Asmeninio Zaveckų albumo nuotr.– Pradėkime nuo pradžių pradžios: kaip jums kilo mintis auginti avis?
Laimonas: – Aš visada norėjau būti ūkininkas, nors aštuoniolika metų dirbau statybose, užsienyje turėjau statybos verslą. Bet visada, pravažiuojant laukus su gyvuliais, galva tarsi pati sukdavosi pažiūrėti jų (juokiasi – aut.).
O istorija prasidėjo nuo to, kad mes gyvenome kaime ir turėjome vieną hektarą žemės. To sklypo pakraštyje buvo melioracijos griovys ir būdavo baisiai nepatogu nupjauti ten augančią žolę. Pradėjome galvoti, ką būtų galima padaryti, kad nereikėtų taip vargti. Iš pradžių galvojome apie Kamerūno ožiukus. Tačiau vieną dieną atvykę giminaičiai pamėtėjo mintį apie avis.
Justina: – O mano meilė gyvūnams buvo nuo pat mažumės. Augau Druskininkuose, bet visada verždavausi pas močiutę į kaimą, kur visos vištos būdavo nuglostytos, visus sodybos gyvūnus tempdavausi su savimi į lovą. Visiems buvau davusi vardus.
Kai Laimoną labai sudomino mintis apie aveles, abu pradėjome domėtis, kaip jas prižiūrėti, kaip gauti tam skiriamas valstybės išmokas. Pamąstėme: o gal ne dvi avis, gal dvidešimt reiktų įsigyti… Taip vietoj tų Kamerūno ožiukų pas mus atsirado pirmosios dvidešimt penkios Lietuvos juodgalvės. Pirkome iš savo lėšų, jaunas, trijų mėnesių.
– Nusipirkti, tikriausiai, buvo lengviausia dalis?
Laimonas: – Justė baigė jaunojo ūkininko kursus, gavome reikiamus pažymėjimus. 2021 metų liepą įregistravome veiklą ir iškart ėmėme rengti paraišką paramai gauti.
Buvo toks metas, kai važinėjau po visą Lietuvą ieškodamas, kas parduoda avis, kad turėtume paraiškoje numatytą reikiamą kiekį. Radome skelbimą, kad viena ūkininkė iš Pakruojo parduoda visą bandą, bet paskambinus teko nusivilti – avys jau buvo pažadėtos kitiems ir net rankpinigiai gauti.
Bet kažkaip sugalvojau pasakyti, kad jeigu kas nors pasikeistų, ta moteris susisiektų su manim. Na, ir kaip manote – po poros dienų skambutis. Taip per tris mėnesius mūsų banda išaugo iki penkiasdešimt penkių ėriavedžių.
Asmeninio Zaveckų albumo nuotr.– Ar pavyko gauti paramą?
Laimonas: – Teko susidurti su ne vienu iššūkiu. Pirmą projektą rašėme tikėdamiesi gauti keturiasdešimt tūkstančių eurų, bet gavome per pusę mažesnę sumą, o likusią dalį reikėjo investuoti patiems.
Pirmi dveji metai buvo labai sunkūs. Pamenu, koks stresas buvo, kai paskambinau deklaruoti turimą avių kiekį. O jie man ir sako, kad sistemoje nemato tokio kiekio. Pasirodo, ėriukai nesiskaito, skaičiuojamos tik ėriavedės. Tokios informacijos mums niekas nesuteikė.
Justina: – Reikėjo ne tik avių, bet ir pievų. Tėvai išnuomojo gabalą už šešiasdešimt kilometrų. Graibėme tas žemes, kur tik galėjome, ir ta už šešiasdešimt kilometrų esanti žemė atrodė VAU. Galvojome, kaip ten nuvešime avis, kaip jau galėsime deklaruoti žemę.
Laimonas: – Vėliau žmonės pradėjo siūlyti savo žemes, taip per pirmuosius metus susirinkome apie šimtą septyniasdešimt hektarų. Buvome įsipareigoję plėsti ūkį, tad nebebuvo kur trauktis.
