As­me­ni­nio Za­vec­kų al­bu­mo nuotr.

– Pra­dė­ki­me nuo pra­džių pra­džios: kaip jums ki­lo min­tis au­gin­ti avis?

Lai­mo­nas: – Aš vi­sa­da no­rė­jau bū­ti ūki­nin­kas, nors aš­tuo­nio­li­ka me­tų dir­bau sta­ty­bo­se, už­sie­ny­je tu­rė­jau sta­ty­bos vers­lą. Bet vi­sa­da, pra­va­žiuo­jant lau­kus su gy­vu­liais, gal­va tar­si pa­ti su­kda­vo­si pa­žiū­rė­ti jų (juo­kia­si – aut.).

O is­to­ri­ja pra­si­dė­jo nuo to, kad mes gy­ve­no­me kai­me ir tu­rė­jo­me vie­ną hek­ta­rą že­mės. To skly­po pa­kraš­ty­je bu­vo me­lio­ra­ci­jos grio­vys ir bū­da­vo bai­siai ne­pa­to­gu nu­pjau­ti ten au­gan­čią žo­lę. Pra­dė­jo­me gal­vo­ti, ką bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad ne­rei­kė­tų taip varg­ti. Iš pra­džių gal­vo­jo­me apie Ka­me­rū­no ožiu­kus. Ta­čiau vie­ną die­ną at­vy­kę gi­mi­nai­čiai pa­mė­tė­jo min­tį apie avis.

Jus­ti­na: – O ma­no mei­lė gy­vū­nams bu­vo nuo pat ma­žu­mės. Au­gau Drus­ki­nin­kuo­se, bet vi­sa­da verž­da­vau­si pas mo­čiu­tę į kai­mą, kur vi­sos viš­tos bū­da­vo nu­glos­ty­tos, vi­sus so­dy­bos gy­vū­nus temp­da­vau­si su sa­vi­mi į lo­vą. Vi­siems bu­vau da­vu­si var­dus.

Kai Lai­mo­ną la­bai su­do­mi­no min­tis apie ave­les, abu pra­dė­jo­me do­mė­tis, kaip jas pri­žiū­rė­ti, kaip gau­ti tam ski­ria­mas vals­ty­bės iš­mo­kas. Pa­mąs­tė­me: o gal ne dvi avis, gal dvi­de­šimt reik­tų įsi­gy­ti… Taip vie­toj tų Ka­me­rū­no ožiu­kų pas mus at­si­ra­do pir­mo­sios dvi­de­šimt pen­kios Lie­tu­vos juod­gal­vės. Pir­ko­me iš sa­vo lė­šų, jau­nas, tri­jų mė­ne­sių.

– Nu­si­pirk­ti, tik­riau­siai, bu­vo leng­viau­sia da­lis?

Lai­mo­nas: – Jus­tė bai­gė jau­no­jo ūki­nin­ko kur­sus, ga­vo­me rei­kia­mus pa­žy­mė­ji­mus. 2021 me­tų lie­pą įre­gist­ra­vo­me veik­lą ir iš­kart ėmė­me reng­ti pa­raiš­ką pa­ra­mai gau­ti.

Bu­vo toks me­tas, kai va­ži­nė­jau po vi­są Lie­tu­vą ieš­ko­da­mas, kas par­duo­da avis, kad tu­rė­tu­me pa­raiš­ko­je nu­ma­ty­tą rei­kia­mą kie­kį. Ra­do­me skel­bi­mą, kad vie­na ūki­nin­kė iš Pak­ruo­jo par­duo­da vi­są ban­dą, bet pa­skam­bi­nus te­ko nu­si­vil­ti – avys jau bu­vo pa­ža­dė­tos ki­tiems ir net rank­pi­ni­giai gau­ti.

Bet kaž­kaip su­gal­vo­jau pa­sa­ky­ti, kad jei­gu kas nors pa­si­keis­tų, ta mo­te­ris su­si­siek­tų su ma­nim. Na, ir kaip ma­no­te – po po­ros die­nų skam­bu­tis. Taip per tris mė­ne­sius mū­sų ban­da išau­go iki pen­kias­de­šimt pen­kių ėria­ve­džių.

As­me­ni­nio Za­vec­kų al­bu­mo nuotr.

– Ar pa­vy­ko gau­ti pa­ra­mą?

Lai­mo­nas: – Te­ko su­si­dur­ti su ne vie­nu iš­šū­kiu. Pir­mą pro­jek­tą ra­šė­me ti­kė­da­mie­si gau­ti ke­tu­rias­de­šimt tūks­tan­čių eu­rų, bet ga­vo­me per pu­sę ma­žes­nę su­mą, o li­ku­sią da­lį rei­kė­jo in­ves­tuo­ti pa­tiems.

