Telšių Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų 604-osios kuopos kariai dar kartą įrodė – stip­ri ko­man­da gims­ta ne tik var­žy­bo­se. Ba­lan­dį jie štur­ma­vo aukš­čiau­sią Pi­rė­nų kal­nų vir­šū­nę, o jau ge­gu­žę Aly­tu­je trium­fa­vo jung­ti­nė­se Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos ir Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų ge­riau­sio pės­ti­nin­kų sky­riaus var­žy­bo­se, iš­ko­vo­da­mi pir­mą­ją vie­tą.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Ko­pi­mas į Pi­rė­nų vir­šu­kal­nę

Apie 7 va­lan­das tru­kęs ko­pi­mas į 3 404 met­rų aukš­čio vir­šu­kal­nę, esan­čią tarp Is­pa­ni­jos ir Pran­cū­zi­jos, ta­po ne tik iš­ban­dy­mu, bet ir svar­bia pa­si­ruo­ši­mo var­žy­boms da­li­mi. Nu­si­lei­di­mas nuo kal­no tru­ko dar apie 4–5 va­lan­das, o per vi­są die­ną vyrai įvei­kė dau­giau nei 24 ki­lo­met­rus.

Į ko­pi­mą iš­vy­ko pen­ki ko­man­dos na­riai. Ne vi­si ko­man­dos na­riai ga­lė­jo pri­si­jung­ti, ta­čiau da­ly­va­vu­siems tai bu­vo ir fi­zi­nė tre­ni­ruo­tė, ir bend­rys­tės stip­ri­ni­mas. Kaip pa­sa­ko­jo Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės va­das J. Svi­ru­šis, pa­ti vir­šū­nė ne­bu­vo itin pa­vo­jin­ga, snie­go dar bu­vo li­kę. „Pag­rin­di­nis iš­šū­kis – oras. Pul­sas nebuvo aukš­tas, bet buvo jun­ta­mas deguonies stygius, ta­čiau su­sto­jus, pa­kvė­pa­vus or­ga­niz­mas pri­si­tai­ko“, – pa­sa­ko­jo jis.

Ko­piant te­ko įveik­ti ir sta­čias at­kar­pas – pa­sku­ti­niai 40 met­rų bu­vo itin sta­tūs. Vis dėl­to vi­si ko­man­dos na­riai vir­šū­nę pa­sie­kė sėk­min­gai, be trau­mų. Vir­šu­je, kur tem­pe­ra­tū­ra sie­kė apie -2 laips­nius, jie pus­va­lan­dį il­sė­jo­si, val­gė šven­ti­nius pie­tus – įvai­rius su­muš­ti­nius, fo­tog­ra­fa­vo­si ir džiau­gė­si pa­siek­tu tiks­lu.

Lei­di­ma­sis že­myn, nors ir grei­tes­nis, ne­bu­vo leng­ves­nis – per die­ną su­minkš­tė­jęs snie­gas ver­tė grimz­ti, o ko­jos grei­tai su­šla­po. Ta­čiau nuo­tai­kos ne­su­ga­di­no net ir ne­ti­kė­tas nu­ti­ki­mas – vie­nas ko­man­dos na­rys, leis­da­ma­sis nuo kal­no, pa­me­tė te­le­fo­ną. Jis ko­pė at­gal į vir­šų jo ieš­ko­ti, nors ir te­ko pa­kil­ti apie 300 met­rų. Lai­mei, te­le­fo­nas bu­vo ras­tas snie­ge ir net ne­pa­žeis­tas.

Pa­sak J. Svi­ru­šio, ko­pi­mas ta­po pui­kia pro­ga įver­tin­ti ko­man­dos reak­ci­ją stre­si­nė­se si­tua­ci­jo­se. „Įdo­mu, kad pa­ts ko­pi­mas bu­vo vie­na ma­žiau­siai stre­so ke­lian­čių si­tua­ci­jų, pa­ly­gin­ti su tuo, ką pa­ti­ria­me var­žy­bo­se“, – tei­gė jis.

Dar kar­tą ta­po ge­riau­si

O var­žy­bo­se iš­šū­kių ne­trū­ko. Aly­tu­je vy­ku­sio­se jung­ti­nė­se Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos ir Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų ge­riau­sio pės­ti­nin­kų sky­riaus var­žy­bo­se ko­man­doms te­ko įveik­ti net 24 rung­tis – nuo ko­vi­nio šau­dy­mo ir pa­sta­tų štur­mo iki žval­gy­bos su dro­nu, me­di­ci­ni­nės eva­kua­ci­jos ar veiks­mų pa­te­kus į pa­sa­lą.

Trys die­nos lie­taus, nuo­var­gis, nu­trin­tos ko­jos, su­žeis­tos ran­kos ir apie 20 ki­log­ra­mų sve­rian­ti eki­puo­tė – vi­sa tai ta­po kas­die­ny­be. Ta­čiau bū­tent to­kio­mis są­ly­go­mis at­si­sklei­džia tik­ra­sis ko­man­dos stip­ru­mas. Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių 604-osios kuopos ko­man­da ne tik įvei­kė vi­sus iš­ban­dy­mus, bet ir iš­ko­vo­jo pir­mą­ją vie­tą sa­vo gru­pė­je bei ta­po ab­so­liu­čia var­žy­bų nu­ga­lė­to­ja. Tai jau tre­čia­sis jų čem­pio­nų ti­tu­las iš ei­lės to­kio ly­gio var­žy­bo­se. Ko­man­dą su­da­ro aš­tuo­ni na­riai. Vi­si jų – iš Tel­šių re­gio­no.

Pa­si­ruo­ši­mas to­kioms var­žy­boms trun­ka ne vie­ną mė­ne­sį – daž­niau­siai dau­giau nei pus­me­tį. Tre­ni­ruo­tės vyks­ta tiek in­di­vi­dua­liai, tiek kar­tu: fi­zi­niai pra­ti­mai, kliū­čių ruo­žai, iš­tver­mės ug­dy­mas ir ko­man­di­nis dar­bas. „Di­džiuo­juo­si sa­vo ko­man­da. Dau­gu­mą pa­žįs­tu nuo jau­nų die­nų. Tai įro­do, kad kiek­vie­nas ga­li tap­ti ge­riau­sias – rei­kia tik dar­bo ir no­ro“, – sa­kė J. Svi­ru­šis.

Po sėk­min­go pa­si­ro­dy­mo komandos nariai jau gal­vo­ja apie ki­tą tiks­lą – aukš­čiau­sią Eu­ro­pos vir­šu­kal­nę Monb­la­ną. Tai bū­tų kur kas su­dė­tin­ges­nis iš­šū­kis, rei­ka­lau­jan­tis dau­giau pa­si­ruo­ši­mo ir spe­cia­lios įran­gos. Ta­čiau vie­na aiš­ku jau da­bar – ši ko­man­da ne­bi­jo nei aukš­čio, nei iš­ban­dy­mų.