Kadangi praėjusioje apžvalgoje rašiau apie būsimą JAV prezidentą, tai šį sykį apie tai nebegalvojau rašyti. Bet JAV prezidento inauguracinė kalba bei mūsiškio prezidento netikėtas pažadas Lietuvai verčia, nori ar nenori, dar apie tai pasvarstyti. Geriausia būtų iš eilės.

Mūsų prezidentas, sukvietęs Gynybos tarybą, po pasitarimo paskelbė, jog nuo 2026 metų šalies gynybai skirs kasmet net po 5–6 procentus nuo bendrojo vidaus produkto. Mes visi suprantame, kad tas išlaidas esamoje situacijoje turime didinti, bet kodėl taip smarkiai, daugumai – neaišku.

Dar labiau neaišku, iš ko tai reikės padaryti. Natūralu, kad paprasti žmonės to gali ir nesuprasti, bet mažiausiai keista, kad po tos tarybos pasitarimo to nežino ir joje dalyvavę Premjeras, ir krašto apsaugos ministrė. Koks tada čia susitarimas? Gal tik pirmasis reveransas darbą pradedančiam JAV prezidentui. Kiti kitaip pavadintų…

Esu patyręs, kad didelių valstybių prezidentai, norėdami tinkamai tvarkyti savo „ūkį“, palengvėle tampa diktatoriais. Donaldo Trampo inauguracinė kalba tai ryškiai parodė. Apie Kanadą ir Grenlandiją nekalbėjo, bet Meksikos įlankos pavadinimas ir Panamos kanalo paėmimas lyg ir tapo jau neginčijami.

Vėlesnės kalbos apie „žaliojo“ kurso atsisakymą, išstojimą iš kai kurių tarptautinių susitarimų, migrantų išvarymą tik patvirtina spėjimą. Norą susitikti su Vladimiru Putinu ir kažką spręsti dėl Ukrainos galima priimti kaip pajudėjimą link derybų ir patvirtinimą, kad tų klausimų per vieną dieną nepavyks išspręsti. Juo labiau pagal tarptautinę teisę.

Kažkokį keistą sapną po tų prezidentų kalbelių susapnavau. Lyg tai vienoje Pilies gatvės kavinukėje Nausėda, Trampas, Putinas ir Žemaitaitis maukia Stakliškių midų, užgerdami kokakola, sumaišyta su rusiška degtine. Maukia ir ginčijasi – kam Vilnius priklauso. Sutaria stoti į lenktynes: kas pirmas į Gedimino kalną užbėgs, tam ir Vilnius priklausys. Sutarė ir pasileido. Laukiu, laukiu, kuris čia pirmas sugrįš ir verdiktą paskelbs. Po valandos nuo kalno nusileidžia kunigaikštis Gediminas, skepeta nuvalo kalavijo ašmenis ir taria: „Vilnius – mūsų“.

Keistas sapnas. Kažin, ką reiškia?