Pir­mi dve­ji me­tai bu­vo la­bai sun­kūs. Pa­me­nu, koks stre­sas bu­vo, kai pa­skam­bi­nau dek­la­ruo­ti tu­ri­mą avių kie­kį. O jie man ir sa­ko, kad sis­te­mo­je ne­ma­to to­kio kie­kio. Pa­si­ro­do, ėriu­kai ne­si­skai­to, skai­čiuo­ja­mos tik ėria­ve­dės. To­kios in­for­ma­ci­jos mums nie­kas ne­su­tei­kė.

Jus­ti­na: – Rei­kė­jo ne tik avių, bet ir pie­vų. Tė­vai iš­nuo­mo­jo ga­ba­lą už še­šias­de­šimt ki­lo­met­rų. Grai­bė­me tas že­mes, kur tik ga­lė­jo­me, ir ta už še­šias­de­šimt ki­lo­met­rų esan­ti že­mė at­ro­dė VAU. Gal­vo­jo­me, kaip ten nu­ve­ši­me avis, kaip jau ga­lė­si­me dek­la­ruo­ti že­mę.

Lai­mo­nas: – Vė­liau žmo­nės pra­dė­jo siū­ly­ti sa­vo že­mes, taip per pir­muo­sius me­tus su­si­rin­ko­me apie šim­tą sep­ty­nias­de­šimt hek­ta­rų. Bu­vo­me įsi­pa­rei­go­ję plės­ti ūkį, tad ne­be­bu­vo kur trauk­tis.

– Sėk­me da­lin­tis leng­va, bet pa­pa­sa­ko­ki­te apie sun­ku­mus, ku­riuos te­ko pe­rei­ti.

Jus­ti­na: – Nors mes ir ska­ti­na­me vi­sus siek­ti sa­vo tiks­lų, bet šio­je sri­ty­je žmo­nės tu­ri bū­ti pa­si­ry­žę ir la­bai už­si­spy­rę. Su daug op­ti­miz­mo, nes ga­li bū­ti vis­ko. Bu­vo ir mums to­kių duo­bių, kai at­ro­dė, kam vi­so to rei­kė­jo. Bu­vo ir bar­nių šei­mo­je, ir dve­jo­nių.

Ūki­nin­kau­jant no­ri­si ir tech­ni­ką pa­si­keis­ti, ir tą ūki­nę bui­tį pa­si­ge­rin­ti, to­dėl vis in­ves­tuo­ji ir in­ves­tuo­ji. Ži­no­ma, nė vie­nas vers­las ne­pa­sis­ta­to per me­tus ar dve­jus. Esa­me jau to­li nuo pra­di­nio taš­ko ir vis dar ti­ki­me, kad pa­vyks pa­siek­ti, ką esa­me už­si­brė­žę.

– Į ūkį in­ves­tuo­ja­te ne tik sa­vo fi­nan­sus, bet ir lai­ką. Ar pa­vyks­ta ati­trūk­ti, iš­va­žiuo­ti ato­sto­gų?

Jus­ti­na: – Ga­li kaž­kur iš­vyk­ti ne­bent trum­pam ir tik jei tu­ri pa­ti­ki­mą žmo­gų, ku­ris nu­si­ma­no ūkio rei­ka­luo­se. Bet, ži­no­ma, tik ne ėria­vi­mo­si se­zo­nu.

Lai­mo­nas: – Ėria­vi­mo­si me­tu tik­rai bū­na įvai­rių ne­ti­kė­tu­mų. Avis to­kia yra – ne­pa­ro­do iš kar­to, kad kaž­kas ne­ge­rai, bet su pa­tir­ti­mi jau ma­tai iš žvilgs­nio ar iš kvė­pa­vi­mo…

Pa­me­nu, kaip pir­mai­siais me­tais vie­nu me­tu pra­dė­jo ėriuo­tis net pen­kios ar še­šios avys. Bu­vau vi­sas šla­pias nuo stre­so, ne­ži­no­jau, prie ku­rios pul­ti. Rei­kė­jo su­žiū­rė­ti, kad vi­sos ne tik at­si­ves­tų, bet ir priim­tų sa­vo ėriu­kus, jei ku­rio ne­prii­ma, pa­dė­ti „įsi­vai­kin­ti“ ki­tai.

