Linos RUIBIENĖS nuotr.

Vasara yra pats tinkamiausias ir smagiausias laikas leistis į nuotykius, atostogauti ir kartu praturtinti savo kasdienybę naujais įspūdžiais. Vienas geriausių būdų tai padaryti – keliaujant, nes kelionės leidžia pažinti Lietuvos kraštą ir istoriją, regionų išskirtinumą bei įdomius žmones. Šįkart kviečiame sukti į ne taip toli esančią Kelmę ir susipažinti su ten gyvenančiu Mečislovu Ežerskiu, įkūrusiu lazdų muziejų – aplankyti jo smalsuoliai atvyksta ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Gyvenimą apvertė nelaimė
M. Ežerskis liepos 1-ąją pasitiko savo 85-ąjį gimtadienį. Guvus ir energingas senjoras su plačia šypsena veide keliauninkus pasitinka prie savo namų vartelių. Vyras visiems smalsuoliams plačiai atveria savo lazdų muziejaus duris, be to, noriai papasakoja apie nueitą gyvenimo kelią.

Mečislovas gimė ir užaugo Kražiuose – nedideliame miestelyje šalia Kelmės, gausioje, net 10-ies vaikų šeimoje. Baigęs Kražių vidurinę mokyklą, išvyko mokytis į Kauno techninės kūrybos centrą. Sugrįžęs namo po privalomosios karinės tarnybos kelmiškis dirbo kiek netradicinį – kalnakasio-sprogdintojo – darbą, vėliau darbavosi Šiaulių dviračių gamykloje, kurį laiką dirbo staliumi, tekintoju ir šlifuotoju.

Kai susituokė, persikėlė gyventi į pačią Kelmę. Pačiame jėgų žydėjime, būdamas 27-erių, dirbdamas su metalo tekinimo staklėmis patyrė rimtą traumą, kuri jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Medžio drožėjas pasakojo, kad beveik savaitę laiko gulėjo komoje ir per plauką neatsisveikino su gyvenimu, o atsigavęs iš naujo turėjo mokytis kalbėti ir gyventi. Žinoma, teko atsisveikinti su mintim ateity vėl grįžti prie fiziškai sunkių darbų.

„Šis gyvenimo metas buvo labai sunkus. Kadangi kalbėjau labai sunkiai ir nerišliai, ėmiau vengti žmonių, atsiribojau nuo supančio pasaulio. Išeidavau tik į mišką pabūti vienumoje. Iš savo tėvelio ir vyresnio brolio buvau išmokęs drožinėti, tad po truputį įsitraukiau į šį užsiėmimą“, – pasakojo kelmiškis.

Miške ieško kreivų šakų
Pirmieji drožėjo darbai buvo įvairios žvakidės, peleninės, šunys, katės ir paukščiai. Sykį nuvykęs pas mamą į savo gimtuosius Kražius ir pamatęs ją vaikščiojančią su pagaliu rankose pasiremti, M. Ežerskis sumanė išdrožti pirmąją lazdą. Ją išvydusi mama pareiškė su šia lazda eisianti tik į bažnyčią, nes buvusi pernelyg graži. Neliko nieko kito, kaip tik išdrožti paprastesnę, kasdienai tinkamą. Dar vieną pagamino ir tėveliui – ją kelmiškis sakėsi turįs išsaugojęs iki šių dienų. O kai išdrožė beveik 400 lazdų, ėmė svajoti apie jų muziejų.

Dabar vyras skaičiuoja lazdas drožiantis jau 20 metų. Tam dažniausiai renkasi ąžuolo, gluosnio, beržo ar lazdyno medieną. Senjoras pasakojo, kad išėjus į mišką ieškoti tinkamų medžių, akys visų pirma krypsta į šleivai, kreivai ir keistai nuaugusias šakas, kurios pačios padiktuoja, kas iš jų gausis. Ant daugelio lazdų galima išvysti net pieštuku pagražintas rankenas – nupieštos akys, burna, ausys, nosis, kad lazda būtų dar vaizdingesnė. Ne veltui muziejininkas tikina, kad antros tokios pat lazdos net ir norėdamas neišdrožtų, kiekviena – su savo charakteriu.

Sykį lemtingo atsitiktinumo dėka į svečius užklydęs vietinis mokytojas pamatė, kokią įspūdingą kolekciją turi sukaupęs kelmiškis, ir nieko nelaukęs šią žinią pranešė žurnalistams. Šie apie vyriškio talentą papasakojo visuomenei.

„Mano svajonė atidaryti namuose muziejų išsipildė tik 2019 metais. Iki tol gyvenau daugiabutyje, bet prieš 10 metų įsigijau šį namuką, savomis rankomis padariau kapitalinį remontą ir įkūriau muziejų“, – pasakojo kelmiškis.

Dabar jis skaičiuoja savo muziejuje turintis gal 3 770 pačio išdrožtų lazdų. Būtų gal ir daugiau, tačiau dalį yra dovanojęs ar paskolinęs muziejams, parodoms. Anksčiau vesdavo žurnalą, kuriame žymėdavo, kiek lazdų yra pagaminęs, tad šiandien šis skaičius jau yra persiritęs per 6 tūkstančius.

Muziejaus ateitis – neaiški
Pirmoji M. Ežerskio darbų paroda buvo surengta Vilniuje, po to Rygoje, Maskvoje. Norėjo vežti ir į JAV, bet dėl tam tikrų aplinkybių nepavyko. M. Ežerskis iš viso yra surengęs 15 personalinių parodų, dalyvaudavo įvairiose mugėse, šio amato subtilybių mokė kitus, o jo darbai pasklidę po visą pasaulį. 2009 metais kelmiškio lazdos buvo sertifikuotos ir pripažintos tautiniu paveldu.

Lankytojai, atvykę į jo įkurtą unikalų lazdų muziejų, iš jo tuščiomis neišvažiuoja, palikę simbolinį mokestį iš muziejaus įkūrėjo neretai gauna dovanų. Antai mūsų keliauninkų kompanija buvo apdovanota rankų darbo švilpynėmis.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Šiuo metu kelmiškio rūpestis – surasti, kas ateity galėtų iš jo perimti muziejų. Su buvusia žmona Danute susilaukė trijų vaikų, šiuo metu turi ir tris anūkus bei tiek pat proanūkių, bet nė vienas iš jų tęsti pradėtų M. Ežerskio darbų nepanoro.

Jeigu ir jūs keliaudami po Lietuvą svečiuositės Kelmėje, būtinai aplankykite lazdų muziejų. Svetingas ir humoro jausmo nestokojantis M. Ežerskis ne tik įvairių istorijų papasakos, bet ir padės išsirinkti pačią patogiausią ar net nuo piktos akies apsaugančią lazdą.