Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti Vin­cen­ti­na Na­ju­lie­nė ko­vo 31 die­ną at­šven­tė šim­to me­tų ju­bi­lie­jų. Su­kak­tu­vi­nin­kė, at­si­grę­žu­si į pra­bė­gu­sius me­tus, tei­gia, jog lai­kas pra­lė­kė la­bai grei­tai, net pa­čiai ne­si­ti­ki, kad jau nu­gy­ven­ta šim­tas me­tų. Nors svei­ka­ta, pa­sak jos, nė­ra la­bai ge­ra, ta­čiau su­lau­ku­si to­kio am­žiaus, ji sa­ko, ne­be­tu­rin­ti tei­sės bė­do­ti.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Gau­si šei­ma

V. Na­ju­lie­nė gi­mė ir užau­go Tel­šių ra­jo­ne, Vieš­vė­nų apy­lin­kė­je, Kvei­lių kai­me. Jos vai­kys­tė ne­bu­vo leng­va – šei­mo­je au­go sep­ty­ni vai­kai, tė­vai ver­tė­si ūki­nin­ka­vi­mu, to­dėl dar­bo nie­ka­da ne­trū­ko.

„Ne­bu­vo leng­va, bū­rys vai­kų, že­mės tė­vai tu­rė­jo tik 16 hek­ta­rų. Pra­džia bu­vo var­gin­ga, ta­čiau vė­liau vi­si paau­gę pa­tys už­si­dirb­da­vo­me pi­ni­gų. Ei­da­vo­me pas ūki­nin­kus ra­vė­ti dar­žų, grėb­ti šie­no. Me­tams bė­gant gy­ve­ni­mas ge­rė­jo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si šim­ta­me­tė.

Vincentina šei­mo­je – vy­riau­sia. Jau­niau­sia se­suo – Van­da Mi­cie­nė – 85-erių. Ki­ta se­suo – Elz­bie­ta Klei­vie­nė – 91-erių. Jos sū­nus a. a. Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Vy­tau­tas Klei­va bu­vo Vin­cen­ti­nos krikš­ta­sū­nis. Šei­mo­je, kaip pa­sa­ko­jo se­no­lė, il­gaam­žių ne­bu­vo daug – tik pus­se­se­rė a. a. Ven­cis­la­va Gau­dė­šie­nė su­lau­kė šim­to me­tų.

Pui­ki siu­vė­ja

Nuo pat ma­žu­mės Vin­cen­ti­na sva­jo­jo bū­ti siu­vė­ja. Me­tu­si dar­bus pas ūki­nin­kus, bū­da­ma sep­ty­nio­li­kos, ji pra­dė­jo ma­mos pra­šy­ti, kad leis­tų mo­ky­tis siū­ti. Tuo me­tu Tel­šiuo­se vei­kė ama­tų mo­kyk­la. Vin­cen­ti­na bu­vo bai­gu­si ke­tu­rias kla­ses, ge­rai mo­kė­si – vien pen­ke­tais, kaip­mat bu­vo priim­ta mo­ky­tis siu­vi­mo. Ta­čiau ten bu­vo ma­žai pra­kti­nių siu­vi­mo pa­mo­kų, dau­giau­sia dės­to­ma sau­sa teo­ri­ja, o ji no­rė­jo tik siū­ti.

„Pra­dė­jau įti­ki­nė­ti ma­mą, kad ten nie­ko neiš­mok­siu, to­dėl ji man su­ra­do siu­vė­jus, pas ku­riuos mo­kiau­si siū­ti as­me­niš­kai. Per me­tus vis­ką iš­mo­kau – siū­ti, kirp­ti, im­ti mat­me­nis. Bu­vau vie­na ge­riau­sių kai­mo siu­vė­jų“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Tais lai­kais, pa­sak Vin­cen­ti­nos, siu­vė­jas bu­vo la­bai rei­ka­lin­gas žmo­gus. Daž­niau­siai jai tek­da­vo siū­ti mo­te­riš­kus dra­bu­žius – su­kne­les, pa­lai­di­nes, si­jo­nus, taip pat vy­riš­kus tre­nin­gi­nius kos­tiu­mus. Me­džia­gų tuo me­tu ne­bu­vo kur leng­vai gau­ti, ką žmo­nės at­si­neš­da­vo pas siu­vė­ją, iš to ji ir siū­da­vo. Anuo­met pa­si­siū­ti su­kne­lę kai­nuo­da­vo ke­lis rub­lius. Vin­cen­ti­na pa­puoš­da­vo ne tik sa­vo klien­tus – ji ap­siū­da­vo ir vi­są šei­mą bei ar­ti­muo­sius.

