Ne tai­syk­lė­mis ar pa­rei­go­mis, o at­vi­ru­mu, pa­si­ti­kė­ji­mu ir lais­ve bū­ti sa­vi­mi stip­ri­na sa­vo šei­mą rie­ta­viš­kiai Vi­ta­li­ja ir Man­tas Vai­če­kaus­kai. To­dėl net di­džiau­siu tem­pu be­si­su­kan­čio­je kas­die­ny­bė­je jie su­ran­da lai­ko pa­bū­ti kar­tu, iš­girs­ti vie­nas ki­tą, pa­sa­ky­ti šil­tą žo­dį, ap­ka­bin­ti. Tri­jų vai­kų tė­vai sa­ko la­biau­siai no­rin­tys, kad jų duk­ra Me­da ir sū­nūs Gy­tis ir Adas užaug­tų jaus­da­mi stip­rų tar­pu­sa­vio ry­šį, kad dar tė­vų na­muo­se su­vok­tų, jog nė­ra di­des­nės ver­ty­bės nei šei­ma.

Vai­kus au­gi­na mies­te, ku­ria­me ir pa­tys gi­mė

Vi­ta­li­ja ir Man­tas – rie­ta­viš­kiai. Šia­me mies­te jie abu gi­mė, au­go, mo­kė­si, šia­me mies­te au­gi­na ir sa­vo vai­kus. M. Vai­če­kaus­kas dir­ba vyr. spe­cia­lis­tu Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riu­je. Jis yra at­sa­kin­gas už spor­to po­li­ti­kos for­ma­vi­mą ir įgy­ven­di­ni­mą. V. Vai­če­kaus­kie­nė – „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nės sa­ni­ta­ri­jos“ įmo­nės per­so­na­lo va­do­vė.

Kai jie­du su­si­tuo­kė, bu­vo dar vi­sai jau­ni – Vi­ta­li­ja ką tik bai­gu­si gim­na­zi­ją, Man­tas – Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros akademiją. Anks­ty­va tė­vys­tė po­rai ne­sut­ruk­dė siek­ti pro­fe­si­nių am­bi­ci­jų. Vy­ras ga­vo dar­bą Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, o Vi­ta­li­ja stu­di­ja­vo Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, kur įgi­jo vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­to spe­cia­ly­bę. Ga­vu­si dip­lo­mą, įsi­dar­bi­no Vals­ty­bi­nė­je mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bo­je.

Kai pir­ma­gi­miui Gy­čiui bu­vo še­še­ri, gi­mė duk­ra Me­da. „Au­gin­da­mi ją su vy­ru nu­spren­dė­me, kad ma­žy­lės vai­kys­tė bū­tų daug sma­ges­nė, jei­gu tu­rė­tų pa­na­šaus am­žiaus bro­lį ar se­se­rį. Taip bend­ru su­ta­ri­mu mū­sų šei­mo­je at­si­ra­do Adas. Bu­vo gra­žu ma­ty­ti, kaip Me­da rū­pi­na­si ma­žes­niu bro­liu­ku, mo­ko gy­ve­ni­miš­kų, kas­die­nių da­ly­kų. Šiuo amžiaus tarps­niu jie­du ne­la­bai no­ri su­tar­ti, to­dėl vy­riau­sia­jam bro­liui kar­tais ten­ka im­tis taik­da­rio vaid­mens. Ste­bė­da­ma šią tri­ju­lę gal­vo­ju, kad nė­ra gra­žes­nės do­va­nos, ku­rią tė­vai ga­li pa­do­va­no­ti sa­vo vai­kui, nei bro­lis ar se­suo. Pa­ti au­gau kar­tu su se­sė­mis ir esu dė­kin­ga tė­vams, kad jas tu­riu“, – apie ry­šius, ku­rie už­si­mez­ga šei­mo­je, pa­sa­ko­jo V. Vai­če­kaus­kie­nė.

