Mil­dos KIAU­ŠAI­TĖS nuo­tr.

Au­to­bu­so lauk­da­vo su kny­ga ran­ko­se

V. Ja­sai­čiui 34-eri, užau­go Kel­mė­je, vė­liau per­si­kraus­tė į Kau­ną, bai­gė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos ba­ka­lau­ro, o pa­skui ir kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų ma­gist­ro stu­di­jas. Jau dau­giau nei de­šimt­me­tį dir­ba ko­mu­ni­ka­ci­jos sri­ty­je, ra­šo straips­nius, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rius ren­gi­nius, ad­mi­nist­ruo­ja so­cia­li­nius tink­lus ir ban­do skleis­ti ži­nią apie stu­di­jas bei moks­li­nin­kų pa­sie­ki­mus.

„Kai au­gau, na­mų len­ty­no­se vi­sa­da bu­vo ne­ma­žai kny­gų. Pra­di­nė­se kla­sė­se mo­ky­to­ja la­bai ska­ti­no skai­ty­ti, ir tai pa­da­rė įta­ką. Vė­les­nė­se kla­sė­se po pa­mo­kų au­to­bu­so kar­tais tek­da­vo lauk­ti il­giau nei va­lan­dą, tą lai­ką pra­leis­da­vau Kel­mės bib­lio­te­ko­je, skai­ty­da­mas, var­ty­da­mas en­cik­lo­pe­di­jas. Paaug­lys­tė­je kny­gas nu­stel­bė kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, ki­tos pra­mo­gos, bet vė­les­nė­se kla­sė­se jos su­grį­žo į ma­no kas­die­ny­bę. Iki šiol sten­giuo­si vi­sa­da tu­rė­ti kny­gą po ran­ka“, – at­vi­ra­vo ra­šy­to­jas.

V. Ja­sai­tis net tu­rė­jo su­si­kū­ręs sa­vo­tiš­ką skai­ty­mo ru­ti­ną: vie­na kny­ga rink­da­vo­si iš pro­fe­si­nės sri­ties, ki­tą – gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros, tre­čią – fi­lo­so­fi­jos ar gi­les­nio pa­sau­lio pa­ži­ni­mo. Taip ir su­kda­vo to­kį ra­tą.

Ra­šy­to­ją la­biau­siai ža­vi, kiek daug iš kny­gų ga­li­ma su­pras­ti apie mus su­pan­tį pa­sau­lį, kiek tuo­se po­pie­riaus pus­la­piuo­se sle­pia­si žmo­ni­jos su­kaup­tų ži­nių. Pats sa­ve lai­ko smal­siu žmo­gu­mi, ku­rį leng­va su­do­min­ti pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis te­mo­mis.

Sklan­dus ra­šy­mas – tik skam­bant mu­zi­kai

Lais­va­lai­kį V. Ja­sai­tis mėgs­ta leis­ti su kny­ga, o štai dar­be tek­da­vo pa­čiam daug ra­šy­ti: straips­nius, pra­ne­ši­mus spau­dai, ki­tus teks­tus. Vi­sų jų es­mė bū­da­vo pra­neš­ti ar pa­pa­sa­ko­ti apie įvai­rius įvy­kius, te­mas, ki­tų žmo­nių iš­gy­ve­ni­mus, ta­čiau tai – trum­pi teks­tu­kai. Knie­tė­jo iš­ban­dy­ti il­ges­nių, kū­ry­bi­nių teks­tų kū­ri­mą. Taip V. Ja­sai­tis pa­si­ry­žo pra­dė­ti ra­šy­ti kny­gą – apie jau­nuo­lį, su­si­rgu­sį pir­mo ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu. Te­mą pa­suf­le­ra­vo ar­ti­mo žmo­gaus li­ga. Ra­šy­to­jui pa­čiam te­ko iš ar­ti ma­ty­ti vi­są li­go­nio ke­lią: nuo diag­no­zės iš­gir­di­mo iki su­si­tai­ky­mo ir grį­ži­mo į kas­die­nį gy­ve­ni­mą.

„Ra­šy­da­vau sa­vait­ga­liais, re­to­mis išim­ti­mis – ir po dar­bo. Kar­tais rei­kė­da­vo pri­si­vers­ti, ypač gra­žio­mis die­no­mis. Ta­da iš­si­mie­go­jęs, iš­si­vi­ręs ka­vos sės­da­vau prie kom­piu­te­rio, už­si­dė­da­vau au­si­nes, įsi­jung­da­vau „Mas­si­ve at­tack“ gru­pės al­bu­mą „Mez­za­ni­ne“ ir ra­šy­da­vau. Ta­da per­skai­ty­da­vau, ką pa­ra­šiau, su­re­da­guo­da­vau ir tęs­da­vau to­liau is­to­ri­ją“, – kal­bė­jo ra­šy­to­jas.

