Juditos SMILGIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Rietaviškės šukuosenų meistrės ir stilistės Juditos Smilgienės, vietinių pramintos šukuosenų fėja, gyvenimas primena įtempto siužeto kino juostą. Traumuojančios vaikystės patirtys, toksiški santykiai su vyru, sunkūs ir alinantys darbai, begalinis noras kabintis į gyvenimą ir siekti savo svajonių… Daugelis filmų turi laimingą pabaigą, ir ši drąsi bei kovinga moteris net neabejoja – jos gyvenimo istoriją taip pat vainikuos saldus triumfas.

Vaikystė, kurios nepasirinksi
J. Smilgienė gimė ir augo Rietave, didelėje šeimoje kartu su dar trimis seserimis. Mergaitės augo visos skirtingos, su savitais charakteriais ir nuomonėmis. Savo vaikystę moteris prisimena su širdgėla ir didžiuliu liūdesiu. Būdavo dienų, kai tėvams už dukras kur kas svarbesnis buvo alkoholis, todėl mergaitės augo nepritekliuje ir nepriežiūroje.

„Šiandien jiems noriu padėkoti, kad suteikė gyvybę ir gyvu pavyzdžiu parodė, kaip nereikia gyventi. Puikiai žinau, ką reiškia miegoti šaltyje ant šieno daržinėj, kai mus lyg kokius šunis išvarydavo iš namų. Ypač sudėtingos dienos būdavo, kai stigdavo maisto, visada trūko pinigų. Svarbiau už viską tėvams būdavo alkoholis. Ir man visai negėda pasakoti apie tai“, – sakė pašnekovė.

Judita lankė Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją, vienerius metus teko mokytis Žadvainių pagrindinėje mokykloje. Nei kieme, kuriame augo, nei mokykloje ji pritapo. Vaikai ją laikė kitokia, atstumtąja, nes vaikščiojo murzina, neturėjo gražių rūbų ar daiktų, kokiais puikuodavosi kiti vaikai. Ir į klasės išvykas, ekskursijas Judita niekada nevažiuodavo – nebuvo iš ko.

Karštos vasaros dienos braškių laukuose
Bėgant laikui viskas pamažu ėmė keistis. Pašnekovė prisimena visada norėjusi dirbti ir užsidirbti savo pinigėlių, tad sulaukusi 15-os metų vasaros sezonui įsidarbino pas moterį, kuri už Rietavo turėjo didžiulius braškių laukus.

„Iki šiol gerai pamenu, kai pokalbiu metu ji manęs teiravosi, ar man tikrai 15-a, ar padirbsiu… Man tada buvo nesvarbu, į visus klausimus atsakiau „taip“, kadangi labai norėjau užsidirbti savo pinigų. Taip kelios vasaros ir prabėgo braškių laukuose sunkiai dirbant. Labai didžiavausi ir džiaugiausi, nes supratau, kaip reikia dirbti ir pačiai užsidirbti“, – atviravo rietaviškė.

Baigusi 10 klasių Rietave, mergina išvyko gyventi į Klaipėdą, įstojo mokytis į Klaipėdos turizmo profesinę mokyklą. Galvojo, kad baigusi buhalteriją gyvenime tikrai daug pasieks. Įsikūrė kukliame bendrabučio kambarėlyje, kur vėliau visko teko patirti. Pinigų neturėjo, stipendija – maža, tad būdavo dienų, kai eidavo miegoti alkana.

Įsidarbino pusei etato maisto parduotuvėje. 15 valandą jau privalėdavo būti darbe, o mokslai trukdavo iki 14 valandos. Po pamokų tekdavo bėgte bėgti į autobusą, kad tik nepavėluotų. Darbas baigdavosi tik 23 valandą vakaro, kartais jau ir autobusai nebevažiuodavo, tad į bendrabutį tekdavo grįžti pėsčiomis, žiemą – iki skausmo nušalusiomis rankomis.

Anksti žengė motinystė keliu
Baigusi 12 klasių, profesijos Judita taip ir neįgijo, kadangi jos gyvenime netikėtai atsirado žmogus, dėl kurio tikrąja to žodžio prasme viską metė ir sugrįžo gyventi atgal į Rietavą. Svetimi žmonės leido jaunai porai apsigyventi jų nedideliuose namuose.

Juditos SMILGIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Sulaukusi 19-os metų, mergina ištekėjo.

„Buvau tokia jauna, naivi ir nepatyrusi, niekada nemačiusi ir neturėjusi jokio pavyzdžio, kaip kurti savarankišką gyvenimą ir šeimą. Ant rankų jau sūpavau pirmagimį Viktorą – be nuosavų namų, be jokio užgyvento turto, užsisukusi buityje. Tuo metu neturėjau jokių svajonių, tikslų, nemylėjau savęs, bet visada sau mintyse kartodavau, kad negyvensiu taip, kaip gyveno mano tėvai. O galiausiai pamačiau, kad ir vaikų tėvas nebuvo tas žmogus, kuris galėtų suteikti tvirtybę, paguodą ar pagalbą“, – atviravo J. Smilgienė.