Kai vai­kai kiek ūg­te­lė­jo, Vi­ta­li­ja pra­dė­jo ves­ti ren­gi­nius – ju­bi­lie­ji­nes šven­tes, ves­tu­ves. Jau­nai mo­te­riai ši veik­la lei­do rea­li­zuo­ti sa­ve, išei­ti į žmo­nes, o kar­tu ir pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti, kas bu­vo la­bai svar­bu vyks­tant na­mo sta­ty­boms. Vė­liau, įsi­dar­bi­nu­si ki­to­je dar­bo­vie­tė­je, ren­gi­nių ve­di­mo at­si­sa­kė. To­kį spren­di­mą priė­mė pa­ju­tu­si, kad su­ra­do sa­vo vie­tą pro­fe­si­nė­je plot­mė­je, kad no­ri to­bu­lė­ti, siek­ti kar­je­ros. Jau pen­ke­ri me­tai mo­te­ris dir­ba įmo­nėje „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nė sa­ni­ta­ri­ja“. Dar­bo die­no­mis sa­ve ati­duo­da mėgs­ta­mai pro­fe­si­nei veik­lai, o šeš­ta­die­nius ir sek­ma­die­nius ski­ria šei­mai, anot Vi­ta­li­jos, kū­re­na šei­mos ži­di­nį.

Na­mai be dar­bų gra­fi­ko ir el­ge­sio tai­syk­lių

Pa­si­su­kus kal­bai apie pa­rei­gą šei­mai, pa­si­tei­ra­vo­me apie dar­bų pa­si­skirs­ty­mą.

„No­rė­čiau pa­sa­ky­ti, kad pas mus bui­ties dar­bai pa­skirs­ty­ti, kad vi­si juos da­li­ja­mės vie­no­dai, bet taip tik­rai nė­ra. Di­džio­ji da­lis jų ten­ka šei­mos mo­te­riai… Prii­mu tai la­bai nor­ma­liai – aš rū­pi­nuo­si tuo, ką šei­ma val­gys, vy­ras – ki­tais da­ly­kais. Ir iš vai­kų per daug pa­gal­bos ne­rei­ka­lau­ja­me. Atė­jus lai­kui, jie pa­tys pra­de­da su­pras­ti, kad tu­ri kuo nors pri­si­dė­ti. Sū­nus Gy­tis – jau ma­no il­ges­nės ran­kos. Jis ir žo­lę nu­pjau­na, ir vir­tu­vė­je su­ki­nė­ja­si. Mo­ka pa­si­ga­min­ti mais­tą, ap­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je – esu ra­mi, kad gy­ve­ni­me jis tik­rai ne­pra­žū­tų. Pa­ma­žu ga­mi­ni­mu pra­de­da do­mė­tis ir Me­da“, – at­sklei­dė kas­die­nės bui­ties šy­dą pa­šne­ko­vė.

Dau­gia­vai­kiai tė­vai įsi­ti­ki­nę, kad di­džiau­sią įta­ką vai­kams da­ro ne auk­lė­ji­mo me­to­dai, o kas­dien ma­to­mas tė­vų pa­vyz­dys. To­dėl jau­kiuo­se šei­mos na­muo­se nė­ra ne tik dar­bų gra­fi­ko, juo­se nė­ra ir tai­syk­lių są­ra­šo.

Ne­ku­ria vie­ni ki­tiems lū­kes­čių

Kiek­vie­nas žmo­gus lai­ko­si sa­vo gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos. Rie­ta­viš­kė pri­si­pa­ži­no tu­rin­ti nuo­sta­tą ne­kel­ti di­de­lių lū­kes­čių nei sau, nei su­tuok­ti­niui, nei vai­kams.

