Rimanto KAUKĖNO paramos grupės nuotr.

Ne­lai­mės aki­vaiz­do­je at­jau­ta ir no­ras pa­dė­ti daž­nai su­vie­ni­ja žmo­nes. Sun­kiai ser­gan­čio vie­nuo­lik­me­čio Do­mi­ny­ko Do­mar­ko iš Plun­gės r. is­to­ri­ja, ku­ria pir­ma­die­nį pa­si­da­li­jo Ri­man­to Kau­kė­no pa­ra­mos gru­pė, vos per ke­le­tą va­lan­dų pa­lie­tė dau­gy­bę šir­džių. Ir žmo­nių dos­nu­mas pra­no­ko lū­kes­čius – ope­ra­ci­jai rei­ka­lin­ga su­ma bu­vo su­rink­ta tą pa­tį va­ka­rą. Taip ge­ru­mas ta­po vil­ties ste­buk­lu, pa­ro­džiu­siu bė­dos iš­tik­tai šei­mai, kad ko­vo­je už vai­ko gy­vy­bę jie nė­ra vie­ni.

„Do­mi­ny­kas Do­mar­kas dar vi­sai ne­se­niai gy­ve­no vai­kiš­ko­mis sva­jo­nė­mis, ta­čiau per vie­ną aki­mir­ką ber­niu­ko gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis…“ – ra­šo­ma Ri­man­to Kau­kė­no pa­ra­mos gru­pės pa­si­da­lin­to­je is­to­ri­jo­je.

Kai Do­mi­ny­kui pra­si­dė­jo stai­gūs pil­vo skaus­mai, gy­dy­to­jai įta­rė apen­di­ci­tą, vė­liau – žar­ny­no in­fek­ci­ją, ta­čiau ap­mal­ši­nus simp­to­mus vais­tais ne­tru­kus skaus­mas ne tik kad su­grį­žo, bet ir stip­rė­jo. Mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mas at­sklei­dė tik­rą­ją ne­ga­la­vi­mų prie­žas­tį, ber­niu­kui nu­sta­ty­tas itin re­tas vai­kams ka­sos gal­vu­tės pik­ty­bi­nis na­vi­kas – pank­rea­tob­las­to­ma su me­tas­ta­zė­mis ke­pe­ny­se.

Spa­lio pa­bai­go­je Do­mi­ny­kas bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus San­ta­ros kli­ni­kas. Vos po ke­lių die­nų pra­dė­tas su­dė­tin­gas che­mo­te­ra­pi­nis gy­dy­mas, ku­ris su­ke­lia stip­rų ša­lu­ti­nį po­vei­kį.

Ber­niu­kui leis­tas net mor­fi­nas – sie­kiant su­ma­žin­ti skaus­mus, ku­rie iš­ties neiš­ken­čia­mi. Tas die­nas ma­ma Vai­da pri­si­me­na kaip pa­čias juo­džiau­sias.

Rimanto KAUKĖNO paramos grupės nuotr.

Dėl itin su­dė­tin­gos diag­no­zės bei ag­re­sy­vaus gy­dy­mo Do­mi­ny­kas pra­ra­do ape­ti­tą, jam bu­vo įsta­ty­tas mai­ti­ni­mo zon­das. Jis jau da­bar ne­te­ko 13 ki­log­ra­mų svo­rio.

Gy­dy­to­ja on­ko­he­ma­to­lo­gė V. Rut­kaus­kai­tė pa­brė­žia, kad ber­niu­ko li­ga yra itin re­ta: „Net vy­res­ni ko­le­gos ne­pri­si­me­na to­kio at­ve­jo. Ka­sos na­vi­kai jau yra re­tas su­si­rgi­mas, o Do­mi­ny­ko at­ve­jis – su iš­pli­ti­mu pa­čio­se ke­pe­ny­se, to­dėl gy­dy­mas dar la­biau komp­li­kuo­tas.“

Po še­šių che­mo­te­ra­pi­jos kur­sų gy­dy­to­jai pa­ma­tė vil­tin­gus re­zul­ta­tus – iš kumš­čio dy­džio aug­lio li­ko vos apie cen­ti­met­rą. Ta­čiau li­kęs na­vi­kas vis dar pa­vo­jin­gas ir tu­ri bū­ti sku­biai pa­ša­lin­tas.

