Rie­ta­viš­kis Ar­tū­ras Jur­kus šian­dien su šyp­se­na ir pa­si­di­džia­vi­mu kal­ba apie šei­mos ūkį Jan­kai­čių kai­me. Jo sva­jo­nė­se – tech­ni­kos mo­der­ni­za­vi­mas, fer­mos prie­sta­to sta­ty­ba, sū­rių ce­cho ati­da­ry­mas. „Žem­dir­bio dar­bas sun­kus, jis rei­ka­lau­ja at­si­da­vi­mo, iš­tver­mės ir mei­lės tam, ką da­ro­me. Bet to pa­ties rei­ka­lau­ja ir vers­las – vers­li­nin­kas, ku­rian­tis ką nors sa­vo, taip pat ne­skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­dų. Dirb­ti rei­kia vi­sur. Kai tai su­pra­tau, pa­si­da­rė leng­viau. Da­bar jau ži­nau: kai dir­bi, vis­kas pa­si­da­ro, o jei­gu do­mie­si, vis­ką su­ži­nai“, – tei­gia jau­nas ūki­nin­kas.

Že­mės dar­bus pa­žįs­ta nuo sep­ty­ne­rių me­tų
Jan­kai­čiai – į šiau­rės va­ka­rus nuo Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės cent­ro nu­to­lęs, lau­kų ir miš­kų ap­sup­tas kai­mas. Že­mė­se, ku­rio­se ūki­nin­kau­ja Ar­tū­ras, kaž­ka­da gy­ve­no ir dir­bo jo pro­se­ne­liai iš tė­vo pu­sės. Sant­var­kų kai­to­je su­nai­kin­tą ūkį tė­viš­kė­je 1991-ai­siais, at­siė­męs 35 ha že­mės, at­kū­rė jau­no­jo ūki­nin­ko tė­vas Au­gus­tas Jur­kus.

Pir­mie­ji lais­vos Lie­tu­vos ūki­nin­kai ne­tu­rė­jo to­kios ga­lin­gos tech­ni­kos, ko­kia burz­gia lau­kuo­se da­bar, ne­tu­rė­jo kar­vių mel­ži­mo apa­ra­tų, pie­no li­ni­jų, šal­dy­mo įran­gos, tad vi­si dar­bai rei­ka­la­vo daug ran­kų jė­gos. Ar­tū­ras pa­me­na, kad jau nuo sep­ty­ne­rių su tė­čiu va­žiuo­da­vo į ūkį, pa­dė­da­vo gir­dy­ti kar­ves, grėb­ti šie­ną ir iš­mo­ko vai­ruo­ti ne­di­de­lį T-25 mar­kės trak­to­rių.

„Gy­ve­no­me Rie­ta­ve, bet kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį, o va­sa­ro­mis ir kas­dien, kai ki­ti vai­kai il­sė­da­vo­si, mes su se­se­ri­mis va­žiuo­da­vo­me dirb­ti. At­me­nu to­kį dve­jo­pą jaus­mą: lyg ir pyk­da­vau, kad ne­ga­liu žais­ti su ki­tais, bet, ki­ta ver­tus, kaž­kas trau­kė į Jan­kai­čius“, – pri­si­mi­nė sa­vo ūki­nin­ka­vi­mo šak­nis pa­šne­ko­vas.

Ieš­ko­jo sa­vęs, kol su­pra­to – že­mė jį šau­kia
Įp­ras­ta, kad jau­ni žmo­nės ieš­ko sa­vęs, iš­ban­do dau­gy­bę ga­li­my­bių, kol su­ran­da tik­rą­ją sa­vo vie­tą. Bai­gęs Že­mai­ti­jos ko­le­gi­ją ir įgi­jęs elekt­ri­ko in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę A. Jur­kus iš­va­žia­vo ieš­ko­ti lai­mės į Nor­ve­gi­ją. Sup­ra­tęs, kad gy­ve­ni­mas ki­ta­me kraš­te – ne jam, grį­žo į Lie­tu­vą ir pra­dė­jo dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę Klai­pė­do­je. Bet šir­dis ne­ri­mo… „Tik grį­žęs į ūkį, įsė­dęs į trak­to­rių, pa­jaus­da­vau ra­my­bę ir pil­nat­vę. Kol kar­tą su­si­vo­kiau, kad bū­tent čia ir yra ma­no tik­ro­ji vie­ta, kad tas ne­ri­mas – tai že­mės šauks­mas, kvie­ti­mas su­grįž­ti prie pro­tė­vių šak­nų“, – at­vi­ra­vo vy­ras.