Pa­sak mo­ters, šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je vi­si iš vi­sų ko nors ti­ki­si: „Pri­va­lai da­ry­ti kar­je­rą ir bū­ti pui­ki dar­buo­to­ja, nuo­sta­bi, vai­kams at­si­da­vu­si ma­ma, pri­va­lai spor­tuo­ti, svei­kai val­gy­ti, bū­ti su­pran­tan­ti žmo­na, gro­žiu spin­du­liuo­jan­ti mo­te­ris. Pa­na­šūs rei­ka­la­vi­mai ke­lia­mi ir vy­rams, šiuo­lai­ki­nė šei­ma pa­ti­ria di­džiu­lį vi­suo­me­nės spau­di­mą. Mu­du su Man­tu nu­spren­dė­me, kad lei­si­me sau ir sa­vo vai­kams bū­ti to­kiems, ko­kie esa­me, jaus­tis lais­viems ir neapk­rau­ti vie­ni ki­tų per­dė­tais lū­kes­čiais.“

Šei­mos var­dik­lis – spor­tas

Vai­če­kaus­kai – spor­tiš­ka šei­ma, ir tai sa­vai­me su­pran­ta­ma, kai tė­čio dar­bas su­sie­tas su spor­tu. Vy­riau­sia­sis vie­nuo­lik­to­kas Gy­tis žai­džia krep­ši­nį – šie­met bai­gė Plun­gės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­rą. Ma­žiau­sią­jį Adą, da­bar jau ant­ro­ką, į sa­vo tre­ni­ruo­ja­mą vai­kų krep­ši­nio ko­man­dą Man­tas at­si­ve­dė, kai sū­nui bu­vo vos ket­ve­ri. Penk­to­kė Me­da sa­ve at­ra­do plau­ki­me. Ji taip pat mo­ko­si dai­lės Me­no mo­kyk­lo­je.

Ak­ty­vus ir ma­mos lais­va­lai­kis. Vi­ta­li­ja yra iš­ban­džiu­si įvai­riau­sią veik­lą, o šiuo me­tu su­si­ža­vė­jo jo­ga ir šo­kiais. „Esu šo­ku­si Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro šo­kių ko­lek­ty­ve „Šar­ke­lės“, bet vi­sa­da tu­rė­jau slap­tą sva­jo­nę – pra­mo­gi­nius šo­kius. Pa­ma­čiu­si skel­bi­mą, kad Rie­ta­ve ren­ka­ma so­lo Lo­ty­nų Ame­ri­kos šo­kių gru­pė, pir­mo­ji į ją už­si­ra­šiau. Per tre­ni­ruo­tes taip ge­rai iš­si­krau­nu, at­si­pa­lai­duo­ju, kad ne­lie­ka jo­kio nuo­var­gio“, – džiau­gė­si ga­li­my­be pa­ju­dė­ti šo­kio rit­mu mo­te­ris.

Spor­tas – dau­gia­vai­kės šei­mos var­dik­lis, veik­la, stip­ri­nan­ti ne tik kū­ną, bet ir bend­rys­tę šei­mo­je. Vi­ta­li­ja pa­sa­ko­jo, kad jie vi­sa­da va­žiuo­ja į svar­bes­nes var­žy­bas, ku­rio­se da­ly­vau­ja ku­ris nors iš jų šei­mos na­rių, kad kar­tu ir emo­cin­gai iš­gy­ve­na kiek­vie­ną sėk­mę ir ne­sėk­mę: „To­kiais mo­men­tais pa­si­jau­čia­me to­kie vie­nin­gi, stip­rūs. Su vy­ru gal­vo­ja­me, kad pa­na­šios pa­tir­tys mums pa­de­da siek­ti pa­grin­di­nio tiks­lo – įskie­py­ti sa­vo vai­kams su­pra­ti­mą, ko­kia di­džiu­lė ver­ty­bė yra šei­ma.“

Į ke­lio­nes – su vi­sa šei­ma

Su rie­ta­viš­kiais su­si­ti­ko­me ar­tė­jant ge­gu­žės 15-ajai, kai mi­ni­ma Šei­mos die­na. Po­kal­bis su­ko­si apie pa­ma­ti­nį ins­ti­tu­tą – ma­žiau­sią vi­suo­me­nės ląs­te­lę šei­mą, ku­rios pa­grin­das – stip­ri san­tuo­ka. To­dėl ne­ga­lė­jau ne­pak­laus­ti, ar su­tuok­ti­niai ran­da lai­ko pa­bū­ti dvie­se ir pa­kū­ren­ti jaus­mus, ku­rie daž­nai iš­blės­ta už­neš­ti lai­ko ir rū­pes­čių dul­kė­mis.

