Ap­leis­tas, bai­me al­suo­jan­tis dva­ras, vi­siš­ka izo­lia­ci­ja nuo išo­ri­nio pa­sau­lio, kū­ną ir pro­tą šiur­pi­nan­čios už­duo­tys – to­kius iš­ban­dy­mus te­ko pa­tir­ti pir­mo­jo Lie­tu­vo­je siau­bo ir bai­mės rea­ly­bės šou da­ly­viams. Tarp aš­tuo­nių drą­suo­lių, pa­si­ry­žu­sių at­skleis­ti Bel­ve­de­rio dva­ro pra­keiks­mo pa­slap­tį, bu­vo ir Go­da Vyš­niaus­kai­tė. Kai dau­gu­ma žmo­nių siau­bo ven­gia net ki­no ek­ra­nuo­se, plun­giš­kė žen­gė tie­siai į jo glė­bį. Tam­sa, įtam­pa, va­ka­rie­nės lėkš­tė­je be­si­rai­tan­čios ler­vos ir net per ran­kas šliau­žian­ti gy­va­tė ne­pa­lau­žė iš pa­žiū­ros tra­pios mer­gi­nos – įvei­ku­si vi­sus iš­ban­dy­mus bai­me, ji ta­po siau­bo šou nu­ga­lė­to­ja.

„Iš kur tiek drą­sos, tiek ryž­to?“ – klau­sė­me pa­si­kvie­tę Go­dą po­kal­bio. „Vos tik pa­ma­čiu­si kvie­ti­mą į at­ran­ką su­pra­tau: šis rea­ly­bės šou skir­tas man ir aš jį lai­mė­siu. Ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ne­pra­ra­dau net bai­siau­sią aki­mir­ką“, – at­sklei­dė sa­vo sėk­mės pa­slap­tį plun­giš­kė.

Šu­niu­ko gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ja Viet­na­me

Go­dą Vyš­niaus­kai­tę ga­li­ma ti­tu­luo­ti drą­siau­sia mer­gi­na, bet ne tik to­dėl, kad ji ta­po siau­bo ku­pi­no rea­ly­bės šou nu­ga­lė­to­ja. Ypa­tin­gos va­lios ir ryž­to rei­kia ir tiems, ku­rie nu­spren­džia ne­si­lai­ky­ti įpras­tų tra­di­ci­nių nor­mų, ieš­ko sa­vo­jo, in­di­vi­dua­laus, gy­ve­ni­mo ke­lio. Plun­giš­kės paieš­kos pra­si­dė­jo, kai bai­gu­si vers­lo va­dy­bos ir mar­ke­tin­go stu­di­jas Vil­niaus vers­lo ko­le­gi­jo­je su drau­gu lei­do­si į pa­žin­ti­nę ke­lio­nę po Azi­ją.

Kaž­ku­riuo šios ke­lio­nės me­tu Viet­na­me nu­ti­ko įvy­kis, su­jau­kęs ke­liau­to­jų pla­nus. Vie­no­je ka­vi­nė­je mer­gi­na pa­ma­tė ma­žy­tį nu­si­lpu­sį ir žaiz­do­tą šu­ne­lį. Su­jau­din­ta ke­tur­ko­jo bė­dos Go­da nu­spren­dė jam pa­dė­ti, de­ja, drau­gas pla­nui ne­pri­ta­rė.

„Esu la­bai jaut­ri, ne­ga­lė­jau pa­lik­ti šu­ne­lio be pa­gal­bos. Bi­jo­jau, bet no­ras iš­gel­bė­ti li­gų už­klup­tą pa­da­rė­lį bu­vo stip­res­nis už bai­mę. Ėmiau žmo­nių klau­si­nė­ti, kur ga­lė­čiau ras­ti ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją. Paaiš­kė­jo, kad ki­ta­me mies­te­ly­je. Apim­ta emo­ci­jų, su­si­jau­di­nu­si pa­si­sam­džiau ve­žė­ją, ku­ris nu­ve­žė pas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją. Kli­ni­ko­je šu­niu­kui su­tei­kė pa­gal­bą, vi­są nak­tį jis pra­lei­do in­ten­sy­viai pri­žiū­ri­mas. Vė­liau su­ži­no­jau, kad ma­žy­lis neiš­gy­vens – jam diag­no­za­vo mir­ti­ną li­gą. Nors iš­lei­dau ke­tur­ko­jo gel­bė­ji­mui vi­sus tu­rė­tus 300 eu­rų, jo gy­vy­bės iš­sau­go­ti ne­pa­vy­ko“, – pri­si­mi­nė su­krė­tu­sį įvy­kį Go­da.