Laikui bėgant gimė dukra Augustė, o kai jai suėjo 5 mėnesiai, Judita tapo laikina savo jaunėlės sesutės Audronės globėja, nes sesuo nebegalėjo gyventi su tėvais. Moteris neslepia – teko visko ištverti. Įsidarbino medienos fabrike, naktinėse pamainose, o sugrįžusi po darbo skubėdavo pasirūpinti vaikais ir sesute. Kad ir kaip buvo sunku, negalėjo nuleisti rankų, tad sukandusi dantis kantriai dirbdavo ir mintyse sau lyg kokią maldą kartodavo – ateis diena, kai darys tai, kas jai patinka.

Už šukuosenas nedrįsdavo imti pinigų
Dar gyvenant Rietave J. Smilgienė pradėjo kurti šukuosenas. Susitaupiusi pinigų nusipirko manekeno galvą su natūraliais plaukais ir pradėjo rimtai kiekvieną dieną praktikuotis – vaikams užmigus iki paryčių kurdavo šukuosenas, pindavo įvairiausias gėles iš plaukų.

„Rietave kas mane jau žinojo ir matė mano darbus, ateidavo ir užsirašydavo pasigražinti. Būdavau tokia laiminga… Bet visada jaučiau gėdą imti pinigus, nes manydavau, kad nieko nebaigusi ir neturinti diplomo neturiu tam teisės. Tad daugumą šukuosenų darydavau veltui. Man užteko to, kad galiu papuošti moteris ir išleisti į šventę. Žmonės, pamatę mano darbus, sakydavo – Judita, tavęs reikia pasauliui.“

Taip ir prasidėjo rietaviškės kelias į grožio sferą. Sukaupusi visas santaupas ir numojusi ranka į kalbos barjerą, moteris vyko stažuotis į mokymus Turkijoje ir Anglijoje. Vėliau, kad galėtų įgyvendintų savo svajones ir įsigyti nuosavus namus, kurį laiką dirbo žuvų apdirbimo pramonėje Norvegijoje.

Išpildžiusi vieną iš savo svajonių ir įsigijusi nuosavus namus bei sulaukusi trečiosios atžalos – dukrelės Radvilės, rietaviškė grįžo prie savo aistros – šukuosenų kūrybos. Bet ir tada lėšų trūko, teko nuolat sukti galvą, kaip sudurti galą su galu ir išmaitinti didžiulę šeimyną.

Praėjus daugybei metų, teko vėl paskambinti minėtai moteriškei ir dar kartą paprašyti darbo braškių ūkyje. Tuo pačiu metu padirbėti Palangoje butų ir kitų patalpų valytoja.

„Laikotarpis buvo labai sudėtingas, ką uždirbdavau, viską atiduodavau mokesčiams, nesisekdavo ir su automobiliu, kuris nuolat gesdavo, o remontuoti nebuvo iš ko. Sukausi lyg užburtame rate. Bet sunkus darbas atvėrė man akis ir leido suprasti, kad gyvendama su vaikų tėvu esu nelaiminga. Atėjo metas sukti skirtingais keliais.“

Naują gyvenimą kuria sostinėje
Po skyrybų moteris kartu su vaikais išvyko gyventi į Klaipėdą, bet ir čia sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, o apie nuosavą šukuosenų studiją nebuvo ko galvoti. Teko sutelkti visą dėmesį bei pastangas, kaip pragyventi. J. Smilgienė tikina galiausiai supratusi, kad reikia kelti sparnus į dar didesnį miestą – į Vilnių.

Juditos SMILGIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Prieš tris mėnesius sostinėje apsigyvenusi moteris džiaugiasi, kad turi daug darbo, jos kuriamomis šukuosenomis susidomėjo ne viena televizijos laida, žurnalai.

„Tarp mano pažįstamų yra tokių žmonių, kurie nesupranta ir nepalaiko manęs bei galvoja, kad darau nesąmones. O aš į tokius nekreipiu dėmesio ir visiems linkiu turėti savo svajonių, tikslų gyvenime, jų atkakliai siekti ir nešvaistyti savo brangaus laiko. Aš myliu gyvenimą ir esu dėkinga už kiekvieną naują dieną, už kiekvieną išmoktą pamoką“, – sako rietaviškė.

Šiuo metu J. Smilgienė ne tik pati kuria šukuosenas, bet moko tai daryti kitas moteris, važinėja po Lietuvą ir dalinasi savo sukauptomis žiniomis. Laisvu metu vyksta į vaikų ligonines ir mažiesiems ligoniukams organizuoja smagius užsiėmimus. Teko lankytis ir Rietavo senelių globos namuose, kur buvo sutikta labai šiltai.

Nepalaužiamai stipraus charakterio rietaviškė taip pat yra ir mažų vaikučių šukuosenų „Fėja princesė“ – gavusi užsakymą apsivelka fėjos suknelę ir važiuoja pas vaikučius į gimtadienius, puošia gražiomis šukuosenomis ir iš visos širdies mėgaujasi šiomis smagiomis akimirkomis.