Spalio 28-ąją darbą pradėjo naujoji Šateikių seniūnė Alina Alšauskienė. Šateikiškiai, Plungės rajono savivaldybės administracija, kai kurie politikai jau turėjo progą susipažinti su nauja seniūnijos vadove, nes iki šiol ji dirbo seniūnijos raštvede. Tad skaitytojų dėmesiui – pokalbis su A. Alšauskiene.

– Trumpai prisistatykite: iš kur esate kilusi, kur anksčiau dirbote, kokie keliai atvedė į Šateikius? –Esu iš Mosėdžio, akmenų sostinės, Skuodo rajono. Prieš įsidarbindama Šateikiuose aštuonerius metus dirbau valstybinėse įstaigose administracinio pobūdžio darbus. Esu dirbusi ir Skuodo rajono savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir dokumentų valdymo skyriuje vyr. specialiste, ir akcinės bendrovės Lietuvos pašto skyriaus viršininke ir klientų aptarnavimo specialiste – skirsčiau darbo veiklą ir dirbau su finansinėmis paslaugomis. 4–5 metus Vaclovo Into akmenų muziejuje Mosėdyje ėjau administratorės pareigas – mano darbas buvo dokumentų rengimas, administravimas ir viešieji pirkimai. Šių metų birželį įsidarbinau Šateikių seniūnijos raštvede, nes labai norėjau susipažinti su seniūnijų veikla.

– Kas paskatino dalyvauti konkurse seniūno pareigoms eiti? – Pradėjusi dirbti raštvede ir, kaip sakoma, apšilusi kojas, supratau, kad darbe su dokumentais neberealizuoju savęs kaip žmogaus. Suvokiau, kad mane labiau traukia organizacinis, vadybinis, vadovaujamas darbas. Po pirmojo raštvedės darbo mėnesio pradėjau gilintis į seniūnijos veiklą, pradėjau klausinėti kolegų, su kokiomis problemomis seniūnija susiduria, ir turėdama laiko prašiau kolegių, kad pavežiotų mane po seniūniją. Norėjau pamatyti kaimus, sužinoti problemas, man tiesiog buvo įdomu. Susipažindavau ir su žmonėmis – per pietų pertraukas eidavau į parką pasivaikščioti. Manau, kad per keturis mėnesius susipažinau su didžiąja dalimi Šateikių gyventojų ir įvairių įstaigų atstovų. Labai tuo džiaugiuosi. Kai paskelbė seniūno konkursą, supratau, kad būtina pasiruošti šioms pareigoms. Įtemptai ruošiausi, dar daugiau domėjausi seniūnijų veikla, funkcijomis. Dalyvavau konkurse, ir dabar jau esu paskirta seniūne.

– Turbūt žinote apie situaciją su buvusia seniūne. Mūsų žiniomis, laukia teisminiai ginčai. Ar tai Jūsų neišgąsdino? – Į šią situaciją nesigilinau, pasitikiu Savivaldybės sprendimu. Jei paskelbė konkursą, vadinasi, jie galėjo tai daryti. Su ankstesne seniūne dirbti man neteko ir asmeniškai neteko turėti kontakto.

– Minėjote, kad jau susipažinote su Šateikiais ir gyventojais. Koks pirmas įspūdis? – Šateikiuose nebuvau buvusi. Pačią pirmą dieną, kai įvažiavau į Šateikius, pamenu, net pavarą perjungiau, kad sulėtinčiau greitį. Važiavau Parko gatve, iš kurios matyti ir bažnyčia, ir parkas, ir tvenkinukas, ir žmonių sodybos. Niekaip negalėjau suvokti, kokiame puikiame gamtos kampelyje aš atsidūriau. Nuostabi bažnyčia, nuostabus parkas, nes esu labai didelė gamtos mylėtoja. Kai atvykau prie pastato, kuriame dirbsiu, išvis nustebau, kad jis toks atnaujintas, patalpos suremontuotos. Įspūdį paliko labai gerą.

Kai pradėjau susipažinti su gyventojais, šateikiškiai mane pavergė nuoširdumu, gerumu. Visi šypsojosi, visi dėkojo už bet kokią mano suteiktą administracinio pobūdžio paslaugą. Labai šilti, mieli žmonės. Ir kolektyvas man patinka, ir kitų įstaigų vadovai, su kuriais dirbame kartu viename pastate. Man svarbiausia ir buvo bendruomeniškumas ir draugiškumas.

