Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kai­mo ty­los ir ra­my­bės ne­keis­tų į nie­ką

S. Vieš­niaus­kie­nės gim­ti­nė – Rie­ta­vas, ji užau­go Sau­liaus ir Ra­sos Mi­ka­laus­kų šei­mo­je kar­tu su dar tri­mis se­se­ri­mis. Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je bai­gu­si 10-tą kla­sę, bar­me­nės moks­lų krims­ti at­vy­ko į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą. Vis­gi ši pro­fe­si­ja ne­su­ža­vė­jo.

„Po moks­lų bai­gi­mo grį­žau at­gal į Rie­ta­vą ir pra­dė­jau dirb­ti pre­ky­bos cent­re IKI. Vė­liau su­lau­kė­me pir­ma­gi­mės ir kai po vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų su­grį­žau į dar­bą, su­pra­tau, kad sam­dy­ti auk­lę yra per­ne­lyg nuo­sto­lin­ga. Te­ko ieš­ko­ti ki­to­kių spren­di­mų“, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kė.

Prieš 8-erius me­tus Si­mo­na pra­dė­jo dirb­ti UAB „Rie­tu­va“ fab­ri­ke. Iš pra­džių jai te­ko sto­vė­ti prie stak­lių, krau­ti įvai­rias de­ta­les ant pa­le­čių, vė­liau sa­vo jė­gas iš­ban­dė dirb­da­ma su au­tok­rau­tu­vu. Toks dar­bas tik­rai nė­ra leng­vas, rei­ka­lau­ja fi­zi­nės iš­tver­mės ir ati­du­mo.

Si­mo­na prieš 13 me­tų su­si­pa­ži­no su bū­si­mu vy­ru Vai­du, taip pat rie­ta­viš­kiu, ku­ris jau il­gą lai­ką dir­ba bal­di­nin­ku. Prieš 4-erius me­tus šei­ma per­si­kraus­tė į nuo­sa­vus na­mus Drobs­tų kai­me ir ti­ki­na, kad tai bu­vo ge­riau­sias spren­di­mas, lei­džian­tis mė­gau­tis kai­mo ra­my­be, gam­ta, paukš­čių čiul­bė­ji­mu ir į kie­mą daž­nai už­su­kan­čių lau­ki­nių gy­vū­nų kom­pa­ni­ja.

Su­tuok­ti­niai au­gi­na dvi duk­ras: 10-ies me­tų Ais­tę ir pa­gran­du­kę, vos pu­sant­rų me­tu­kų su­lau­ku­sią Va­ne­są. Ket­vir­tą kla­sę lan­kan­ti vy­res­nė­lė, pa­sak ma­mos, yra tik­ra me­ni­nin­kė, sa­ve rea­li­zuo­ja pieš­da­ma įvai­rius pie­ši­nius ir be­si­klau­sy­da­ma mu­zi­kos. O pa­ti ma­žiau­sia šei­mos at­ža­la dar tik pa­žin­di­na­si su pa­sau­liu ir ne­ži­nia, ko­kiais ge­bė­ji­mais džiu­gins atei­ty.

Duk­rai pa­ga­mi­no uni­ka­lius rak­tų pa­ka­bu­kus

Bū­da­ma ant­ro­sios duk­ros prie­žiū­ros ato­sto­go­se rie­ta­viš­kė Si­mo­na at­ra­do nau­ją veik­lą, ku­ri grei­tai ta­po ne tik po­mė­giu, bet ir sa­vo­tiš­ka at­gai­va nuo kas­die­nės ru­ti­nos – iš­mo­ko ner­ti žais­liu­kus. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo pa­pras­to smal­su­mo ir Ka­ziu­ko mu­gės mo­kyk­lo­je, ku­riai be­si­ruoš­da­ma vy­res­nė­lė pa­pra­šė ma­mos pa­dė­ti su­gal­vo­ti, kuo ji ga­lė­tų pre­kiau­ti.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Kiek­vie­nais me­tais vai­kai į tą mu­gę mo­kyk­lo­je at­si­ne­ša pa­čių įvai­riau­sių pre­kių: nuo pa­čių su­ver­tų apy­ran­kių ar pa­ga­min­tų spal­vin­gų kny­gų skir­tu­kų, iki gar­džių ke­pi­nių ir ki­to­kių ska­nės­tų. Pa­ti kep­ti ne­pa­no­rau, tad man ki­lo min­tis į ran­kas im­ti vą­še­lį ir nu­ner­ti iš­skir­ti­nius rak­tų pa­ka­bu­kus. Jų pa­ga­mi­nau 15 ir įvai­rių for­mų: var­ly­tės, aš­tuon­ko­jai, me­dū­zos… Duk­ros ir ma­no lai­mei šie rank­dar­biai bu­vo įver­tin­ti pui­kiai, na­mo Ais­tė grį­žo par­da­vu­si vi­sas pre­kes“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Pa­sak Si­mo­nos, pir­mie­ji jos ban­dy­mai ner­ti vą­še­liu bu­vo tik mo­kyk­lo­je per dar­bų pa­mo­kas, o dau­giau nie­ka­da ir ne­ban­dė. Net ir da­bar ji ne­rian­ti ne pa­gal sche­mas, o, kaip pa­ti sa­kė, „iš gal­vos“. Nu­ner­ti žais­liu­ką, ku­rio dy­dis apie 23–30 cm, už­trun­ka vos po­rą die­nų.

