Surasti tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą iš pirmo karto pavyksta tikrai ne kiekvienam. Ilgametei šokių mokytojai ir vyresniųjų žmonių kolektyvo „Trepsis“ vadovei rietaviškei Rimai Pleškienei pasisekė – ji dar mokyklos suole supratusi, kad bus choreografė ir išugdys ne vieną kartą būsimų šokėjų.

Gavusi pirmą pagyrimą pamilo šokius

R. Pleškienė gimė ir gražiausias savo vaikystės dienas praleido Rietave, tėvelių Adelės ir Petro Kupečių šeimoje. Augo kartu su sese Birute, kuri šiuo metu gyvena Kėdainiuose. Mama visą amžių dirbo ligoninėje – bakterologinės laboratorijos laborante, o tėvelis buvo greitosios automobilio vairuotojas.

„Iš vaikystės dienų turiu išlikusių pačių gražiausių prisiminimų, susijusių su tėveliu, kai jis, turėdamas galimybę, įsisodindavo mane į greitosios automobilį ir galėdavau važiuoti kartu su juo.Tada man būdavo didžiausia šventė“, – pasakojo moteris.

R. Pleškienei pradėjo lankyti Rietavo Lauryno Ivinskio mokyklą, labiausiai žavėjo šokių mokytojas Šležas. Mergaitė jau nuo pat pirmųjų jo pamokų pajuto didžiulį norą šokti, o kai sykį mokytojas apipylė pagyromis, Rima savęs niekur kitur nebeįsivaizdavo.

Lemtingas skelbimas laikraštyje

Bėgo metai, o R. Pleškienės aistra šokiams tik augo. Vieną dieną sesuo Birutė laikraštyje perskaitė, kad Telšiuose ketina atsidaryti kultūros mokykla, kurioje bus renkamos artistų ir choreografų grupės. Rima tada buvo baigusi tik 8 klases, tačiau matydami dukros užsidegimą tėvai nutarė išleisti ją mokytis į kitą miestą ir siekti savo svajonės.

R. Pleškienė Telšiuose praleido trejus metus, baigė mokslus ir gavo paskyrimą į Telšių rajone esantį Janapolės miestelį. Pirmoji rietaviškės darbovietė buvo kultūros namai, kuriuose iškart sėdo į direktorės kėdę. Ant jaunų moters pečių užgriuvo ne tik dokumentų tvarkymas, bet ir renginių organizavimas, taip pat ir išsvajotos šokių bei dramos būrelio pamokos. Jose mergina sutiko savo būsimą vyrą Stanislovą.

„Jis pats kilęs iš Janapolės miestelio, bet tuo metu jau buvo baigęs studijas ir dirbo Telšiuose. Tikru išbandymu jam buvo pakvietimas atvykti kartu su sese vaidinti mano režisuotame spektaklyje. Vaidino žmogus dantis sukandęs, vien dėl to, kad aš jam patikau. Bet štai jau 44 metai, kaip esame sukūrę šeimą“, – kalbėjo rietaviškė.

R. Pleškienė su vyru užaugino du vaikus Andrių ir Agnę, šie sukūrė gražias šeimas ir savo tėveliams padovanojo keturis anūkus.

„Trepsio“ 30-ies metų jubiliejus

Dirbdama Janapolės kultūros centre vieną dieną R. Pleškienė sulaukė netikėto skambučio iš Rietavo kultūros centro tuometės direktorės Zitos Narmontienės. Ji pasiūlė choreografės darbą Rietave. Pasitarę Pleškiai galiausiai priėmė sprendimą kraustytis gyventi ir dirbti į Rimos gimtinę.

Rietavo kultūros centre darbų tikrai netrūko, R. Pleškienė surinko kelias jaunimo šokių grupes, be to, tuomečiame Rietavo technikume subūrė pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą. Ilgą laiką choreografijos pamokas vedė ir Lauryno Ivinskio gimnazijoje.

1994 metais ir Kultūros centre buvo suburtas vyresnių žmonių šokių kolektyvas. Bėgant metams atsirado vis daugiau norinčių šokti porų, o šiemet lapkričio 16 dieną „Trepsis“ švęs 30-ies metų jubiliejų.

„Per 30 metų pasikeitė ne viena karta. Kadaise aikštelėje šokio žingsneliu sukdavosi tėvai, atsivesdavo ir savo mažus vaikučius, vėliau jau tie vaikai užaugę patys pradėjo lankyti kolektyvą. Mano vyras pats niekada nešoko, bet labai džiaugiuosi, kad jis yra labai supratingas žmogus ir niekada nepyko dėl ilgų mano darbo valandų. Rytais vaikus išleisdavau į mokyklą, o vakare visą namų ruošą ir vaikų priežiūrą perimdavo vyras“, – pasakojo R. Pleškienė.

Viena didelė šeima

Kolektyvas „Trepsis“ per ilgus gyvavimo metus aplankė ne vieną Lietuvos miestą ir pabuvojo nemažai užsienio šalių. Nuo 1998 metų dalyvauja visose Dainų šventėse, taip pat ne kartą filmavosi televizijos laidoje „Duokim garo“.

R. Pleškienė sako, kad šis kolektyvas jai – tarsi nuo mažų dienų užaugintas vaikas, išmyluotas ir nuglostytas. Moteris negaili gražių žodžių ir kiekvienam kolektyvo nariui, giria kiekvieną už atsidavimą šokiui, pagarbą vienas kitam ir sutarimą. Atskirai būtų galima paminėti Aušrą Valančienę, kuri yra seniausia šokėja ir „Trepsyje“ šoka nuo pat jo susikūrimo dienos.

Kolektyvas bendrauja ir ne repeticijų metu, neretai net ir laisvalaikį leidžia kartu, lankosi teatre, švenčia vienas kito gimtadienius, prieš Kalėdas vienas pas kitą lanko namuose. Graži tradicija – rugsėjo mėnesį atidaryti, o liepos mėnesį uždaryti šokių sezoną.

„Kai gražią draugystę palaikai ir už šokių aikštelės ribų, tada lengviau jausti bendrystę, kuri yra būtina šokių kolektyve. Jeigu būtų tik šokis ir po jo uždarę duris kiekvienas išeitų kas sau, tada tai nebūtų kolektyvas. O dabar mes esame tarsi viena, didelė ir graži šokius mylinti šeima.“

Po intensyvių darbų ir repeticijų maratono, R. Pleškienė ramybės ir poilsio semiasi… darže. Anot jos, geriausia nuraminti emocijas sekasi kapstantis po gėlynus, daržus, skaitant knygas, keliaujant ar kartu su vyru išplaukus valtele pažvejoti.

Istoriniai šokiai

Prieš dešimtmetį R. Pleškienei gimė idėja sukurti istorinių, XIX amžiuje dvaruose šoktų šokių programą.

„Kažkada sėdėdama bažnyčioje pagalvojau: vieni Polonezą groja, kiti dainuoja, o kodėl Rietave polonezas negali būti šokamas? Parengiau istorinių šokių programą, su ja taip pat važinėjame po Lietuvą, kol dar galėjome, važiuodavom ir į Baltarusiją, su kuria Lietuva istoriškai susijusi“, – pasakojo moteris.

Be to, 8-us metus ji vadovauja ir Rietavo trečiojo amžiaus universiteto moterų šokių kolektyvui „Ringė“. Kaip juokauja, tada, kai nuspręs nebedirbti ir eiti užtarnauto poilsio, užsirašys į šį kolektyvą kaip narė, nes be šokių rietaviškė neįsivaizduoja nė dienos.