– Sėkme dalintis lengva, bet papasakokite apie sunkumus, kuriuos teko pereiti.
Justina: – Nors mes ir skatiname visus siekti savo tikslų, bet šioje srityje žmonės turi būti pasiryžę ir labai užsispyrę. Su daug optimizmo, nes gali būti visko. Buvo ir mums tokių duobių, kai atrodė, kam viso to reikėjo. Buvo ir barnių šeimoje, ir dvejonių.
Ūkininkaujant norisi ir techniką pasikeisti, ir tą ūkinę buitį pasigerinti, todėl vis investuoji ir investuoji. Žinoma, nė vienas verslas nepasistato per metus ar dvejus. Esame jau toli nuo pradinio taško ir vis dar tikime, kad pavyks pasiekti, ką esame užsibrėžę.
– Į ūkį investuojate ne tik savo finansus, bet ir laiką. Ar pavyksta atitrūkti, išvažiuoti atostogų?
Justina: – Gali kažkur išvykti nebent trumpam ir tik jei turi patikimą žmogų, kuris nusimano ūkio reikaluose. Bet, žinoma, tik ne ėriavimosi sezonu.
Laimonas: – Ėriavimosi metu tikrai būna įvairių netikėtumų. Avis tokia yra – neparodo iš karto, kad kažkas negerai, bet su patirtimi jau matai iš žvilgsnio ar iš kvėpavimo…
Pamenu, kaip pirmaisiais metais vienu metu pradėjo ėriuotis net penkios ar šešios avys. Buvau visas šlapias nuo streso, nežinojau, prie kurios pulti. Reikėjo sužiūrėti, kad visos ne tik atsivestų, bet ir priimtų savo ėriukus, jei kurio nepriima, padėti „įsivaikinti“ kitai.
Veisimui turime patinus reproduktorius, kurių vienam tenka apie šešiasdešimt patelių. Juos laikome atskirai ir kas kiek laiko keičiame, nes negali būti jokios kraujomaišos. Trijų mėnesių patinėlius irgi atskiriame nuo patelių.
Galiu paminėti, kad labai trūksta avininkystėje nusimanančių veterinarų, nes dauguma dirba su karvėmis. Konsultuojantis telefonu dažniausias patarimas būna pjauti avį. Jeigu būtume jų klausę, tai nežinau, kiek jau būtume išpjovę…
Asmeninio Zaveckų albumo nuotr.– Esate turėję reikalų ir su vilkais.
Justina: – Nuo jų smarkiai nukentėjom praėjusių metų pavasarį, kai per šešias savaites išpjovė šešiasdešimt dvi avis.
Laimonas: – Pats skaudžiausias buvo pirmasis išpuolis, kai netekom trisdešimt šešių avių su vaikais. Praktiškai – beveik visos bandos. Iš vieno lauko beparsivežiau apie dešimt. Dar ilgai gydėm ir bandėm išsaugoti sužeistas, bet ne visas pavyko išgelbėti.
Justina: – Čia buvo vilkų sportinis interesas. Avis jie pjovė ir net neėdė. Radom ir gerklėm perkąstom, ir žarnom paleistom. Kai pamatai tokį gyvulį dar lakstantį… Vaizdas kraupus.
Tas laikotarpis buvo tikrai baisus, net miegodami klausydavomės, kas lauke dedasi, o pabudę bijodavom išeiti. Laimonas bandė naktimis budėti, bet kiek ištversi? Juk dieną turi būti darbingas.
Mums keista, kai žmonės kelia klausimą, kam reikia medžioti vilkus. Mūsų avis jie pjovė visai šalia namų, Ruolaičių kaime. Nuo trobos buvo gal dešimt metrų. Vilkai peršoka net pusantro metro aukščio tvoras, o jei neperšoka – tai išsikasa praėjimą po jomis. Ir kaip apsisaugoti nuo jų?!