De­biu­ti­nė jo kny­ga „Prik­lau­so­mas. Be ga­li­my­bės mes­ti“ die­nos švie­są iš­vy­do 2022 me­tais. Per­nai V. Ja­sai­tis, ga­vęs Kul­tū­ros ta­ry­bos sti­pen­di­ją, bai­gė ra­šy­ti ir ant­rą­ją kny­gą, tik dar ne­spė­jo jos iš­leis­ti.

Jau­nas vy­ras pa­sa­ko­jo, kad yra iš tų kū­rė­jų, ku­rie tu­ri šio­kią to­kią vi­zi­ją, apie ką no­ri kal­bė­ti kū­ri­niu, bet nie­ka­da iš anks­to ne­pla­nuo­ja vi­sos jo struk­tū­ros. Dau­giau­sia džiaugs­mo jam at­ne­ša imp­ro­vi­za­ci­nis ra­šy­mas, kai apie tam tik­rus siu­že­to vin­gius su­ži­no tik ra­šy­da­mas. O ta­da ir pa­ts nu­stem­ba, iš kur tie vin­giai ar net kai ku­rie per­so­na­žai at­si­ra­do.

O kaip čia pa­si­tar­nau­ja au­si­nės ir jo­se skam­ban­ti mu­zi­ka? V. Ja­sai­tis pa­sa­ko­jo, kad ra­šant mėgs­ta ne­gir­dė­ti ap­lin­kos, tad klau­so­si ke­le­tos dau­gy­bę kar­tų jau gir­dė­tų kū­ri­nių. Ta­da pro­tas ne­be­rea­guo­ja ir į dai­nas bei mu­zi­ką ir jos tam­pa tam tik­ru vi­di­niu rit­mu.

Gied­rės BUD­GI­NĖS nuo­tr.

Pas­te­bi in­for­ma­ci­jos trū­ku­mą apie cuk­ri­nį dia­be­tą

Ra­šy­to­jas ti­ki­no, kad sten­gia­si ne­per­kel­ti rea­lių as­me­nų į sa­vo kny­gas, vi­si jo per­so­na­žai tu­ri bend­rai at­pa­žįs­ta­mus ti­pus ir cha­rak­te­rius. Jie yra su­lip­dy­ti iš dau­gy­bės skir­tin­gų, per gy­ve­ni­mą su­tik­tų ar kaž­kur ma­ty­tų žmo­nių cha­rak­te­rių sa­vy­bių, veiks­mų, min­čių ir poel­gių.

V. Ja­sai­čio su­vo­ki­mu, kiek­vie­nas ra­šy­to­jas yra tar­si kem­pi­nė, su­ge­rian­ti tiek sa­vo, tiek ar­ti­mų­jų, drau­gų, pa­žįs­ta­mų is­to­ri­jas, gir­dė­tas ar tie­siog kaž­kur per­skai­ty­tas. Ku­riant vi­si tie per gy­ve­ni­mą su­rink­ti ga­ba­lė­liai su­si­dė­lio­ja į at­ski­rus siu­že­tus, si­tua­ci­jas ar per­so­na­žus. Taip ir kny­go­je „Prik­lau­so­mas. Be ga­li­my­bės mes­ti“ yra si­tua­ci­jų, ku­rias te­ko iš­gy­ven­ti pa­čiam au­to­riui ar jo drau­gams. Tam tik­ro­se vie­to­se ga­li­ma at­pa­žin­ti ir tie­siog bend­raž­mo­giš­kas pa­tir­tis.

Pak­laus­tas, ko­dėl pa­si­rin­ko nag­ri­nė­ti cuk­ri­nio dia­be­to te­mą, sve­čias sa­kė no­rė­jęs pa­neig­ti su šia li­ga su­si­ju­sius mi­tus.