Vei­si­mui tu­ri­me pa­ti­nus rep­ro­duk­to­rius, ku­rių vie­nam ten­ka apie še­šias­de­šimt pa­te­lių. Juos lai­ko­me at­ski­rai ir kas kiek lai­ko kei­čia­me, nes ne­ga­li bū­ti jo­kios krau­jo­mai­šos. Tri­jų mė­ne­sių pa­ti­nė­lius ir­gi at­ski­ria­me nuo pa­te­lių.

Ga­liu pa­mi­nė­ti, kad la­bai trūks­ta avi­nin­kys­tė­je nu­si­ma­nan­čių ve­te­ri­na­rų, nes dau­gu­ma dir­ba su kar­vė­mis. Kon­sul­tuo­jan­tis te­le­fo­nu daž­niau­sias pa­ta­ri­mas bū­na pjau­ti avį. Jei­gu bū­tu­me jų klau­sę, tai ne­ži­nau, kiek jau bū­tu­me iš­pjo­vę…

As­me­ni­nio Za­vec­kų al­bu­mo nuotr.

– Esa­te tu­rė­ję rei­ka­lų ir su vil­kais.

Jus­ti­na: – Nuo jų smar­kiai nu­ken­tė­jom praė­ju­sių me­tų pa­va­sa­rį, kai per še­šias sa­vai­tes iš­pjo­vė še­šias­de­šimt dvi avis.

Lai­mo­nas: – Pats skau­džiau­sias bu­vo pir­ma­sis iš­puo­lis, kai ne­te­kom tris­de­šimt še­šių avių su vai­kais. Prak­tiš­kai – be­veik vi­sos ban­dos. Iš vie­no lau­ko be­par­si­ve­žiau apie de­šimt. Dar il­gai gy­dėm ir ban­dėm iš­sau­go­ti su­žeis­tas, bet ne vi­sas pa­vy­ko iš­gel­bė­ti.

Jus­ti­na: – Čia bu­vo vil­kų spor­ti­nis in­te­re­sas. Avis jie pjo­vė ir net neė­dė. Ra­dom ir gerk­lėm per­kąs­tom, ir žar­nom pa­leis­tom. Kai pa­ma­tai to­kį gy­vu­lį dar laks­tan­tį… Vaiz­das krau­pus.

Tas lai­ko­tar­pis bu­vo tik­rai bai­sus, net mie­go­da­mi klau­sy­da­vo­mės, kas lau­ke de­da­si, o pa­bu­dę bi­jo­da­vom išei­ti. Lai­mo­nas ban­dė nak­ti­mis bu­dė­ti, bet kiek iš­tver­si? Juk die­ną tu­ri bū­ti dar­bin­gas.

Mums keis­ta, kai žmo­nės ke­lia klau­si­mą, kam rei­kia me­džio­ti vil­kus. Mū­sų avis jie pjo­vė vi­sai ša­lia na­mų, Ruo­lai­čių kai­me. Nuo tro­bos bu­vo gal de­šimt met­rų. Vil­kai per­šo­ka net pu­sant­ro met­ro aukš­čio tvo­ras, o jei ne­per­šo­ka – tai iš­si­ka­sa praė­ji­mą po jo­mis. Ir kaip ap­si­sau­go­ti nuo jų?!

– Dir­bant to­kį įtemp­tą dar­bą tie­siog bū­ti­na nors ret­kar­čiais iš­trūk­ti pail­sė­ti. Ar tu­ri­te ko­kios pa­gal­bos?

Jus­ti­na: – Kaž­ka­da per šie­nap­jū­tę tu­rė­jo­me vie­ną pa­gal­bi­nin­ką, bet pa­pras­tai esa­me tik dvie­se. Ir čia dau­giau­siai ten­ka Lai­miui at­lai­ky­ti. Kai pra­si­de­da ėria­vi­ma­sis, nuo sau­sio mė­ne­sio, jis apie tris mė­ne­sius mie­ga at­ski­rai. Gim­dy­mai bū­na daž­niau­siai pa­ry­čiais, rei­kia tik­rin­ti kas po­rą va­lan­dų, tad ne­ga­li at­si­trauk­ti.

– Ju­du esa­te tik­rai ne­stan­dar­ti­niai lie­tu­viai, nes no­riai da­li­na­tės in­for­ma­ci­ja apie avi­nin­kys­tę. Ar ne­bi­jo­te kon­ku­ren­ci­jos?

Lai­mo­nas: – Man tie­siog ge­ra, kai ga­liu žmo­gui pa­dė­ti, pa­tar­ti. At­vi­rai da­li­na­mės ir pa­mo­ko­me, džiau­gia­mės mus ap­lan­kan­čiai­siais. Esa­me su­lau­kę ir mo­ki­nių, bu­vo la­bai sma­gu ap­ro­dy­ti vis­ką.

