Linos RUIBIENĖS nuotr.

Kazachstane gimusi ir užaugusi, bet jau dvidešimt metų Rietave gyvenanti Marina Skrupskienė iš kartono ir kitų panaudotų medžiagų kuria išskirtinius paveikslus, namelius ir kitokias interjero dekoracijas. Moteris tikina, kad menu susidomėjo visiškai atsitiktinai.

Lietuvių kalba buvo kietas riešutėlis
M. Skrupskienė prieš 64 metus gimė Kazachstane, vėliau institute baigė inžinerinę geodeziją ir išvyko dirbti į Sibiro regioną, kur netikėtai susipažino su būsimu vyru mažeikiškiu ir jau drauge parvyko gyventi į Lietuvą.

„Kai atvykau gyventi į Lietuvą, į Telšius, nežinojau, kad egzistuoja tarmės ir ką reiškia pašonėje turėti vyrą žemaitį. Vyro sesuo sakydavo – mona vaks, o aš ir galvodavau, kad taip reikia kalbėti. Geriau suprasti, ką kalba lietuviškai, pradėjau žiūrėdama televizorių, po kurio laiko prasilaužiau ir pati pradėjau kalbėti lietuviškai“, – pirmuosius žingsnius Lietuvoje prisiminė rietaviškė.

Gyvendama Telšiuose M. Skrupskienė sulaukė pasiūlymo dirbti geodezijos dėstytoja Rietave, buvusioje Žemaitijos kolegijoje. Anot moters, didžiausias išgąstis buvo – kaip reikės susikalbėti su studentais?! Tad nieko nelaukusi per vasarą kibo ir pati į mokslus – mokėsi kalbėti ir rašyti lietuviškai.

Pirmieji metai dėstant buvo ypatingai sunkūs, mintyse sukosi reikiami žodžiai, o juos ištarti buvo sudėtinga. Pasak M. Skrupskienės, lietuvių kalboje vienas iš sudėtingiausių dalykų yra kirčiavimas – jo net iki šiol nepavyksta gerai perprasti.

Su vyru pašnekovė susilaukė dviejų dukrų Ingos ir Eleonoros, turi du anūkus – penktoką ir antrokę. Abi atžalos gyvena Vilniuje, bet per didžiąsias metų šventes visada atvyksta į svečius pas mamą. Kai pasiilgsta, moteris sėda į autobusą ir pati aplanko vaikus sostinėje, vasaros atostogų metu padeda prižiūrėti anūkus, kartu vyksta atostogauti.

Laisvą laiką išnaudojo prasmingai
Po dešimtmetį trukusio darbo Žemaitijos kolegijoje, rietaviškė įsidarbino UAB „Plungės lagūna“ statybos meistre. Kadangi darbas buvo tik sezoninis, atėjus žiemai tekdavo prasimanyti kitokios veiklos. Kad nesėdėtų rankų sudėjusi, sykį nutarė šiek tiek atnaujinti buto sienas. Internete pradėjo žvalgytis pavyzdžių, kaip originaliai ir netradiciškai galėtų dekoruoti miegamąjį, ir taip netikėtai atrado naują hobį.

„Man visada patikdavo kruopštumo ir susikaupimo reikalaujantys darbai. Prieš penkerius metus iš dukros pasiskolinau karštų klijų pistoletą ir pradėjau kurti įvairius darbelius. Pagrindinės priemonės, kurias naudoju, yra dažai, klijai, kartonas ir viskas, ką randu po ranka: dėžutės nuo kiaušinių, seni džinsai, augalų šakelės, kieme surinkti lapai, tuščios popierinės pakuotės. Tik, jeigu noriu darbą pagražinti, tada jau reikia įsigyti tam tikrų dekoracijų“, – dėstė moteris.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Pirmieji M. Skrupskienės darbai buvo nameliai. Jų moteris yra sukūrusi įvairiausių, kiekvienas gaunasi vis kitoks. Fantazijos ir išmonės rietaviškei netrūksta, o gamybos procesui perprasti puikiai pasitarnavo inžinerinis išsilavinimas. Smulkių detalių klijavimas moteriai – ir meditacija, ir poilsis. Nors šis hobis reikalauja nemažai laiko. Norint pagaminti kelių aukštų namelį reikia nei daug, nei mažai – savaitės laiko.

Apie šį išskirtinį pašnekovės laisvalaikį ir pomėgį rietaviškiai sužinojo tik praėjusiais metais, prieš pat Kalėdas, kai Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje buvo surengta M. Skrupskienės darbų paroda.

Menininkė kartą pabandė sudalyvauti ir kalėdinėje mugėje. Nors ir sulaukė didelio susidomėjimo bei pagyrų, tačiau teko pripažinti, kad mažesnių miestų žmonės nėra linkę pirkti rankų darbo gaminius, o jei ir išsirenka kokį, derasi iki paskutiniųjų. Retas kuris susimąsto, kad kūrėjui reikia ne tik priemones įsigyti, bet ir kantriai valandų valandas skirti gamybos procesui. Tada parduoti pusvelčiui būna itin skaudu.

Pasak rietaviškės, visai kita situacija – sostinėje. Esą jei dukra kam parodo jos kūrybą, žmonės tuoj pat susidomi ir perka nesiderėdami.

Vakariniai ritualai prie knygų
M. Skrupskienė atviravo, kad niekada nebuvo tas žmogus, kuris aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime, lanko kokius užsiėmimus, kolektyvus. Priešingai – pašnekovė mieliau renkasi ramų buvimą namuose, pavienius susitikimus su drauge prie kavos puodelio ar ilgus pasivaikščiojimus gamtoje su savo augintiniu Mika.

„Kadangi turiu daug laisvo laiko, tad su šuneliu į lauką pasivaikščioti išeiname net keturis kartus – abiems tik į naudą. Jaunystėje labai mėgau plaukioti, dirbau Rietavo baseino gelbėtoja, vedžiau moterims aerobikos užsiėmimus vandenyje. Dabar kiekvieną dieną sąžiningai sportuoju namuose, kad jausčiausi žvali ir nestokočiau energijos.“

O vakarais moteris labai mėgsta skaityti istorines ir detektyvines knygas, turi jau sukaupusi nemažą jų kolekciją, nors iš dukros dažnai sulaukiu priekaištų dėl knygų pirkimo. Esą protingiau būtų nueiti į biblioteką, bet rietaviškei kur kas labiau patinka įsigyti savo.

M. Skrupskienė įsitikinusi, kad menininkės gyslelę iš jos paveldėjo vyresnėlė dukra Inga, kuri savarankiškai išmoko siūti vaikiškus drabužius, vienu metu turėjo net atidariusi internetinę jų parduotuvę. O dabar siuva kostiumus pasirodymams savo pačios dukrai, kuri lanko dailųjį čiuožimą.

Linos RUIBIENĖS nuotraukos