„Dau­ge­lis yra gir­dė­ję gąs­di­ni­mų – ne­val­gyk sal­du­my­nų, nes su­si­rgsi cuk­ri­niu dia­be­tu. Tai, sa­ky­čiau, yra vie­nas iš pir­mų­jų mi­tų. Ma­žai kas ži­no, kad cuk­ri­nio dia­be­to yra du ti­pai. Pla­čiau­siai pa­pli­tęs ant­ra­sis ti­pas, juo Lie­tu­vo­je ser­ga per 150 tūkst. žmo­nių. Šią li­gą kai kam pa­vyks­ta vi­sai iš­si­gy­dy­ti, ji daž­niau­siai diag­no­zuo­ja­ma vy­res­nia­me am­žiu­je ir ga­li bū­ti nu­lem­ta gy­ve­ni­mo bū­do. Tuo tar­pu pir­mo ti­po dia­be­tas yra vi­sai ki­toks, juo Lie­tu­vo­je ser­ga apie 8 tūkst. žmo­nių, daž­niau­siai diag­no­zuo­ja­mas vai­kams ir paaug­liams“, – pa­sa­ko­jo V. Ja­sai­tis.

Gied­rės BUD­GI­NĖS nuo­tr.

Pir­mo­jo ti­po dia­be­tas bent kol kas yra ne­pa­gy­do­mas, ser­gant juo bū­ti­na re­gu­lia­riai leis­tis in­su­li­no do­zes. V. Ja­sai­tis sa­vo kny­gą sky­rė vy­res­niems paaug­liams, ku­rie gy­ve­ni­me ir taip pa­ti­ria daug stre­so, ar­tė­ja mo­kyk­los bai­gi­mas, lau­kia daug per­mai­nų, ir vi­sa tai dar la­biau komp­li­kuo­ja iš­girs­ta dia­be­to diag­no­zė.

Gim­na­zis­tai ak­ty­viai įsi­jun­gė į dis­ku­si­ją

V. Ja­sai­tis sa­kė, kad šią kny­gą ra­šė min­ty­se tu­rė­da­mas skir­tin­gus skai­ty­to­jus. Tė­vams ji pa­dės ge­riau su­pras­ti su iš­šū­kiais su­si­du­rian­čių paaug­lių gy­ve­ni­mą, ser­gan­tie­ji ras pa­drą­si­ni­mą, o ki­ti bend­raam­žiai ly­giai taip pat ga­li per­skai­ty­ti įvai­rių si­tua­ci­jų, su ku­rio­mis su­si­du­ria pa­tys.

Vie­na iš pa­grin­di­nių ži­nu­čių, ku­rią au­to­rius no­rė­jo per­duo­ti šia kny­ga, – kad nors iš pa­žiū­ros esa­me pa­na­šūs, nie­ka­da ne­ga­li­me ži­no­ti, su kuo su­si­du­ria mus su­pan­tys žmo­nės. Ra­šy­to­jas sa­kė no­rin­tis, kad daž­niau su­si­mąs­ty­tu­me, jog ki­tų gy­ve­ni­mai ga­li la­bai stip­riai skir­tis nuo mū­sų, tad nė­ra tei­sin­ga ki­tų poel­gius ver­tin­ti per sa­vo pa­tir­tį.

„Pris­ta­ty­da­mas kny­gą Plun­gė­je jau­čiau­si la­bai ma­lo­niai su­tik­tas. No­riu pa­dė­ko­ti Vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­kos ve­dė­jai Kris­ti­nai Pi­li­taus­kie­nei, ku­ri at­ra­do ma­no kū­ri­nį ir pa­kvie­tė į „Ne­pa­to­gių skai­ty­mų“ pro­jek­tą. Ačiū ir „Sau­lės“ gim­na­zi­jos ko­lek­ty­vui, moks­lei­viams, ku­rie iš­klau­sė, už­da­vė klau­si­mus ir dar pa­si­li­ko pa­dis­ku­tuo­ti po ren­gi­nio“, – įspū­džiais po su­si­ti­ki­mo da­li­no­si ra­šy­to­jas.

V. Ja­sai­tis džiau­gė­si, kad mi­nė­tu bib­lio­te­kos pro­jek­tu pa­lie­čia­mos tik­rai sun­kios ir ne vi­sa­da ma­lo­nios te­mos. Kad tai yra rei­ka­lin­ga, ypač jau­nam žmo­gui, liu­di­jo su­si­ti­ki­mo me­tu jun­ta­mas moks­lei­vių ir mo­ky­to­jų su­si­do­mė­ji­mas, smal­sūs klau­si­mai ir kar­tais la­biau paat­vi­ra­vus nu­stem­ban­tys žvilgs­niai. Ra­šy­to­jas iš­reiš­kė vil­tį, kad to­kie su­si­ti­ki­mai pa­ska­tins paaug­lius daž­niau at­si­vers­ti kny­gą ir jo­se ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į rū­pin­čius klau­si­mus.