Asociatyvi nuotr.

Tel­šių apy­lin­kės teis­mo Tel­šių rū­muo­se nag­ri­nė­ta by­la pri­mi­nė de­tek­ty­vą: po­li­ci­ja įsi­ti­ki­nu­si, kad prie vai­ro sė­dė­jo se­niai pa­žįs­ta­mas pa­žei­dė­jas, pa­ts vy­ras tvir­ti­no tą­dien bu­vęs vi­sai ki­ta­me mies­te, o ga­liau­siai at­si­ra­do liu­dy­to­jas, pri­si­pa­ži­nęs, kad au­to­mo­bi­liu va­žia­vo jis. Ši is­to­ri­ja pra­si­dė­jo dar praė­ju­sių me­tų ko­vo 8-ąją.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Per­se­kio­ji­mas ke­ly­je ir rim­ti kal­ti­ni­mai

Po­li­ci­jos duo­me­ni­mis, tą die­ną apie 16.22 val. juo­dos spal­vos „Mer­ce­des-Benz“ au­to­mo­bi­lis, ne­tu­rin­tis prie­ki­nio bu­fe­rio, bu­vo pa­ste­bė­tas ke­ly­je. Pa­rei­gū­nai tei­gė, kad trans­por­to prie­mo­nę vai­ra­vo T. P. – as­muo, jau ži­no­mas po­li­ci­jai. Pa­rei­gū­nai ap­si­su­ko, įjun­gė švy­tu­rė­lius ir gar­so sig­na­lus, ke­lis kar­tus ra­gi­no su­sto­ti. Ta­čiau au­to­mo­bi­lis, anot jų, di­di­no grei­tį, pa­vo­jin­gai ma­nev­ra­vo ir ga­liau­siai din­go mies­te­ly­je.

Rem­da­ma­si šiais duo­me­ni­mis, po­li­ci­ja T. P. sky­rė 1 200 eu­rų bau­dą, pen­ke­riems me­tams atė­mė tei­sę vai­ruo­ti ir kon­fis­ka­vo au­to­mo­bi­lį. Ta­čiau pa­ts vy­ras su to­kiu spren­di­mu ka­te­go­riš­kai ne­su­ti­ko.

Kal­ti­na­mo­jo ver­si­ja

Teis­me T. P. pa­sa­ko­jo vi­sai ki­to­kią ver­si­ją. Pa­sak jo, au­to­mo­bi­lį jis tą­dien pa­li­ko re­mon­tui, rak­te­lius per­da­vė pa­žįs­ta­mam, o pa­ts iš­vy­ko į Plun­gę pas su­gy­ven­ti­nę ir sū­nų švęs­ti Ko­vo 8-osios.

„Au­to­mo­bi­lio ne­vai­ra­vau. Net ne­ga­lė­jau jo vai­ruo­ti, nes bu­vau ki­ta­me mies­te“, – aiš­ki­no jis.

Vy­ras taip pat pik­ti­no­si, kad po­li­ci­ja, jo tei­gi­mu, rė­mė­si prie­lai­do­mis: au­to­mo­bi­lio lan­gai bu­vo tam­sin­ti, vai­ruo­to­jas dė­vė­jo aki­nius nuo sau­lės, to­dėl at­pa­žin­ti žmo­gų esą bu­vo su­dė­tin­ga. Pa­rei­gū­nai nu­ro­dė jį at­pa­ži­nę pa­gal ta­tui­ruo­tę ant vei­do, ta­čiau T. P. tei­gė, kad ta­tui­ruo­tė yra ki­to­je pu­sė­je, nei pa­rei­gū­nai ga­lė­jo ma­ty­ti pra­si­lenk­da­mi.

Jis taip pat kė­lė klau­si­mus dėl pro­ce­so: tvir­ti­no, kad pro­to­ko­lą ga­vo tik po nu­ta­ri­mo priė­mi­mo ir ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti by­los nag­ri­nė­ji­me, o au­to­mo­bi­lio sa­vi­nin­kas (jo tė­vas) ne­bu­vo įtrauk­tas į pro­ce­są.

Po­li­ci­jos at­sto­vai lai­kė­si prie­šin­gos po­zi­ci­jos. Anot jų, pa­rei­gū­nai au­to­mo­bi­lį ir vai­ruo­to­ją at­pa­ži­no ne­dels­da­mi, nes T. P. jiems jau bu­vo ži­no­mas dėl anks­tes­nių pa­žei­di­mų.

Tar­ny­bi­niuo­se pra­ne­ši­muo­se nu­ro­dy­ta, kad pa­rei­gū­nė vai­ruo­to­ją at­pa­ži­no die­nos švie­so­je, esą iš­skir­ti­nis bruo­žas – ta­tui­ruo­tė ant vei­do. Nors vaiz­do įra­šuo­se aiš­kiai ne­ma­ty­ti, kas sė­di prie vai­ro, po­li­ci­ja tei­gė, kad ki­tų duo­me­nų pa­kan­ka jo kal­tei pa­grįs­ti.

