Kaip turėtų elgtis G. Paluckas, aiškinantis, kad dvi įmonės, kurių abu akcininkai yra tie patys, yra tarpusavyje nesusijusios? Gavo 200 tūkst. eurų paskolą iš valstybės valdomo banko, praėjus vos kelioms savaitėms po paskyrimo premjeru, ir visi turi manyti, kad čia viskas gerai?

Politikams visuomenė kelia aukštesnius skaidrumo ir atsakomybės standartus nei paprastiems piliečiams. Net kai įstatymai nepažeisti, politiko veiksmus vertiname per moralinę prizmę – ar tai etiška, ar nepalieka interesų konflikto šešėlio. Dėl to politikams dažnai tenka atsistatydinti ne dėl formalaus nusižengimo, kiek dėl regimos rizikos – kad visuomenė neabejotų sąžiningumu.

1995 m. paaiškėjo, kad premjeras Adolfas Šleževičius atsiėmė indėlį iš banko likus dienai iki jo bankroto. Nors partija pripažino moralinę klaidą, premjeras pats atsistatydinti nesutiko. Prezidentas Algirdas Brazauskas inicijavo jo atleidimą, ir Šleževičius buvo pašalintas iš pareigų.

Buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė 2016 m. viešai pripažino, jog kadaise davė kyšį gydytojui. 100 litų. Nors tai buvo seniai ir niekas netyrė aplinkybių, viešumoje kilęs rezonansas privertė ją pasitraukti.

Tokie sprendimai dažnai yra skausmingi, bet būtini, kad būtų išsaugotas politinės sistemos autoritetas. Atsistatydinimas Lietuvoje vis dar neretai suvokiamas kaip politinės veiklos pabaiga ar kaltės pripažinimas.

Tačiau žvelgiant į brandesnes demokratines šalis, matome, jog atsistatydinimas yra veikiau laikinas pasitraukimas, po kurio politikai dažnai grįžta su nauja patirtimi ir brandesniu požiūriu. Taip atsitiko su buvusius energetikos ministru Dainiumi Kreiviu.

Demokratinėse šalyse atsistatydinimas laikomas atsakingu, o ne gėdingu žingsniu. Kai politikas pasitraukia pats, net neįrodžius jo kaltės, tai stiprina visuomenės pasitikėjimą ne tik asmeniu, bet ir valstybe.

Deja, ne visiems politikams tai rūpi. Ar išlaikys šį pasitikėjimo egzaminą rinkėjus už nosies vedžiojančios partijos vadovas?