Me­ni­nin­kės ge­nai – iš ma­mos

D. Riebž­dai­tė-Jur­kie­nė ne tik užau­go Rie­ta­ve. Pa­ra­ga­vu­si emig­ran­to duo­nos sko­nio, su­grį­žo at­gal prie sa­vo šak­nų. Jau­na, 37-erių me­tų mo­te­ris taip pa­sa­ko­jo apie sa­vo gau­sią, pen­kių vai­kų šei­mą, ku­rio­je užau­go:

„Plun­giš­kiams ir ne tik ge­rai ži­no­ma ma­no ta­len­tin­ga ir me­niš­ka se­sė Al­ma Riebž­dai­tė, ku­ri ra­šo ei­les, ta­po pa­veiks­lus, o man vi­sų pir­ma yra la­bai ar­ti­mas žmo­gus ir di­de­lis įkvė­pi­mo šal­ti­nis tiek kū­ry­bo­je, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Tė­ve­liai – An­ta­nas ir Al­do­na Riebž­dai, abu jau pen­si­nin­kai, mė­gau­ja­si ra­miu ir lė­tu gy­ve­ni­mo tem­pu. Ma­ma vi­sai ne­se­niai, su­lau­ku­si 72 me­tų, vi­sus ap­lin­ki­nius ėmė ir nu­ste­bi­no pra­dė­ju­si ta­py­ti pa­veiks­lus, ku­riuo­se do­mi­nuo­ja pei­za­žai. To­dėl ma­nau, kad me­ni­nis pa­jau­ti­mas ir kū­ry­bi­nis įkvė­pi­mas mums, vai­kams, te­ko bū­tent iš jos.“

D. Jur­kie­nė bai­gė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją. Iš­kart po mo­kyk­los iš­vy­ko į už­sie­nį, Ang­li­jo­je pra­gy­ve­no de­vy­nis me­tus. Bet ir ten po il­gos dar­bo die­nos ras­da­vo lai­ko me­ni­nei veik­lai ir sa­vi­raiš­kai, o vie­ną die­ną nu­ta­rė rim­čiau pa­si­gi­lint į pa­tin­kan­čią sri­tį.

Dai­vos JUR­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Rie­ta­viš­kė ėmė ver­ti aus­ka­rus ir pin­ti krep­še­lius. Ši veik­la se­kė­si ir pa­ti­ko, be to, su­lauk­da­vo tei­gia­mų įver­ti­ni­mų. Kruopš­tūs jos dar­bai bu­vo pa­ste­bė­ti ir nu­ke­lia­vo net pas ita­lus.

Mei­lės rank­dar­biams neuž­go­žė net gi­męs tre­čias vai­kas – kol šis mie­go­da­vo, ji sės­da­vo prie sa­vo mė­gia­mos veik­los. Pa­sak pa­šne­ko­vės, bū­tent gy­ve­ni­mas už­sie­ny­je jai pa­dė­jo su­pras­ti, kad kū­ry­ba yra neat­sie­ja­ma jos gy­ve­ni­mo da­lis.

Ga­liau­siai po ko­ne de­šimt­me­tį tru­ku­sios emig­ra­ci­jos D. Jur­kie­nė su­grį­žo į Lie­tu­vą ir gim­ti­nė­je nu­si­pir­ko bu­tą. Ku­rį lai­ką dir­bo Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re, vė­liau pra­dė­jo mo­ky­tis ap­dai­los ir sie­nų de­ko­ro. Pir­mie­ji ta­py­bos dar­bai gi­mė 2021 me­tais, o pa­grin­di­nis kū­ry­bos įkvė­pi­mas ir šal­ti­nis bu­vo se­sė Al­ma ir jos dar­bai.

No­rė­da­ma in­ves­tuo­ti į sa­ve, sa­vo kū­ry­bą ir, ži­no­ma, sva­jo­nes, pa­šne­ko­vė bu­vo ku­riam lai­kui pa­kė­lu­si spar­nus į Nor­ve­gi­ją, bet ir ten neuž­si­bu­vo, grį­žo į Rie­ta­vą ir šiuo me­tu dir­ba ap­dai­li­nin­ke.

„No­riu ne tik kur­ti ir taip iš­reikš­ti sa­ve, bet tuo pa­čiu ir da­lin­tis sa­vo me­nu su ap­lin­ki­niais žmo­nė­mis. Šiuo me­tu ma­no pa­grin­di­nis tiks­las yra vi­sas sa­vo ži­nias, ge­bė­ji­mus ir kū­ry­bą su­jung­ti į vie­ną pro­jek­tą“, – sa­kė ji.