Nė­ri­mas Si­mo­nai ta­po itin mėgs­ta­mu už­siė­mi­mu – tai lai­kas, kai ji ga­li trum­pam ati­trūk­ti nuo bui­ties, su­si­kaup­ti ir pa­si­ner­ti į kū­ry­bą. Pa­si­nė­rus į pro­ce­są minkš­ti įvai­rias­pal­viai siū­lai virs­ta uni­ka­liais, ši­lu­ma al­suo­jan­čiais žais­lais. Kiek­vie­nas dar­bas yra uni­ka­lus, vie­ne­ti­nis bei su sa­vo cha­rak­te­riu.

Si­mo­nos duk­ros yra di­džiau­sios ma­mos dar­bų ger­bė­jos ir įkvė­pė­jos: ne tik džiau­gia­si kiek­vie­nu nau­ju žais­lu, bet ir pa­siū­lo idė­jų, ko­kį per­so­na­žą ma­ma ga­lė­tų su­kur­ti. Lai­kui bė­gant tai ta­po gra­žia šei­mos da­li­mi, ku­ri suar­ti­na ir su­tei­kia džiaugs­mo.

Ga­liau­siai Si­mo­na pa­ste­bė­jo, kad jos dar­bai pa­tin­ka ir ki­tiems – drau­gai bei pa­žįs­ta­mi vis daž­niau pa­pra­šo nu­ner­ti ką nors ir jų vai­kams. Di­džiu­lis už­sa­ky­mas vi­sai ne­se­nai bu­vo gau­tas iš gi­mi­nai­čių, ku­rie ner­tus žais­liu­kus ke­ti­na siųs­ti net į Vo­kie­ti­ją. Taip šis ho­bis pa­ma­žu įgau­na ir pla­tes­nę pra­smę. Nors kol kas tai tik pra­džia, nė­ri­mas jau ta­po svar­bia Si­mo­nos kas­die­ny­bės da­li­mi – veik­la, ku­ri lei­džia at­si­skleis­ti kū­ry­biš­ku­mui ir su­tei­kia vi­di­nį pa­si­ten­ki­ni­mą.

Eks­pe­ri­men­tai dar­že

Įdo­mu tai, kad Si­mo­nos kū­ry­biš­ku­mas pa­si­reiš­kia ne tik rank­dar­biais, bet ir… eks­pe­ri­men­tuo­jant dar­že. Jau penk­tus me­tus mo­te­ris au­gi­na lie­tu­vių lys­vė­se re­tai dar ma­to­mus ar­bū­zus. Iš pra­džių tai, kas at­ro­dė tik kaip sma­gus pa­ban­dy­mas, lai­kui bė­gant vir­to tik­ru ho­biu.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Rie­ta­viš­kė pra­dė­jo do­mė­tis įvai­rio­mis ar­bū­zų veis­lė­mis ir ban­dy­ti skir­tin­gus au­gi­ni­mo me­to­dus, ste­bė­ti orų įta­ką ir taip kas­met siek­ti vis ge­res­nio der­liaus. Ėmu­sis ši­to, Si­mo­na pri­si­jun­gė prie ar­bū­zų au­gin­to­jų gru­pės, ku­rio­je vi­si bend­ra­min­čiai da­li­na­si pa­ta­ri­mais, da­li­na­si sėk­mė­mis ir ne­sėk­mė­mis.

Pir­mie­ji užau­gin­ti ar­bū­zai su­tei­kė daug džiaugs­mo ne tik pa­šne­ko­vei, bet ir vi­sai šei­mai – juk sa­va­me dar­že užau­gin­tas der­lius tu­ri vi­sai ki­tą ver­tę. Da­bar tai jau ta­po tra­di­ci­ja, ku­rios su ne­kant­ru­mu lau­kia ir vai­kai.

„O vis­kas pra­si­dė­jo pa­ma­čius, kad drau­gė pa­ti už­siau­gi­no ar­bū­zų. Pa­gal­vo­jau, kad o ko ne­pa­ban­džius ir man, vi­sos są­ly­gos tam bu­vo pui­kios – že­mės tu­ri­me ne­ma­žai. Pir­mais me­tais au­gi­nau tik šilt­na­my­je, ant­rai­siais – jau ir lau­ke. Vie­nus me­tus der­lius iš tie­sų bu­vo įspū­din­gas, už­te­ko ne tik mū­sų šei­mai, bet ir ar­ti­mie­siems. Šiais me­tais ke­ti­nu iš­ban­dy­ti nau­jas ar­bū­zų veis­les: „Es­tar“, „Zo­diak“ ir „Moon and Stars“ – ti­kiuo­si der­lius bus pui­kus“, – kal­bė­jo rie­ta­viš­kė.

Si­mo­na pa­sa­ko­jo, kad dau­giau­siai var­go su ar­bū­zais bū­na iki bir­že­lio ant­ros pu­sės: ry­tais juos rei­kia ati­deng­ti, o va­ka­rais – vėl už­deng­ti. Taip ji le­pi­na tiek šilt­na­my­je, tiek ir dar­že au­gan­čius mo­liū­gus.

At­ra­du­si lais­vą mi­nu­tę, rie­ta­viš­kė mėgs­ta su­ki­nė­tis ir vir­tu­vė­je. Mo­te­ris daž­nai sa­vo šei­mą le­pi­na kep­da­ma įvai­rias ban­de­les ir py­ra­gus, ku­rių kva­pas pri­pil­do na­mus jau­ku­mo. Na­miš­kiai mėgs­ta ir Si­mo­nos pa­ga­min­tus su­šius, ne­kant­riai lau­kia ir ki­tų jos ku­li­na­ri­nių eks­pe­ri­men­tų, ku­rie le­pi­na ne­ti­kė­tais sko­niais bei jų de­ri­niais.

Si­mo­nos VIEŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­trau­kos