Vi­sus sa­vo ke­lio­nės įspū­džius, taip pat ir šu­ne­lio gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją mer­gi­na fil­ma­vo ir vie­ši­no ins­tag­ra­me. Šio tu­ri­nio se­kė­jai bu­vo tie žmo­nės, ku­rie pa­dė­jo pa­ta­ri­mais. Per so­cia­li­nius tink­lus mer­gi­ną pa­sie­kė ir lie­tu­vių, ku­rie Tai­lan­de bu­vo įkū­rę šu­nų na­mus, kvie­ti­mas pa­dir­bė­ti sa­va­no­re.

Sa­va­no­rės dar­bas Piet­ry­čių Azi­jos ša­ly­se

Į Tai­lan­dą ji iš­vy­ko vie­na. Sa­va­no­rei bu­vo su­teik­tas ap­gy­ven­di­ni­mas, mo­to­cik­las. Kas­dien dirb­da­vo po ke­le­tą va­lan­dų, o lais­vą lai­ką skir­da­vo pa­žin­čiai su eg­zo­tiš­ka ša­li­mi.

Piet­ry­čių Azi­jo­je plun­giš­kė iš­gy­ve­no ne vie­ną nau­ją pa­tir­tį – pa­si­bai­gus sa­va­no­rys­tės lai­ko­tar­piui, ji tris sa­vai­tes pra­lei­do mil­ži­niš­ka­me Ban­ko­ke. Do­ku­men­ta­vo, ką vei­kia, ko­kius ob­jek­tus lan­ko, pa­sa­ko­jo, kaip jai se­kė­si, ir da­li­jo­si me­džia­ga su se­kė­jais ins­tag­ra­me, ren­gė tie­sio­gi­nes gy­vas trans­lia­ci­jas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Gy­ve­no neiš­lai­dau­da­ma iš pa­ja­mų, gau­na­mų už sa­vo ku­ria­mą tu­ri­nį, šiek tiek fi­nan­siš­kai pa­dė­jo ar­ti­mie­ji. Vė­liau sa­va­no­ria­vo Ma­lai­zi­jo­je, kur pri­žiū­rė­jo se­ny­vos ki­nų šei­mos šu­nis.

„Iš­va­žiuo­da­ma į Piet­ry­čių Azi­ją tu­rė­jau pla­ną ke­liau­ti sau­giai su drau­gu. Mū­sų ke­liams iš­si­sky­rus, te­ko su­ktis vie­nai – pa­čiai su­si­ras­ti, kur ir iš ko gy­ven­ti. Įvei­kiau vi­sas įma­no­mas bai­mes ir su kiek­vie­na die­na da­riau­si vis drą­ses­nė, vis la­biau pa­ty­ru­si, iš­mo­kau nau­do­tis vi­so­mis ga­li­my­bė­mis ir su­ži­no­jau, kad jų jau­niems žmo­nėms yra tik­rai daug ir įvai­rių“, – da­li­jo­si įgy­ta pa­tir­ti­mi mer­gi­na.

Šven­tyk­lo­je per me­di­ta­ci­ją ir ty­lą – į sa­ve

Pa­ju­tu­si, kad gy­ve­ni­mas sve­čio­je kul­tū­ro­je ją su­stip­ri­no ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai, plun­giš­kė nu­spren­dė vyk­ti į Tai­lan­do šiau­rė­je esan­tį Chang Mai mies­tą ir da­ly­vau­ti ty­los sto­vyk­lo­je. Kal­nų ap­sup­ty­je, šven­tyk­lo­je, me­di­tuo­da­ma ty­lo­je ji pra­lei­do 21 die­ną.

„Nau­jo­kams re­ko­men­duo­ja­ma iš­bū­ti ty­lo­je 10 die­nų. Aš pa­si­rin­kau mak­si­ma­lų ter­mi­ną. Kal­bė­ti ga­lė­jai tik su mo­ky­to­ju ir tik 20 mi­nu­čių per die­ną. Gy­ve­no­me kuk­lio­mis są­ly­go­mis, kel­da­vo­mės 4 va­lan­dą. Pus­ry­čiai šeš­tą ry­te ir pie­tūs vi­dur­die­nį – vi­sas mai­ti­ni­mas. Li­kęs lai­kas ski­ria­mas me­di­ta­ci­jai ty­lo­je, pa­dė­kai vi­soms pa­sau­lio esy­bėms. Sun­kiau­sia bu­vo pir­mo­ji sa­vai­tė. Ki­lo abe­jo­nių, svars­čiau, ką aš čia vei­kiu, kam man to rei­kia… Ant­rą sa­vai­tę pro­tas nu­sto­jo prie­šin­tis, pra­dė­jau su­pras­ti, kad su­ge­bu, kad ga­liu jaus­ti bu­vi­mą. Tre­čią sa­vai­tę bal­są pa­kei­tė vaiz­di­niai, žiū­rė­da­ma prie­šais sa­ve ma­čiau kad­rus iš sa­vo gy­ve­ni­mo. Me­di­ta­ci­jos ir bu­vi­mo ty­lo­je tiks­las – pa­jaus­ti, kad esi čia ir da­bar – ne praei­ty­je, ne atei­ty­je, o čia ir da­bar. Ma­nau, kad aš jį pa­sie­kiau“, – di­džia­vo­si iš­ban­džiu­si sa­vo ga­li­my­bes G. Vyš­niaus­kai­tė.