O kon­ku­ren­ci­jos ne­bi­jo­me, nes mū­sų klien­tai yra už­sie­nie­čiai. Dau­giau­siai avių par­duo­da­me olan­dams, šiuo me­tu esa­me de­ry­bų pro­ce­se ir su vo­kie­čiais. Taip pat jau tre­ti me­tai dir­ba­me su „Nor­fos“ pre­ky­bos tink­lu.

– Ko­kių pla­nų tu­ri­te atei­čiai?

Lai­mo­nas: – Pla­nuo­ja­me plės­tis ir aug­ti. Mū­sų ūkis tik Že­mai­ti­jo­je yra prie di­des­nių, o Lie­tu­vos mas­tu – vi­du­ti­nis.

Jus­ti­na: – Šie­met daug dė­me­sio ir lė­šų sky­rė­me ūkio mo­der­ni­za­vi­mui, nes no­ri­me, kad lik­tų kuo ma­žiau fi­zi­nio dar­bo. Se­niau vie­ną ban­dą Lai­mo­nas šer­da­vo pu­sę die­nos, o da­bar su pa­ša­rų da­lin­tu­vu trun­ka de­šimt mi­nu­čių.

Taip pat pe­rė­jo­me į eko­lo­gi­nį ūki­nin­ka­vi­mą, nors vi­sa­da tik toks ir bu­vo. Mū­sų sie­kis, kad avys lais­vai ga­ny­tų­si ir pa­rei­tų mie­go­ti šil­tai ir šva­riai. Tu­ri­me tris ten­ti­nius an­ga­rus ir da­bar pa­sta­tė­me nau­ją ke­tu­rias­de­šim­ties met­rų pa­sto­gi­nę. Ple­čia­mės ir to­bu­lė­ja­me.

Kai su­si­tvar­ky­si­me iki ga­lo, bū­tų sma­gu atei­ty­je ves­ti avi­nin­kys­tės edu­ka­ci­jas. Tu­ri­me idė­jų ir su ark­liais, ne­pa­mi­nė­jo­me, kad tu­ri­me pus­penk­to ark­lio: ke­tu­ris že­mai­tu­kus ir po­nį.

As­me­ni­nio Za­vec­kų al­bu­mo nuotr.

– Ir vis­gi tu­riu pa­klaus­ti: my­li­te gy­vū­nus, bet par­duo­da­te juos ži­no­da­mi, kam jie bus skir­ti. Ar ne­skau­da šir­dies dėl to?

Lai­mo­nas: – Mes už­tik­ri­na­me jų orų gy­ve­ni­mą, užau­gi­na­me su pa­gar­ba ir mei­le. Sten­gia­mės per daug ne­pri­si­riš­ti.

Jus­ti­na: – Lei­džia­me sau la­biau pri­si­riš­ti prie ėria­ve­džių, jos vi­sos net var­dus tu­ri. O kal­bant apie par­duo­da­mas ave­les… Pa­me­nu, kaip nu­ver­kiau pir­mą­ją par­duo­tą par­ti­ją. Toks gy­ve­ni­mas – tie­siog su­si­tai­kai.

– Ką pa­tar­tu­mėt žmo­nėms, gal­vo­jan­tiems apie ūki­nin­ka­vi­mą?

Jus­ti­na: – Ma­no no­ras yra pa­ska­tin­ti jau­nus žmo­nes ūki­nin­kau­ti ir ne­bi­jo­ti dar­bo kai­me. Nes yra daug pa­gal­bos bū­tent jau­nie­siems ūki­nin­kams.

Lai­mo­nas: – Aš ga­liu paant­rin­ti – svar­bu ne­bi­jo­ti už­siim­ti pro­jek­ti­ne veik­la, nes tai pa­tir­tis, ypa­tin­gai nau­din­ga jau­nam žmo­gui. Aš pa­ts pra­dė­da­mas nie­ko ne­tu­rė­jau: nei že­mės, nei tech­ni­kos, nei lė­šų. Tik sa­vo ran­kas. Ir vi­siems pa­ta­riu pra­dė­ti ne nuo pen­kių ir ne nuo de­šimt avių, o bent jau nuo pen­kias­de­šim­ties.

Avi­nin­kys­tė­je yra taip, kad kiek pri­dė­si, tiek ir gau­si, kiek dirb­si, tiek ir tu­rė­si. Lin­ki­me ne­bi­jo­ti iš­šū­kių ir ei­ti į prie­kį.