Teis­me – ne­ti­kė­tas liu­dy­to­jo pri­si­pa­ži­ni­mas

By­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu paaiš­kė­jo dar vie­na svar­bi de­ta­lė. Liu­dy­to­jas E. B. teis­me pri­sipa­ži­no, kad bū­tent jis paė­mė pa­lik­tus au­to­mo­bi­lio rak­te­lius ir, nors ne­tu­rė­jo tei­sės vai­ruo­ti, nu­spren­dė „iš­ban­dy­ti“, kaip au­to­mo­bi­lis va­žiuo­ja.

Jis pa­sa­ko­jo, kad nu­va­žia­vo pas drau­gą, au­to­mo­bi­lį pa­li­ko kie­me, nuė­mė vals­ty­bi­nius nu­me­rius ir vė­liau jo ne­be­ra­do. Po­li­ci­jai iš kar­to ne­pri­si­pa­ži­no, nes pa­ts vai­ra­vo ne­tu­rė­da­mas tei­sės.

Tuo me­tu T. P. su­gy­ven­ti­nė pa­tvir­ti­no, kad vy­ras ko­vo 8 die­ną nuo maž­daug 13 va­lan­dos bu­vo Plun­gė­je ir vi­są die­ną pra­lei­do su šei­ma.

Teis­me ap­klaus­ta pa­rei­gū­nė tvir­ti­no, kad 100 pro­cen­tų ma­tė, jog au­to­mo­bi­lį vai­ra­vo T. P. Ta­čiau jos ko­le­ga pri­pa­ži­no vai­ruo­to­jo aiš­kiai ne­ma­tęs – tik pa­ste­bė­jo, kad jis dė­vė­jo ke­pu­rę ir aki­nius nuo sau­lės, o kas sė­dė­jo prie vai­ro, pa­sak jo, nu­ro­dė ko­le­gė. Tai ta­po vie­na iš ap­lin­ky­bių, su­kė­lu­sių abe­jo­nių dėl kal­tės įro­dy­mo.

Teis­mo ver­ti­ni­mas

Iš­nag­ri­nė­jęs by­los me­džia­gą, liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mus ir vaiz­do įra­šus, teis­mas kons­ta­ta­vo, kad ad­mi­nist­ra­ci­nio nu­si­žen­gi­mo ty­ri­mas bu­vo at­lik­tas ne­pa­kan­ka­mai iš­sa­miai ir vi­sa­pu­siš­kai. Teis­mo ver­ti­ni­mu, ins­ti­tu­ci­ja, priim­da­ma nu­ta­ri­mą, iš es­mės rė­mė­si tik tar­ny­bi­niais pra­ne­ši­mais ir neapk­lau­sė liu­dy­to­jų, tie­sio­giai neiš­ty­rė vi­sų įro­dy­mų bei neį­ver­ti­no al­ter­na­ty­vių įvy­kių ver­si­jų. Be to, pa­ts nu­ta­ri­mas bu­vo ne­mo­ty­vuo­tas – ja­me tik ap­ra­šy­ta pa­žei­di­mo es­mė, ta­čiau nea­na­li­zuo­ti su­rink­ti įro­dy­mai.

Svar­bu ir tai, kad T. P. nuo pat pra­džių nei­gė vai­ra­vęs au­to­mo­bi­lį, o jo ver­si­ją pa­tvir­ti­no tiek su­gy­ven­ti­nės, tiek E. B. pa­ro­dy­mai. Teis­mas pa­brė­žė, kad ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė ga­li bū­ti tai­ko­ma tik ta­da, kai kal­tė įro­dy­ta nea­be­jo­ti­nai, o ne grin­džia­ma prie­lai­do­mis ar spė­ji­mais.

At­siž­vel­gęs į nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes, teis­mas nu­spren­dė, kad by­la bu­vo iš­tir­ta ne­pa­kan­ka­mai ir spren­di­mas priim­tas neį­ver­ti­nus vi­sų reikš­min­gų duo­me­nų. To­dėl ad­mi­nist­ra­ci­nė tei­se­na T. P. at­žvil­giu bu­vo pa­nai­kin­ta, o by­la grą­žin­ta ins­ti­tu­ci­jai pa­pil­do­mam ty­ri­mui ir vi­sa­pu­siš­kam ap­lin­ky­bių įver­ti­ni­mui. Ki­taip ta­riant, ga­lu­ti­nis taš­kas šio­je is­to­ri­jo­je dar ne­pa­dė­tas – ins­ti­tu­ci­jos tu­rės iš nau­jo įver­tin­ti, kas iš tie­sų sė­dė­jo prie „Mer­ce­des“ vai­ro tą ko­vo po­pie­tę.