Šios savaitės įvykiai vėl priminė apie prezidento Gitano Nausėdos įprotį pamaloninti ištikimus savo patarėjus.

Prezidentas pateikė savo patarėjos Irenos Segalovičienės kandidatūrą į valstybės kontrolieriaus pareigas. Tai – atsakingas postas institucijoje, kuri turi veikti nepriklausomai, objektyviai ir be politinio šališkumo. Todėl klausimas, ar artimų žmonių skyrimai į strategines pozicijas nesikerta su šiais principais, – visiškai pagrįstas.

Buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys tapo užsienio reikalų ministru – nors pats prezidentas anksčiau teigė, kad buvę ministrai neturėtų iškart grįžti į svarbias pareigas dėl būtino „politikos atšalimo“. 2021-aisiais jis atsisakė skirti ambasadoriais buvusius ministrus Liną Linkevičių ir Raimundą Karoblį, remdamasis būtent šiuo motyvu.

Buvęs prezidento patarėjas Simonas Krėpšta tapo Lietuvos banko valdybos nariu, Jūratė Šovienė – Ryšių reguliavimo tarnybos pirmininke, Darius Kuliešius – jos pavaduotoju. Mindaugas Jurkynas paskirtas LRT tarybos pirmininku po to, kai atsistatydino Eugenijus Valatka, supratęs, kad jam nepakeliui su idėja vertinti žurnalistų politinį neutralumą. Būtent žiniasklaidos perėmimu prasidėjo valstybės užvaldymas tiek Vengrijoje, tiek Sakartvele.

Prezidentas paskyrė buvusį VSD vadovą Darių Jauniškį ambasadoriumi NATO. Atrodo kaip atlygis. Kodėl? Žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiama, kad VSD vadovybė pavedė buvusiam darbuotojui Tomui Gailiui patikrinti net 123 asmenis – G. Nausėdos komandos narius bei galimus rėmėjus – prieš svarbius rinkimų sprendimus.

Kaip teigiama, šį pavedimą davė tuometis VSD direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bridikis, o šią savaitę jis paskirtas naujuoju VSD vadovu.

Retorinis klausimas: ar „gerovės valstybė“, kurią deklaravo prezidentas, nereiškia gerovės tik jam artimiems žmonėms? Kai vieno asmens rankose sutelkiama įtaka daugybei svarbiausių valstybės institucijų, iškyla pavojus ne tik jų nepriklausomybei, bet ir demokratijos pamatams.