Pe­rė­męs iš tė­vo da­lį že­mių, 2014-ai­siais A. Jur­kus ta­po jau­nuo­ju ūki­nin­ku. Įre­gist­ra­vo mė­si­nių gal­vi­jų ūkį. Taip ša­lia mel­žia­mų juod­mar­gių kar­vių at­si­ra­do nau­ja ban­da. Ūki­nin­kau­ja tė­vas ir sū­nus kar­tu, vie­nas ki­tam pa­dė­da­mi: vy­res­ny­sis – pa­ta­ri­mais, jau­nes­ny­sis – ino­va­ci­jų iš­ma­ny­mu. Šie­met vai­ras jau per­duo­tas į Ar­tū­ro ran­kas, o Au­gus­tas pla­nuo­ja sa­vo pa­si­trau­ki­mą.

Gra­žiai jau­nas vy­ras kal­ba apie tė­tį – darbš­tu­mo, at­si­da­vi­mo že­mei pa­vyz­dį. Yra jam dė­kin­gas už ūkio įkū­ri­mą, ver­ty­bių vai­kams įskie­pi­ji­mą: „Nuo vai­kys­tės at­si­me­nu tė­čio mėgs­ta­mą pa­tar­lę: „Akys bai­si­nin­kės, ran­kos dar­bi­nin­kės.“ Tik užau­gęs su­pra­tau, ko­kia ji tei­sin­ga – dar­bo ne­rei­kia bi­jo­ti, rei­kia im­ti ir dirb­ti.“

Pag­rin­di­nės pa­ja­mos – iš pie­ni­nin­kys­tės
Šei­mos ūkis val­do 200 ha že­mės, iš jų – 70 ha dir­ba­mos. Au­gi­na ku­ku­rū­zus, kvie­čius, mie­žius, lu­bi­nus – vis­ką, ko rei­kia gal­vi­jų pa­ša­rams pa­ga­min­ti. Į šie­no ir šie­nai­nio ri­ti­nius jau su­gu­lė šių­me­tė žo­lė. Žem­dir­bys pa­sa­ko­jo, kad pa­va­sa­rį tręš­tos pie­vos bu­vo veš­lios – dos­nios pa­ša­ro. Di­de­lės įta­kos der­lin­gu­mui tu­ri tai, kad jos nuo­lat at­nau­ji­na­mos.

Pag­rin­di­nės ūkio pa­ja­mos gau­na­mos iš pie­ni­nin­kys­tės. Kas ant­rą die­ną su­pir­kė­jai iš Jan­kai­čių iš­si­ve­ža 2,5 to­nos gar­daus pie­ne­lio, ku­rio pri­mel­žia­ma iš 51 kar­vu­tės. Ūky­je jų dau­giau, tik šiuo me­tu be­veik dvi de­šim­tys juod­mar­gių už­trū­ku­sios. Ki­tą­met į ban­dą bus įves­tos 32 te­ly­čios. Prie mel­ži­mo ir ki­tų ūkio dar­bų Jur­kams tal­ki­na rie­ta­viš­kiai Gin­ta­ras ir Ing­ri­da. Ar­tū­ras džiau­gia­si tu­rė­da­mas to­kius pui­kius dar­bi­nin­kus, ti­ki­si, kad ir jiems dirb­ti Jan­kai­čiuo­se ge­ra.

Kik­bok­so tre­ni­ruo­tės – duok­lė svei­ka­tai
Nors po­kal­bis su­ko­si apie dar­bą, su­pra­to­me, kad pa­šne­ko­vas ne vien juo gy­vas. Kar­tą per sa­vai­tę anks­ti ry­te vy­ras va­žiuo­ja į spor­to klu­bą Klai­pė­do­je, kur lan­ko kik­bok­so tre­ni­ruo­tes. Šis už­siė­mi­mas – duok­lė svei­ka­tai, pa­sak Ar­tū­ro, grū­di­na kū­ną ir va­lią, di­di­na iš­tver­mę, taip pat su­tei­kia ga­li­my­bę pa­bū­ti ki­to­je ap­lin­ko­je, su­si­pa­žin­ti su ki­tais žmo­nė­mis.

„Že­mės ūkis žmo­gų įtrau­kia, dar­bų sū­ku­ry­je už­mirš­ti sa­ve – ne­be­si­rū­pi­ni tuo, kaip at­ro­dai, kaip jau­tie­si. Kaž­ku­riuo mo­men­tu su­pra­tau, kad „ap­še­pau“, kad man bū­ti­na ap­lin­ka, ku­ri įpa­rei­go­tų pa­si­temp­ti, o klu­bą lan­kan­tys spor­ti­nin­kai tik­rai pri­si­žiū­ri“, – tvir­ti­no ūki­nin­kas.

Ieš­ko ri­bas ple­čian­čių iš­šū­kių
Žmo­gus tu­ri rū­pin­tis ne tik kū­nu. Kad min­tys neap­ker­pė­tų, kad jos ne­si­suk­tų vien apie gy­vu­lius, pie­no pri­mil­žius ir grū­dų der­lių, Ar­tū­ras ieš­ko iš­šū­kių, ver­čian­čių jį to­bu­lė­ti, mo­ky­tis. Šei­mos ūkis at­vi­ras vai­kams, no­rin­tiems pa­ma­ty­ti ir pa­lies­ti gy­vu­lius, su­ži­no­ti, iš kur par­duo­tu­vė­se at­si­ran­da pie­nas, ar pa­vai­ruo­ti trak­to­rių. Kar­tais čia vyks­ta in­teg­ruo­tos pa­mo­kos, o va­sa­ros pra­džio­je iš­leis­tu­ves iš dar­že­lio šven­tė jo vy­res­nio­sios duk­ros Ame­los gru­pės vai­ku­čiai.

Žem­dir­bys džiau­gė­si, kad veik­los už­te­ko ir ma­žie­siems, ir jų tė­ve­liams, ir auk­lė­to­joms. Sva­jo­ja, kad atei­ty­je įkū­ręs sū­rių ce­chą ves edu­ka­ci­jas ne tik vai­kams, bet ir šei­moms.

Ūki­nin­ka­vi­mo pa­tir­ti­mi vy­ras da­li­jo­si ir su in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tu klai­pė­die­čiu, ku­ris pa­nū­do pa­keis­ti ap­lin­ką ir pa­gy­ven­ti ki­to­kiu rit­mu. „Už­sie­ny­je tai va­di­na­ma tarp­dis­cip­li­ni­ne pa­meist­rys­te. Su­ti­kau į sa­vo pro­fe­si­nį gy­ve­ni­mą įsi­leis­ti sve­ti­mą žmo­gų – kar­tu kė­lė­mės, dir­bo­me vi­sus ūkio dar­bus. Iš­va­žiuo­da­mas Min­dau­gas pa­sa­kė: „Jei­gu tam, ką dir­bu, bū­čiau sky­ręs tiek ener­gi­jos, kiek ski­ria­ma čia, ūky­je, bū­čiau jau daug ko pa­sie­kęs.“ Sup­ra­tau, kad nau­ja pa­tir­tis žmo­gų mo­ty­va­vo, ir man tai bu­vo di­džiau­sia pa­dė­ka“, – džiau­gė­si žem­dir­bys.

At­vi­ras nau­jo­vėms
„Esu at­vi­ras…“ – pa­brė­žė pa­šne­ko­vas. Ir tai reiš­kia ne tik at­vi­ru­mą žmo­nėms. Ūki­nin­kas ne­bi­jo į dar­bo pro­ce­są in­teg­ruo­ti nau­jau­sių tech­no­lo­gi­jų, ti­ki, kad kai­mo vers­lai ga­li ženg­ti tva­res­nės atei­ties link. Pa­si­nau­do­jus pa­ra­ma, ūky­je įreng­ta 19,35 kW ga­lios sau­lės elekt­ri­nė. Ar­tū­ras su­skai­čia­vo, kad elekt­ra jam at­pi­go per­pus ir in­ves­ti­ci­jos į ža­lią­ją ener­ge­ti­ką at­si­pirks maž­daug per me­tus.

Di­džiau­sią prio­ri­te­tą šiuo me­tu Ar­tū­ras ski­ria že­mės ūkio tech­ni­kai at­nau­jin­ti – ne­se­niai įsi­gi­jo nau­ją „Steyr“ trak­to­rių, grei­tai ūkį pa­sieks ir mo­der­nūs, na­šūs pa­dar­gai.

„Kai tech­ni­ka ne­be­by­rės, kai dėl ge­di­mų ne­strig­si­me per sė­ją ar pjū­tį, tu­rė­siu dau­giau lai­ko ki­tiems dar­bams. Tė­vai su­kū­rė šį ūkį, ne­pla­nuo­ju plės­tis, ma­no tiks­las jį su­stip­rin­ti. Esu už­si­mo­jęs di­din­ti ūky­je su­ku­ria­mą pri­dė­ti­nę ver­tę – pla­nuo­ju pa­ts per­dirb­ti ža­lia­vą: ga­min­ti įvai­rius sū­rius, jo­gur­tus, ki­tą pro­duk­ci­ją. Įran­ga ce­chui jau pra­dė­ta pirk­ti, o sū­ri­nin­kys­tės pa­slap­čių mo­kau­si „Mer­kio slė­nio“ sū­ri­nin­kys­tės mo­kyk­lo­je“, – da­li­jo­si atei­ties pla­nais.

Nuo nu­si­vy­li­mo iki pra­re­gė­ji­mo
Per pir­mą­jį ūki­nin­ka­vi­mo de­šimt­me­tį A. Jur­kus įgi­jo įvai­rios pa­tir­ties – su­dė­tin­giau­si bu­vo 2022-ie­ji, kai strei­kuo­da­mi dėl kri­tu­sių pie­no su­pir­ki­mo kai­nų žem­dir­biai pra­dė­jo vel­tui da­lin­ti pie­ną. Į pro­tes­to ak­ci­ją įsi­trau­kė ir Ar­tū­ras. „Tuo me­tu te­ko iš­gy­ven­ti įvai­riau­sių jaus­mų – nuo juo­džiau­sio nu­si­vy­li­mo iki pra­re­gė­ji­mo. Tik išė­jęs į gat­vę ir tie­sio­giai su­si­ti­kęs su pro­duk­ci­jos var­to­to­jais, pa­ju­tęs jų pa­lai­ky­mą, su­pra­tau, kad ža­lia­vos par­da­vi­mas su­pir­kė­jui nė­ra vie­nin­te­lis ke­lias žem­dir­biui. Pie­no kri­zė man, užau­gu­siam ūky­je, ku­rio sėk­mė dau­giau­sia pri­klau­sė nuo su­pir­kė­jo už­gai­dų, bu­vo pui­ki pa­mo­ka. Ir aš ją iš­mo­kau“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Pro­tes­to ak­ci­jai pa­si­bai­gus, Jur­kų ūky­je ga­min­ta grie­ti­nė ir pie­nas dar il­gai bu­vo ve­ža­mi į „Eg­lės“ tur­gų Klai­pė­do­je. Ar­tū­ras pra­dė­jo skers­ti mė­si­nius jau­čius ir pre­kiau­ti jau­tie­na – švie­žia ir vy­tin­ta. Ir jam ga­na grei­tai pa­vy­ko su­bur­ti šios pro­duk­ci­jos pir­kė­jų ra­tą. Da­bar pre­ky­ba tur­gu­je su­stab­dy­ta – žem­dir­bys su­si­kon­cent­ra­vo į ūkio ba­zės stip­ri­ni­mą.

Kai­mas ga­li bū­ti mo­der­nus, kon­ku­ren­cin­gas ir tva­rus
Nuo­ša­lia­me Jan­kai­čių kai­me ūki­nin­kau­jan­čiam vy­rui rū­pi Lie­tu­vos kai­mo atei­tis – jis yra ėjęs Rie­ta­vo ūki­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­ko pa­rei­gas, yra ūki­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo „Rie­bus pie­nas“ na­rys ir vie­nas iš įkū­rė­jų, pri­klau­so že­mės ūkio koo­pe­ra­ti­nei bend­ro­vei „Pie­no gė­lė“. Ar­tū­ras įsi­ti­ki­nęs, kad kai­mas ga­li bū­ti mo­der­nus, kon­ku­ren­cin­gas ir tva­rus.

Pak­laus­tas, kaip įsi­vaiz­duo­ja že­mės ūkio sek­to­rių po 20 me­tų, su­si­mąs­tė. Ir ne­tru­kus at­sklei­dė sa­vo vi­zi­ją. „Šei­mos ūkiai ap­tar­naus vie­tos mai­ti­ni­mo įstai­gas – dar­že­lius, mo­kyk­las, tiek­da­mi pie­no ir mė­sos ga­mi­nius, vai­sius, dar­žo­ves. Žem­dir­biai la­biau pri­si­tai­kys prie kon­ku­ren­ci­jos są­ly­gų – bur­sis į koo­pe­ra­ty­vus. Kai ku­rie tu­rės sa­vo par­duo­tu­ves, kai ku­rie pre­kiaus iš ūkio. Žmo­nės at­va­žiuos tie­siai pas ga­min­to­ją nu­si­pirk­ti pro­duk­ci­jos, pa­ma­ty­ti, kaip ji ga­mi­na­ma, da­ly­vaus edu­ka­ci­jo­se. Ir taip bus su­kur­tas tie­sio­gi­nis til­tas tarp vie­tos ūki­nin­kų ir var­to­to­jų“, – pie­šė švie­sią sek­to­riaus atei­tį žem­dir­bys ir dvie­jų duk­rų – še­še­rių Ame­los ir ket­ve­rių Ma­tė­jos – tė­tis.