Dai­vos JUR­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Dai­vos JUR­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šei­ma – di­džiau­sia gy­ve­ni­mo pra­smė

D. Jur­kie­nė stip­ri ir sa­va­ran­kiš­ka mo­te­ris, vie­na au­gi­na tris vai­kus, iš ku­rių du jau paaug­liai: Ta­jui 16 me­tų, Ug­nei – 13, o ma­žiau­sia­jai Mė­jai – 8-eri. Rie­ta­viš­kė ti­ki­no, kad jos šei­ma yra tar­si vie­na di­de­lė ir tvir­ta ko­man­da.

Ma­ty­da­ma, kaip grei­tai vai­kai au­ga, D. Jur­kie­nė sten­gia­si džiaug­tis kiek­vie­na kar­tu pra­leis­ta die­na kar­tu. Sū­nus Ta­jus spor­tuo­ja, žai­džia tink­li­nį Rie­ta­ve bei Klai­pė­do­je, kur at­sto­vau­ja ko­man­dai „Vie­su­las“. Su šia ko­man­da yra pa­sie­kęs pui­kių re­zul­ta­tų, lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą Lie­tu­vos tarp­mo­kyk­li­nė­se var­žy­bo­se.

Abi duk­ros taip pat la­bai kū­ry­bin­gos. Vy­res­nio­ji Ug­nė fo­tog­ra­fuo­ja gam­tos pei­za­žus ir pie­šia, o ma­žo­ji Mė­ja la­bai gra­žiai šo­ka, taip pat mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­ti ir įam­žin­ti įvai­rius šir­džiai mie­lus vaiz­dus.

Dai­vos JUR­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

O ir pa­čią D. Jur­kie­nę kū­ry­ba ly­di nuo pat vai­kys­tės. Mo­te­ris nuo ma­žų die­nų pri­si­me­na sa­ve pie­šian­čią ir ra­šan­čią ei­les, vė­liau – ku­rian­čią dai­nas. Dai­na „Me­ta­las tai jė­ga“ net bu­vo „iš­gar­sė­ju­si“ sa­vo mo­kyk­lo­je. Mė­go bū­ti sce­no­je, lan­kė dra­mos bū­re­lį. Ne at­si­tik­ti­nai ta­po Bi­ru­tės Leng­ve­nie­nės ei­lė­raš­čių skai­to­ve – kar­tu vy­ko net į Vil­nių.

„Vė­liau ma­no gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko ki­ta link­me, dė­me­sys bu­vo su­telk­tas į šei­mą ir kas­die­nius rū­pes­čius, ta­čiau da­bar ku­riu iš nau­jo – gar­siai, drą­siai, su di­džiu­le mei­le ir už­si­de­gi­mu“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Mo­te­ris ta­po pa­veiks­lus, ga­mi­na ir ran­kų dar­bo le­syk­lė­les „mac­ra­me“ sti­liu­mi, pi­na krep­še­lius iš džiu­to vir­vės, da­ro dar­be­lius iš epok­si­do, ore stings­tan­čio mo­lio, gip­so mil­te­lių, taip pat ku­ria „mac­ra­me“ gė­lių lai­kik­lius. Pa­sak jos, kai šir­dies gel­mė­se ru­se­na di­džiu­lis troš­ki­mas kur­ti ir per kū­ry­bą iš­reikš­ti sa­ve, ieš­ko­ti nau­jų for­mų, idė­jų ir ga­li­my­bių, pa­tir­tis ir ži­nios atei­na tar­si sa­vai­me. O sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­kus nau­ją tech­ni­ką neiš­ven­gia­mai ap­lan­ko di­de­lis džiaugs­mas bei pa­si­di­džia­vi­mas sa­vi­mi.

D. Jur­kie­nei me­nas vi­sų pir­ma reiš­kia lais­vę, sa­vi­raiš­ką ir ga­li­my­bę per kū­ry­bą pa­lies­ti žmo­gaus jaus­mus.

„Ma­ne įkve­pia ap­lin­ki­niai žmo­nės, ži­no­ma, įvai­rios gy­ve­ni­mo pa­tir­tys ir di­džiu­lis no­ras pa­sau­lį ma­ty­ti ne tik jaut­riau, bet ir spal­vin­giau“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė.