Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė už­si­mo­jo ap­mo­kes­tin­ti po­pu­lia­riau­sio tu­riz­mo ob­jek­to – Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio – lan­ky­mą. Is­to­ri­nis komp­lek­sas – pi­lia­kal­nis, spė­ja­ma se­no­vės že­mai­čių švent­vie­tė, mi­to­lo­gi­niai ak­me­nys, šal­ti­nis – api­pin­tas įvai­riau­sio­mis le­gen­do­mis ir iš tie­sų yra įdo­mus lan­ky­to­jams. Ta­čiau Sa­vi­val­dy­bės no­ras ap­mo­kes­tin­ti jo lan­ky­mą nu­ste­bi­no: ne­mo­ka­mai žval­go­mės po gar­sų­jį Med­vė­ga­lį, ne­kai­nuo­ja už­kop­ti į Šat­ri­jos kal­ną, esan­tį kai­my­ni­nia­me Tel­šių ra­jo­ne, bi­lie­tu­ko ne­rei­kia ir lan­kant pui­kiai su­tvar­ky­tą Pa­die­vy­čio pi­lia­kal­nį. O štai Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis tvir­ti­na: „Kad vis­kas bū­tų vel­tui – nie­kur nė­ra!“, ir tu­ri pla­ną atei­ty­je įkiš­ti ran­ką į Lo­pai­čių lan­ky­to­jų ki­še­nes.

Pi­lia­kal­nį iš­gar­si­no tve­riš­kiai
Pi­lia­kal­niai – kal­vos, ant ku­rių sto­vi ar sto­vė­jo pi­lys, o ša­lia bu­vo įsi­kū­ru­sios gy­ven­vie­tės. Šiuo me­tu tai ar­cheo­lo­gi­niai pa­mink­lai, sau­go­mi vals­ty­bės. Lie­tu­vo­je su­skai­čiuo­ja­ma maž­daug 900 pi­lia­kal­nių. Di­džio­ji da­lis jų nė­ra pri­tai­ky­ti lan­ky­ti.

Dar prieš ke­lis de­šimt­me­čius me­džiais ir krū­my­nais ap­žė­lęs, žmo­nėms ne­priei­na­mas ir vi­sų pa­mirš­tas bu­vo ir Lo­pai­čių pi­lia­kal­nis. Pir­mie­ji tvar­ky­ti jį pra­dė­jo tve­riš­kiai, su­si­bū­rę į vi­suo­me­ni­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Ait­ra“, ku­rios pa­grin­di­nė veik­la – pa­žin­ti, gar­sin­ti ir puo­se­lė­ti, ty­ri­nė­ti is­to­ri­nes, kul­tū­ri­nes, et­nog­ra­fi­nes kraš­to­vaiz­džio ver­ty­bes. Ir gar­sas apie pi­lia­kal­nį, ant ku­rio ga­li­mai XIII a. sto­vė­jo že­mai­čių ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to pi­lis, ir apie jo pa­pė­dė­je te­kan­tį ste­buk­lin­gą šal­ti­nį grei­tai pa­skli­do po Lie­tu­vą. Pir­mie­ji Lo­pai­čių lan­ky­to­jai komp­lek­se iš­my­nė na­tū­ra­lius ta­ke­lius ir ne­bi­jo­jo su­šlap­ti ko­jų upės van­de­ny­je, kai, šo­ki­nė­da­mi nuo ak­mens ant ak­mens, ban­dė pa­siek­ti ne­pap­ras­tą šal­ti­nį, kad pa­si­sem­tų gai­vaus van­dens.

2024 me­tais ati­da­ry­tas at­nau­jin­tas pa­žin­ti­nis ta­kas
Vie­tai vis po­pu­lia­rė­jant, 2012 me­tais komp­lek­se Rie­ta­vo miš­kų urė­di­ja įren­gė me­di­nį ta­ką. Sut­var­ky­ta inf­rast­ruk­tū­ra ir pi­lia­kal­ny­je tvy­ran­ti ypa­tin­ga au­ra pri­trau­kė dar dau­giau tu­ris­tų. Drėg­mės vei­kia­mas me­di­nis ta­kas lai­kė vos de­šimt­me­tį – len­tos su­pu­vo ir jį te­ko už­da­ry­ti. Jo at­nau­ji­ni­mo dar­bams skir­ta dau­giau nei 1 mln. Eur – iš Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos ku­ruo­ja­mos Bend­rų­jų miš­kų ūkio reik­mių fi­nan­sa­vi­mo pro­gra­mos te­ko 744 783 Eur, li­ku­sią su­mą in­ves­ta­vo Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­ja.

Už šias lė­šas su­tvar­ky­ta pa­žin­ti­nio komp­lek­so rek­rea­ci­nė inf­rast­ruk­tū­ra – įreng­tas daug tvir­tes­nis, ant me­ta­li­nių po­lių sto­vin­tis, ta­kas, ak­me­ni­niai laip­tai, te­ra­sos, su­tvar­ky­ta šal­ti­nio ap­lin­ka, pa­sta­ty­ti suo­liu­kai poil­siui. Ob­jek­tas lan­ky­to­jams vėl at­ver­tas 2024 me­tų ru­de­nį.

Ne­sut­var­ky­tos li­ko tik priei­gos, bet Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė jau yra pa­si­ruo­šu­si pro­jek­to, ku­rio me­tu bus įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė ir pre­ky­bos pa­skir­ties sta­ti­nys, įgy­ven­di­ni­mui.

Idė­ja ap­mo­kes­tin­ti lan­ky­to­jus pa­si­da­lin­ta per se­niū­nų pa­si­ta­ri­mą
Apie už­mo­jį ap­mo­kes­tin­ti pi­lia­kal­nio lan­ky­mą A. Čer­nec­kis už­si­mi­nė per se­niū­nų pa­si­ta­ri­mą, vy­ku­sį ge­gu­žės 21-ąją. Me­ras ra­gi­no Tve­rų se­niū­ną An­ta­ną Za­le­pū­gą pa­svars­ty­ti, kaip bū­tų ga­li­ma su­si­rink­ti kad ir sim­bo­li­nį mo­kes­tį, o su­rink­tas lė­šas pa­nau­do­ti ap­lin­kos ir tua­le­tų prie­žiū­rai.

Sa­vi­val­dy­bės va­do­vui svars­tant ga­li­my­bę ap­mo­kes­tin­ti au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mą pa­sta­tant aikš­te­lė­je mo­kė­ji­mo apa­ra­tą, Rie­ta­vo mies­to se­niū­nas Pet­ras Leng­ve­nis pa­ste­bė­jo, kad jo prie­žiū­ra yra ne­pi­gi ir ga­na su­dė­tin­ga.

Pa­si­ta­ri­mo me­tu iš­sa­ky­ta idė­ja – au­kų dė­žu­tės įren­gi­mas – at­ro­dė ne­priim­ti­na pa­čiam Tve­rų se­niū­nui A. Za­le­pū­gui. „Au­kų dė­žu­tes net baž­ny­čio­je iš­plė­šia, kas ją sau­go­tų miš­ke?“ – klau­sė jis.

„…To­kių „dy­vų“ ne­bus ir Lo­pai­čiuo­se“
Po po­sė­džio kal­bin­tas A. Za­le­pū­gas pri­si­pa­ži­no vi­siš­kai ne­pri­ta­rian­tis me­ro A. Čer­nec­kio su­ma­ny­mui.

„Tvar­ką pa­lai­ky­ti bū­ti­na, bet ne to­kiais bū­dais. Su­tin­ku, pi­ni­gų vi­siems rei­kia – tai gal ap­mo­kes­tin­ki­me įė­ji­mą ir į Rie­ta­vo par­ką. Jo prie­žiū­ra taip pat kai­nuo­ja. Ma­no nuo­mo­ne, to­kios vie­tos tu­ri bū­ti lais­vai priei­na­mos, tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad žmo­nės no­ri leis­ti lai­ką gam­to­je. Ir pa­tys rie­ta­viš­kiai su vai­kais at­va­žiuo­ja čia pa­si­vaikš­čio­ti, ir mū­sų se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai lan­ko­si. Ne­ti­kiu įė­ji­mo ap­mo­kes­ti­ni­mo ga­li­my­be – rei­kė­tų vi­są pi­lia­kal­nį ap­tver­ti ir žmo­gų pa­sta­ty­ti. Ki­tu at­ve­ju, jei­gu mo­kes­tis bū­tų ren­ka­mas prie įė­ji­mo, lan­ky­to­jai į pi­lia­kal­nį pra­min­tų ne vie­ną nau­ją ta­ke­lį. Ne­su gir­dė­jęs, kad Lie­tu­vo­je įė­ji­mas į gam­tą bū­tų ap­mo­kes­tin­tas, tad tik­riau­siai „dy­vų“ ne­bus ir Lo­pai­čiuo­se“, – kal­bė­jo se­niū­nas.

Te­ri­to­ri­ja pri­klau­so trims sa­vi­nin­kams
Lo­pai­čių pi­lia­kal­nio priei­gos ir įė­ji­mo į jį pra­džia – Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės te­ri­to­ri­ja. To­liau pa­žin­ti­nis ta­kas drie­kia­si jau Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jai pri­klau­san­čiu miš­ku, o dar vie­na da­lis miš­ko – pri­va­ti nuo­sa­vy­bė. Pa­sak A. Za­le­pū­go, Tve­rų se­niū­ni­ja pri­žiū­ri tik tą te­ri­to­ri­ją, ku­ri jai pri­klau­so, ki­tur tvar­ko­si miš­ki­nin­kai.

Kaip tik to­dėl Sa­vi­val­dy­bės už­mo­jis Lo­pai­čių šal­ti­nį pa­vers­ti auk­so gys­la at­ro­do ga­na nee­tiš­kas. Va­do­vau­da­mie­si to­kiu prin­ci­pu „pa­si­pi­ni­gau­ti“ ga­lė­tų ir miš­ki­nin­kai, ir pri­va­ti­nin­kas… Tik ka­žin ar be­lik­tų žmo­nių, ku­rie no­rė­tų pa­si­vaikš­čio­ti ap­mo­kes­tin­tu, nors ir su­tvar­ky­tu pa­žin­ti­niu ta­ku.

At­gai­vos dar daž­niau ieš­ko­tų kai­my­ni­niuo­se ra­jo­nuo­se
Pa­si­rū­pin­ti žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­be – Sa­vi­val­dy­bės funk­ci­ja. Kad vie­ta bū­tų pa­trauk­li gy­ven­ti – žmo­gui rei­kia ne tik dar­bo vie­tos, bet ir ga­li­my­bės ten­kin­ti vi­sus kas­die­nius, tarp ku­rių ir poil­sis, po­rei­kius. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė miš­kin­ga, ta­čiau ne­tur­tin­ga nei eže­rų, nei vaiz­din­gų pau­pių. Rie­ta­vo mies­te esan­tis par­kas ir Lo­pai­čių komp­lek­sas – dvi vie­tos, ku­rio­se ga­li­ma pa­si­mė­gau­ti gam­ta ir ati­trūk­ti nuo die­nos rū­pes­čių. Ir, jei­gu vie­na iš jų bū­tų ap­mo­kes­tin­ta, dar dau­giau rie­ta­viš­kių va­žiuo­tų pa­si­vaikš­čio­ti po kai­my­ni­nių ra­jo­nų pi­lia­kal­nius, o va­sa­ro­mis ne­mo­ka­mai il­sė­tų­si kai­my­ni­nių ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių įreng­to­se rek­rea­ci­nė­se zo­no­se – prie Kaps­ta­to eže­ro End­rie­ja­ve (Klai­pė­dos r.) ar Par­ša­že­rio eže­ro pa­kran­tė­je (Tel­šių r.).

Par­kų lan­ky­to­jai ga­li įsi­gy­ti sa­va­no­riš­kus bi­lie­tus
Su­si­sie­kę su ap­lin­ki­nių sa­vi­val­dy­bių tu­riz­mo spe­cia­lis­tais, ban­dė­me pa­si­do­mė­ti, ar jų te­ri­to­ri­jo­se yra lau­ko ob­jek­tų, ku­rių lan­ky­mas ap­mo­kes­tin­tas. „Kaip ga­li­ma ap­mo­kes­tin­ti gam­tą?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­kė mū­sų kal­bin­ta Ši­la­lės Vla­do Stat­ke­vi­čiaus mu­zie­jaus kul­tū­ri­nės ir tu­ris­ti­nės veik­los koor­di­na­to­rė Ju­di­ta.

Tel­šių ra­jo­ne ži­no­miau­sias ir lan­ko­miau­sias Šat­ri­jos kal­nas (Pa­šat­ri­jos pi­lia­kal­nis) taip pat lau­kia tu­ris­tų, no­rin­čių pa­si­gro­žė­ti vaiz­dais nuo vie­nos iš aukš­čiau­sių Že­mai­ti­jos kal­vų. Ir tie vaiz­dai priei­na­mi – ne­mo­ka­mai.

Plun­gės ra­jo­ne esan­tys pi­lia­kal­niai at­vi­ri vi­siems – ir tu­rin­tiems, ir ne­tu­rin­tiems pi­ni­gų. O štai Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas ti­ki­si, kad nuo­sta­bių Pla­te­lių apy­lin­kių ir jo­se esan­čių ob­jek­tų lan­ky­to­jai sa­va­no­riš­kai įsi­gis bi­lie­tu­ką. Praė­ju­siais me­tais, kaip ma­ty­ti iš vie­šai priei­na­mos ata­skai­tos, to­kiu bū­du su­rink­tas 1 551 eu­ras.

Su­si­sie­kė­me ir su Pag­ra­man­čio re­gio­ni­nio par­ko Lan­ky­to­jų cent­ru. Šio par­ko te­ri­to­ri­jo­je – Jū­ros ir Ak­me­nos upių san­ta­ko­je įreng­tas ap­žval­gos bokš­tas. Su­ži­no­jo­me, kad į jį už­kop­ti ne­kai­nuo­ja, ta­čiau re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jai, ku­riems rū­pi gam­ta ir kraš­to­vaiz­džio ver­ty­bės, tu­ri ga­li­my­bę nu­si­pirk­ti bi­lie­tą – įreng­tas kor­te­lių skai­ty­tu­vas.