bi­rin­tas?

Va­ka­ro me­tu ne­ma­žai dė­me­sio skir­ta ir žmo­gaus bū­se­nai šni­pų pa­sau­ly­je. „Tik­ras šni­pas daž­niau­siai yra vie­nas“, – pa­ste­bė­jo A. Oža­las, jam ra­šy­to­jas pri­ta­rė sa­ky­da­mas, kad to­kia veik­la neiš­ven­gia­mai pa­lie­čia as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Kny­go­je ryš­kios te­mos – me­las, iš­da­vys­tė, lo­ja­lu­mas ir pa­si­rin­ki­mo kai­na. Taip pat svar­bus mo­ky­to­jo ir mo­ki­nio san­ty­kis, iš­ti­ki­my­bės iš­ban­dy­mai, ge­bė­ji­mas iš­lik­ti sa­vi­mi su­dė­tin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Au­to­rius pa­sa­ko­jo, kad kny­gos pa­va­di­ni­mas gi­mė ne iš kar­to – jo ne­tu­rė­jo net ne­šda­mas rank­raš­tį į lei­dyk­lą. Pa­va­di­ni­mas gi­mė ap­ta­riant kny­gą su „Bal­tų lan­kų“ vyr. re­dak­to­re Sau­li­na Ko­chans­kai­te. Mo­ne­ta į pa­va­di­ni­mą įtrauk­ta neat­si­tik­ti­nai. Juk daž­nai me­ta­ma mo­ne­ta sim­bo­li­zuo­ja pa­si­rin­ki­mą, at­sa­ko­my­bę, kar­tais net at­si­tik­ti­nu­mą – spren­di­mo mo­men­tą. La­bi­rin­tas nu­sa­ko su­dė­tin­gą, daž­nai klai­di­nan­tį pa­sau­lį, ku­ria­me žmo­gus ieš­ko kryp­ties. „Kar­tais rei­kia pa­tek­ti į la­bi­rin­to cent­rą, o kar­tais – iš jo pa­bėg­ti“, – sa­kė au­to­rius, pa­brėž­da­mas šių me­ta­fo­rų dau­gias­luoks­niš­ku­mą.

„Mo­ne­ta & la­bi­rin­tas“ – ne ta kny­ga, ku­rią per­skai­tai vie­nu pri­sė­di­mu. Ji kvie­čia su­sto­ti, per­mąs­ty­ti, kel­ti klau­si­mus. Au­to­rius są­mo­nin­gai sie­kė, kad teks­tas bū­tų įtrau­kian­tis, įdo­mus, bet kar­tu kal­bė­tų apie rim­tus da­ly­kus. „Ko­dėl žmo­nės tu­rė­tų kan­kin­tis skai­ty­da­mi?“ – re­to­riš­kai klau­sė jis, pa­brėž­da­mas, kad li­te­ra­tū­ra ga­li bū­ti ir in­te­lek­tua­li, ir pa­trauk­li.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Po­kal­bis su au­to­riu­mi ta­po ne tik kny­gos pri­sta­ty­mu, bet ir gy­vu, at­vi­ru liu­di­ji­mu apie ke­lią per skir­tin­gus gy­ve­ni­mo lau­kus. Klau­sy­to­jams bu­vo įdo­mu gir­dė­ti jo pa­tir­tis, at­si­neš­tas iš as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, iš stu­di­jų Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­te, po­li­ti­nės veik­los ir aka­de­mi­nio pa­sau­lio – jos su­skam­bo au­ten­tiš­kai, su leng­va iro­ni­ja ir sa­vis­ta­ba.

Šil­tas ra­šy­to­jo bend­ra­vi­mas, nuo­šir­dūs at­sa­ky­mai į klau­si­mus su­kū­rė ypa­tin­gą ry­šį tarp au­to­riaus ir pub­li­kos, dar kar­tą pri­min­da­mi, kad kny­ga gy­va tol, kol apie ją kal­ba­ma­si. Va­ka­ro me­tu li­te­ra­tū­ra per­žen­gė pus­la­pių ri­bas ir ta­po gy­vu dia­lo­gu – apie pa­si­rin­ki­mus, at­sa­ko­my­bę ir žmo­gaus vie­tą šian­die­nos pa­sau­ly­je.