Jau ki­tą sa­vai­tę Do­mi­ny­ko lau­kia itin su­dė­tin­ga ir gy­vy­biš­kai svar­bi ope­ra­ci­ja Vo­kie­ti­jo­je, ta­čiau ši vil­tis rea­ly­be ga­lė­jo tap­ti tik vi­siems su­si­vie­ni­jus.

Ope­ra­ci­jos me­tu bus ša­li­na­ma ka­sos gal­vu­tė, dvy­li­ka­pirš­tė žar­na, at­lie­ka­mi pa­pil­do­mi ty­ri­mai, o pri­rei­kus ga­li bū­ti rei­ka­lin­ga ir ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­ja.

„Da­lį gy­dy­mo iš­lai­dų kom­pen­suo­ja vals­ty­bė, ta­čiau šei­mai vis dar rei­kia su­rink­ti 60 000 Eur. Tai mil­ži­niš­ka ir vie­niems ne­pa­ke­lia­ma su­ma, to­dėl šian­dien la­bai pra­šo­me Jū­sų ne­lik­ti abe­jin­gais. Kiek­vie­na au­ka – tai Do­mi­ny­ko vil­tis gy­ven­ti“, – kvie­tė žmo­nes pri­si­dė­ti prie ber­niu­ko gy­dy­mo pa­ra­mos gru­pė.

Jau ki­tą die­ną vi­sus pa­sie­kė džiu­gi in­for­ma­ci­ja, kad dar tą pa­tį va­ka­rą rei­kia­ma su­ma bu­vo ne tik su­rink­ta, ta­čiau ir ge­ro­kai vir­šy­ta: „Jū­sų ge­ru­mas, au­kos ir švie­sios min­tys vir­to 108 497, 46 eu­rų pa­ra­ma. Vi­sos lė­šos, ge­ros va­lios žmo­nių skir­tos Do­mi­ny­kui, bus nau­do­ja­mos to­les­niam he­ro­jaus po­rei­kių gy­dy­mo me­tu už­tik­ri­ni­mui ir su gy­dy­mu su­si­ju­sių iš­lai­dų pa­den­gi­mui. Jei­gu Do­mi­ny­ko tęs­ti­niam gy­dy­mui vi­sos su­mos ne­pri­reiks, li­ku­sios au­kos bus ski­ria­mos ki­tam kri­ti­niam pa­cien­to at­ve­jui“, – džiau­gė­si žmo­nių dos­nu­mu pa­ra­mos gru­pė.

Džiau­gė­si ir ber­niu­ko ma­ma: „Kai at­ro­do, kad že­mė slys­ta iš po ko­jų, Lie­tu­vos žmo­nių ge­ru­mas su­grą­ži­na ti­kė­ji­mą ste­buk­lais. Rei­kia­ma su­ma Do­mi­ny­ko ope­ra­ci­jai su­rink­ta žai­biš­kai. Kaip ma­ma, no­riu iš vi­sos šir­dies pa­dė­ko­ti kiek­vie­nam, ku­ris ne­li­ko abe­jin­gas mū­sų skaus­mui. Jūs at­vė­rė­te mums du­ris į gy­ve­ni­mą. Į Vo­kie­ti­ją da­bar vyks­ta­me ra­mia šir­di­mi ir su mil­ži­niš­ku ti­kė­ji­mu. Ačiū, kad esa­te kar­tu šia­me ke­ly­je, jū­sų ge­ru­mo nie­ka­da ne­pa­mir­ši­me. Taip pat dė­ko­ju Ri­man­to Kau­kė­no fon­dui už pa­gal­bą.“

Vi­sų su­si­tel­ki­mas, bend­rys­tė ir ti­kė­ji­mas pa­da­rė pa­tį di­džiau­sią ste­buk­lą, ku­ris pri­me­na – kar­tu esa­me stip­res­ni ir pa­čio­se sunkiausiose si­tua­ci­jo­se.

Pa­reng­ta pa­gal Ri­man­to Kau­kė­no pa­ra­mos gru­pės inf.