Me­tai, ku­riuos bu­vo su­pla­na­vu­si pa­žin­čiai su Piet­ry­čių Azi­ja, pra­lė­kė grei­tai. Pa­ke­liui į na­mus mer­gi­na dar su­sto­jo Ita­li­jo­je. Sa­va­no­ria­vo šei­mos ūky­je – pa­dė­jo so­di­nin­kys­tės dar­buo­se.

Ry­žo­si iš­ban­dy­mui bai­me ir siau­bu

Grį­žu­si į Plun­gę Go­da su­pra­to, kad ke­lio­nė ją smar­kiai pa­kei­tė. Sa­va­ran­kiš­ku­mo ir drą­sos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi įgi­ju­sios mer­gi­nos sie­la troš­ko nau­jų iš­ban­dy­mų.

Pa­ma­čiu­si skel­bi­mą, kad or­ga­ni­zuo­ja­mas pir­ma­sis Lie­tu­vo­je siau­bo rea­ly­bės šou „Bel­ve­de­rio pra­keiks­mas“, o vie­nas iš jo or­ga­ni­za­to­rių yra pla­te­liš­kis An­ta­nas Ja­ki­ma­vi­čius, plun­giš­kė nu­spren­dė da­ly­vau­ti da­ly­vių at­ran­ko­je. Go­da ne­slė­pė, kad jau pil­dy­da­ma an­ke­tą jau­tė, kad bus at­rink­ta, kad tu­ri vi­sas ga­li­my­bes lai­mė­ti šį šou.

Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

Pe­rė­ju­si vi­sus at­ran­kos eta­pus ji pa­te­ko tarp aš­tuo­nių jau­nuo­lių, pa­kvies­tų da­ly­vau­ti „Bel­ve­de­rio pra­keiks­me“. Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad jos sėk­me ti­kė­jo tik drau­gė, iš ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mo ir pri­ta­ri­mo nau­jai avan­tiū­rai ji ne­su­lau­kė.

„Ar­ti­mie­ji no­ri, kad lai­ky­čiau­si priim­tų nor­mų, gy­ven­čiau pa­gal įpras­tą, vi­siems su­pran­ta­mą pla­ną – mo­kyk­la, stu­di­jos, dar­bas. Bu­vau trum­pam įsi­dar­bi­nu­si Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­jo­je sa­va­no­rių koor­di­na­to­re. Pa­dir­bau pus­me­tį ir išė­jau – jau­čiau, kad šio­je įstai­go­je iš­mo­kau vis­ką, ką ga­lė­jau iš­mok­ti.

Tu­riu drą­sos ei­ti ten, kur ve­da šir­dis – net jei­gu tai ke­lia bai­mę. Drą­sos da­ry­ti tai, kas man pa­tin­ka, o man pa­tin­ka kur­ti tu­ri­nį so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, da­lin­tis iš­šū­kiais, as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Drą­sos G. Vyš­niaus­kai­tei pri­rei­kė ir „Bel­ve­de­rio pra­keiks­me“. Ap­leis­tuo­se rū­muo­se, izo­liuo­ti nuo pa­sau­lio ke­tu­ri vai­ki­nai ir mer­gi­nos iš­gy­ve­no iš­ban­dy­mą tam­sa, bai­me, ne­ži­no­my­be ir krau­ją sting­dan­čio­mis už­duo­ti­mis. Ta­čiau psi­cho­lo­gi­nė ir fi­zi­nė įtam­pa ne­pa­lau­žė Go­dos ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis ir už­si­de­gi­mo lai­mė­ti.

Ke­lias į per­ga­lę grįs­tas krau­ju, žar­no­mis, šim­ta­ko­jo įkan­di­mais

Pir­mo­ji ko­man­doms te­ku­si už­duo­tis – dė­žė­je tarp dau­gy­bės rak­tų su­ras­ti tin­ka­mą rak­tą ir iš­si­va­duo­ti iš ak­va­riu­mo, ku­ria­me už­ra­kin­ta gal­va. Da­ly­viams ieš­kant rak­to, ant gal­vų li­jo kir­mė­lių ler­vų lie­tus. Go­dai su ko­man­dos drau­gu pa­vy­ko at­si­ra­kin­ti, bet jų var­žo­vai tai pa­da­rė grei­čiau.