Nors svei­ka­ta neko­kia, ne­bė­do­ja

Sa­vo vy­rą Vin­cen­ti­na pa­ži­no­jo nuo vai­kys­tės – jie kar­tu užau­go. Li­ki­mas taip su­si­klos­tė, kad, Pran­ciš­kui grį­žus iš ar­mi­jos, juo­du il­gai ne­dve­jo­jo ir at­šo­ko ves­tu­ves. Šei­mo­je gi­mė trys vai­kai – du sū­nūs ir duk­ra. De­ja, abie­jų sū­nų ji ne­te­ko, o prieš 13 me­tų ana­pi­lin iš­ke­lia­vo ir jos vy­ras.

„Ačiū Die­vui, kad tu­riu ge­rą duk­te­rį Jū­ra­tę ir žen­tą ge­rą ga­vau. Jau 30 me­tų kar­tu gy­ve­na­me – blo­go žo­džio ne­su gir­dė­ju­si, gy­ve­nu la­bai ge­rai. Vi­są gy­ve­ni­mą tu­rė­jau la­bai ge­rą vy­rą, kar­tu iš­gy­ve­no­me 64 me­tus. Tu­riu dvi anū­kes, ke­tu­ris anū­kus ir vie­ną proa­nū­kę“, – kal­bė­jo se­no­lė.

Su­lau­ku­si šim­to me­tų Vin­cen­ti­na svei­ka­tos jau ne­be­tu­ri – sun­kiau vaikš­to, tirps­ta ran­kos, yra vi­so­kių bė­dų. „Bet to­kio am­žiaus su­lau­ku­si ne­be­tu­riu tei­sės skųs­tis“, – sa­kė ji.

Duk­ra Jū­ra­tė pa­sa­ko­jo, jog ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo val­din­ga mo­te­ris, vi­są šei­mos ūkį lai­kė ant sa­vo pe­čių. Bu­vo tvir­to cha­rak­te­rio, prie­šin­gai nei tė­ve­lis.

Šim­ta­me­tė – krep­ši­nio ger­bė­ja

Su­lau­ku­si šim­to me­tų Vin­cen­ti­na val­go vis­ką, ką pa­ruo­šia duk­ra, o la­biau­siai mėgs­ta sal­du­my­nus – po val­gio bū­ti­nai tu­ri ko nors pa­sma­gu­riau­ti.

Di­de­lę vie­tą Vin­cen­ti­nos šir­dy­je uži­ma krep­ši­nis – ji aist­rin­gai ser­ga už „Žal­gi­rį“ ir Lie­tu­vos rink­ti­nę. Pui­kiai pa­žįs­ta vi­sus tre­ne­rius ir žai­dė­jus. Senolė su ne­kant­ru­mu ste­bi rung­ty­nes, jei ko­man­dai ne­si­se­ka, la­bai iš­gy­ve­na.

Šim­ta­me­tė žiū­ri įvai­rias te­le­vi­zi­jos lai­das, pui­kiai at­si­me­na žmo­nių var­dus ir pa­var­des, klau­so­si lie­tu­viš­kų dai­nų, žiū­ri svei­ki­ni­mo kon­cer­tus, se­ka ša­lies ir pa­sau­lio nau­jie­nas. Tad pa­si­kal­bė­ti su ja tik­rai yra apie ką – ji pui­ki pa­šne­ko­vė.