Mano pagrindinis tikslas – kurti bendrystę ir draugystę, pirmoje vietoje žmogus, pagalba jam. Per keturis mėnesius tokį atsaką gavau būdama raštvedė, lygiai tą patį ir duosiu. Palaikau gana glaudų bendradarbiavimo ryšį, padedame vieni kitiems: ir aš siūlau pagalbą, ir man siūlo pagalbą.

Kalbant apie šateikiškius – dėk prie širdies tuos žmones. Man neteko sutikti nė vieno pikto žmogaus. Yra buvę atėjusių įsiutusių, bet, gražiai kalbantis, žmogus ir pats nesupranta, kaip dingsta visas jo pyktis, ir iš kabineto išeina su šypsena. Tai pagrindinis mano tikslas – nuraminti žmones, kad tikrai bus atsižvelgta į kiekvieno problemas, kad jas spręsime kartu kurdami tą bendrystę ir draugystę.

– Kelis mėnesius dirbate Šateikiuose. Turbūt kažkokios problemos jau ryškėja? – Esu pasidariusi tokią lyginamąją analizę. Kontaktavau su Kretingos ir su Skuodo rajonų seniūnijomis, žiūrėjau, kiek ir ko turime mes, kiek turi jie. Pagrindinė problema – žmogiškų išteklių trūkumas, bet manau, kad su tuo susiduria dauguma seniūnijų. Ateities vizijose – daugiau agregatų prie mūsų turimo naujo traktoriaus, kad galėtume kokybiškiau valyti sniegą. Dėliojuosi, ko mums reikia, kad tinkamai vykdytume savo funkcijas.

– Niekam ne paslaptis, kad seniūnijoms nemažai problemų kyla dėl sniego valymo. Kaip ruošiatės artėjančiai žiemai? – Labai džiaugiuosi, kad turime traktorių ir prie jo sniego valytuvą. Visą praėjusį šaltąjį sezoną mūsų darbininkas be perstojo valė sniegą visoje seniūnijos teritorijoje, planuojame tą daryti ir šiais metais. Manau, kad čia ir šiemet neturėtų kilti didelių nesklandumų.

– Minėjote, kad esate gamtos mylėtoja. Gal dar kokių pomėgių turite? – Pagrindinis mano laisvo laiko praleidimo būdas šiltuoju metu – aktyvus poilsis gamtoje. Mėgstame su vyru keliauti, susipažįstame su įvairiausiais Lietuvos kampeliais, mėgstame vandens sportą, jodinėti žirgais. Kai orai atšąla ir į gamtą nelabai nuvažiuosi, lankausi kultūros renginiuose. Glaudžiai bendradarbiauju su Šateikių kultūros centro direktore, dalyvauju visuose jos organizuojamuose renginiuose, susipažįstu ir su Plungėje organizuojamais renginiais. Taip pat turiu pomėgį gaminti. Mėgstu išbandyti kepti tortus, pyragus, kitus naujus receptus. Esu labai didelė gyvūnų mylėtoja, turime namuose du katinukus, paimtus iš gatvės. Nors daug keliaujame, mėgstu ir daržininkystę, ir sodininkystę. Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija – aut. past.) baigiau žemėtvarkos inžineriją. Tai man įaugę į kraują – projektuoti, braižyti schemas ir pan. Kitaip sakant, pomėgių yra daug, ir jie priklauso nuo sezoniškumo.

– Keliais sakiniais apibūdinkite save. – Visąlaik buvau moksliukė: tiek mokykloje, tiek studijuodama. Savo specialybės studijas baigiau su pagyrimu. Manau, kad viena iš mano asmeninių savybių – esu toks žmogus, kad jei ko imuosi, visada padarau iki galo, ir visada siekiu pačių geriausių rezultatų.

– Kasdien važinėti iš Mosėdžio nepatogu. Gal planuojate kraustytis į Šateikius? – Ateities vizijoje tokios galimybės neatmetame.

– Ir pabaigoje netradicinis klausimas. Ko palinkėtumėte sau? – Kantrybės. Manau, kad jos tikrai prireiks. Kruopštaus darbo, žmogiškumo, kurti bendrystę ir draugystę.

– Ačiū už pokalbį.