Di­džiu­lę ad­re­na­li­no po­rci­ją da­ly­viai ga­vo ir per bai­mės ra­to už­duo­tį, kai per jų ran­kas rėp­lio­jo šim­ta­ko­jai, laks­tė ta­ra­ko­nai, šliau­žio­jo gy­va­tė. Įsi­vaiz­duo­ti ga­li­ma, kiek psi­cho­lo­gi­nės tvir­ty­bės pri­rei­kė ne­pa­ju­din­ti ran­kos, ko ir bu­vo rei­ka­lau­ja­ma iš jau­nuo­lių, pa­si­ry­žu­sių at­skleis­ti dva­ro pa­slap­tį.

Šleikš­tu­lį kė­lu­sią už­duo­tį – žar­nas bur­na per­dė­ti iš vie­no iš in­do į ki­tą – plun­giš­kė pa­da­rė grei­čiau­siai. Po už­duo­ties ji bu­vo ap­do­va­no­ta spe­cia­liu pri­zu – rink­tis vie­ną iš ke­tu­rių dė­žių. Go­dos pa­si­rink­to­je dė­žė­je bu­vo pa­siū­ly­mas: im­ti tūks­tan­tį eu­rų ir pa­lik­ti šou ar­ba iš­mes­ti vie­ną da­ly­vį. Mer­gi­na pa­si­rin­ko ant­rą­jį va­rian­tą ir net nea­be­jo­da­ma pa­ša­li­no, jos nuo­mo­ne, stip­riau­sią var­žo­vą, vai­ki­ną, su ku­riuo su­ta­rė ge­riau­siai.

Ti­kė­ji­mo per­ga­le ne­pra­ra­do iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos

Da­ly­viams iš­kren­tant Go­dos ti­kė­ji­mas sa­vo per­ga­le au­go. Sus­vy­ra­vo jis tik ta­da, kai dar vie­nas da­ly­vis ga­vo tei­sę rink­tis dė­žę. Mer­gi­na gal­vo­jo, kad bus pa­ša­lin­ta ji, bet taip neat­si­ti­ko.

Ir ki­tos už­duo­tys bu­vo psi­cho­lo­giš­kai gniuž­dan­čios. Al­ka­nų­jų nar­ve pra­leis­to lai­ko, gy­viais knibž­dan­čios va­ka­rie­nės, iš­ban­dy­mų elekt­ros šo­ku ir di­džiu­lę įtam­pą kė­lu­sios fi­na­li­nės už­duo­ties G. Vyš­niaus­kai­tė, ma­tyt, ne­pa­mirš nie­ka­da.

Že­mai­tiš­kas už­si­spy­ri­mas, ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis, no­ras nu­ga­lė­ti, psi­cho­lo­gi­nis ir fi­zi­nis tvir­tu­mas – vi­sa tai Go­dai pa­dė­jo įveik­ti Bel­ve­de­rio dva­ro pra­keiks­mą ir lai­mė­ti siau­bo ir bai­mės rea­ly­bės šou iš­ban­dy­mo pri­zą – 5 000 eu­rų.

Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rių nuo­tr.

Iš­si­kė­lė nau­ją iš­šū­kį

Go­da ne­slė­pė, kad po rea­ly­bės šou, nu­slū­gus ad­re­na­li­nui, ją apė­mė be­pras­my­bės jaus­mas. „Ne­be­li­ko tiks­lo, ne­be­ži­no­jau, ko im­tis, ir ta­da šo­vė min­tis iš­si­lai­ky­ti mo­to­cik­li­nin­ko tei­ses. Iš­si­kel­tas iš­šū­kis su­tei­kė nau­jos pra­smės. Tu­riu stip­rų ti­kė­ji­mą ir ži­nau, kad man pa­vyks.

Kaip jau mi­nė­jau, da­li­nuo­si sa­vo pa­tir­ti­mi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, no­riu įkvėp­ti žmo­nes, ypač mer­gi­nas, kad ir jos ga­li siek­ti sa­vo tiks­lų, kad ne­bū­ti­na gy­ven­ti taip, kaip iš ta­vęs ti­ki­ma­si“, – įsi­ti­ki­nu­si plun­giš­kė.

G. Vyš­niaus­kai­tės as­me­ni­nes pa­tir­tis ga­li­ma ste­bė­ti jos ins­tag­ra­mo pa­sky­ro­je: @godavysnia.