– Dirbant tokį įtemptą darbą tiesiog būtina nors retkarčiais ištrūkti pailsėti. Ar turite kokios pagalbos?
Justina: – Kažkada per šienapjūtę turėjome vieną pagalbininką, bet paprastai esame tik dviese. Ir čia daugiausiai tenka Laimiui atlaikyti. Kai prasideda ėriavimasis, nuo sausio mėnesio, jis apie tris mėnesius miega atskirai. Gimdymai būna dažniausiai paryčiais, reikia tikrinti kas porą valandų, tad negali atsitraukti.
– Judu esate tikrai nestandartiniai lietuviai, nes noriai dalinatės informacija apie avininkystę. Ar nebijote konkurencijos?
Laimonas: – Man tiesiog gera, kai galiu žmogui padėti, patarti. Atvirai dalinamės ir pamokome, džiaugiamės mus aplankančiaisiais. Esame sulaukę ir mokinių, buvo labai smagu aprodyti viską.
O konkurencijos nebijome, nes mūsų klientai yra užsieniečiai. Daugiausiai avių parduodame olandams, šiuo metu esame derybų procese ir su vokiečiais. Taip pat jau treti metai dirbame su „Norfos“ prekybos tinklu.
– Kokių planų turite ateičiai?
Laimonas: – Planuojame plėstis ir augti. Mūsų ūkis tik Žemaitijoje yra prie didesnių, o Lietuvos mastu – vidutinis.
Justina: – Šiemet daug dėmesio ir lėšų skyrėme ūkio modernizavimui, nes norime, kad liktų kuo mažiau fizinio darbo. Seniau vieną bandą Laimonas šerdavo pusę dienos, o dabar su pašarų dalintuvu trunka dešimt minučių.
Taip pat perėjome į ekologinį ūkininkavimą, nors visada tik toks ir buvo. Mūsų siekis, kad avys laisvai ganytųsi ir pareitų miegoti šiltai ir švariai. Turime tris tentinius angarus ir dabar pastatėme naują keturiasdešimties metrų pastoginę. Plečiamės ir tobulėjame.
Kai susitvarkysime iki galo, būtų smagu ateityje vesti avininkystės edukacijas. Turime idėjų ir su arkliais, nepaminėjome, kad turime puspenkto arklio: keturis žemaitukus ir ponį.
Asmeninio Zaveckų albumo nuotr.– Ir visgi turiu paklausti: mylite gyvūnus, bet parduodate juos žinodami, kam jie bus skirti. Ar neskauda širdies dėl to?
Laimonas: – Mes užtikriname jų orų gyvenimą, užauginame su pagarba ir meile. Stengiamės per daug neprisirišti.
Justina: – Leidžiame sau labiau prisirišti prie ėriavedžių, jos visos net vardus turi. O kalbant apie parduodamas aveles… Pamenu, kaip nuverkiau pirmąją parduotą partiją. Toks gyvenimas – tiesiog susitaikai.
– Ką patartumėt žmonėms, galvojantiems apie ūkininkavimą?
Justina: – Mano noras yra paskatinti jaunus žmones ūkininkauti ir nebijoti darbo kaime. Nes yra daug pagalbos būtent jauniesiems ūkininkams.
Laimonas: – Aš galiu paantrinti – svarbu nebijoti užsiimti projektine veikla, nes tai patirtis, ypatingai naudinga jaunam žmogui. Aš pats pradėdamas nieko neturėjau: nei žemės, nei technikos, nei lėšų. Tik savo rankas. Ir visiems patariu pradėti ne nuo penkių ir ne nuo dešimt avių, o bent jau nuo penkiasdešimties.
Avininkystėje yra taip, kad kiek pridėsi, tiek ir gausi, kiek dirbsi, tiek ir turėsi. Linkime nebijoti iššūkių ir eiti į priekį.





Parašykite komentarą