Mo­te­ris, iš­gir­du­si klau­si­mą, nu­si­juo­kė: „Kar­tais kar­tu nuei­na­me į kon­cer­tą, spek­tak­lį. Prieš tre­jus me­tus su Man­tu skri­do­me į Pa­ry­žių. Bu­vo sma­gu dvie­se, bet… Kaž­kur gi­liai šir­dy­je kir­bė­jo min­tis, kad ga­lė­jo­me at­si­vež­ti vai­kus, kad ir jiems bū­tų pa­ti­kęs šis nuo­sta­bus mies­tas. Į ki­tas ke­lio­nes – Juod­kal­ni­ją, Kroa­ti­ją – lei­do­mės jau vi­si drau­ge. Ke­lia­vo­me au­to­mo­bi­liu ir pa­ty­rė­me gra­žių nuo­ty­kių, ku­rie vir­to bend­rais šei­mos pri­si­mi­ni­mais.“

„Ne­si­jau­čia­me ką nors pra­ra­dę“

Vai­če­kaus­kai ne­ku­ria sa­vo šei­mos tra­di­ci­jų. Ne to­dėl, kad tam ne­tei­kia pra­smės. Pa­sak su­tuok­ti­nių, at­ža­loms au­gant kei­čia­si jų no­rai, po­rei­kiai, to­dėl pri­si­riš­ti prie ko­kios nors tra­di­ci­jos, ku­ri il­gai­niui ne­be­teiks džiaugs­mo, nė­ra pra­smės.

„Su­ži­no­ju­si, kad no­ri­te mus kal­bin­ti, ste­bė­jau­si. Svars­čiau, ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent mus, kai Rie­ta­ve tiek daug jau­nų, gra­žių šei­mų. Gal dėl to, kad žiū­rint iš ša­lies ki­tur žo­lė vi­sa­da ža­les­nė. Iš tie­sų mū­sų šei­mo­je, kaip ir vi­so­se, vis­ko bū­ta. Ypač pir­mai­siais san­tuo­kos me­tais, kai no­rė­jo­si su­de­rin­ti jau­nys­tę, drau­gus ir šei­mi­nį gy­ve­ni­mą. Tė­vais ta­po­me jau­ni, kai mū­sų drau­gai apie vai­kus dar net ne­gal­vo­jo. Tuo me­tu gal ir jau­tė­mės iš­kri­tę iš įpras­to so­cia­li­nio ra­to, bet lai­kas ėjo ir vis­kas su­si­ly­gi­no. Ne­si­jau­čia­me ką nors pra­ra­dę, vi­sur su­spė­jo­me. Gal dėl to, kad pa­si­ti­kė­jo­me vie­nas ki­tu, kad kal­bė­jo­mės, iš­sa­kė­me sa­vo no­rus. Sten­gė­mės nea­tim­ti vie­nas iš ki­to lais­vės – ir da­bar kiek­vie­nas su sa­vo drau­gais išei­na­me kaž­kur pa­bū­ti. Man­tas gal re­čiau, bet aš pa­ti jį pa­ra­gi­nu, kad su­si­tik­tų su drau­gais, pa­bū­tų vy­riš­ko­je kom­pa­ni­jo­je“, – da­li­jo­si šei­mos sėk­mės re­cep­tu žmo­na.

Sa­vo žo­dį šiuo klau­si­mu ta­rė ir Man­tas: „Sa­ko­ma, kad vy­ras šei­mo­je ar­ba tei­sus, ar­ba lai­min­gas. Aš pa­si­rin­kau bū­ti lai­min­gas.“ Taip links­mai ir priar­tė­jo­me prie po­kal­bio pa­bai­gos. Vai­ni­ka­vo­me jį pra­šy­mu, kad pa­šne­ko­vai Šei­mos die­nos pro­ga ko nors pa­lin­kė­tų ki­toms šei­moms. „Bū­ti at­vi­riems, iš­si­kal­bė­ti ir pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu“, – nu­skam­bė­jo trum­pas, bet as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi pa­rem­tas po­ros lin­kė­ji­mas.