„Mūsų vaikai jau žinojo: jei sakome, kad reikia bėgti, vadinasi, reikia bėgti iš visų jėgų“

Sesės Viktoriia Osypenko ir Olha Yaroshenko

Visai netrukus, vasario 24 dieną, bus minimos jau trečiosios karo Ukrainoje metinės. Pasitikdami šią sukaktį kalbėjomės su seserimis Olha Yaroshenko ir Viktoriia Osypenko, kurios tik prasidėjus karui pabėgo iš savo gimtojo miesto Černihivo ir apsistojo Plungėje. Moterys pasakojo apie slogius prisiminimus bei jausmus, apėmusius Rusijos ginluotosioms pajėgoms įžengus į Ukrainą, kai aplink ėmė griaudėti sprogimai ir be perstojo kaukė pavojaus sirenos. Taip pat apie ilgą kelionę į Lietuvą, kurią lydėjo nežinomybė bei stresas. Bei apie sėkmingą adaptaciją mūsų mieste, Plungėje.

– Karas Ukrainoje palietė daugelį žmonių. Kai kurie pasirinko pabėgėlio dalią. Papasakokite, kaip karas pakeitė jūsų gyvenimą?
Olha: – 2022-ųjų kovo 15-ąją turėjome susirinkti prie vienos mokyklos Černihive. Buvo labai daug žmonių. Stovėjau su dukra ilgoje eilėje ir nežinojau, ko tikėtis. Buvome tik informuoti pasiimti būtiniausius daiktus. Turėjome kuprinę, kurioje buvo vaistai, pinigai, užkandis ir keletas rūbų. Tada viena moteris mums pasakė, kad autobuse yra vieta mamai su vaiku. Įsėdome į tą autobusą. Pradėjome važiuoti. Kur, kaip, kas – nieko nežinojome. Riedėjo ašaros, bet reikėjo būti stipriai dėl dukros. Paskui paaiškėjo, kad važiuojame į Kyjivą. Kelionė truko aštuonias valandas vietoj pusantros. Stojome retai, tik nueiti į tualetą. Tas kelias buvo pavadintas „gyvenimo keliu“.

Važiuojant girdėjosi sprogimai. Vaiką raminau, sakydama, kad nesijaudintų, kad čia mūsų kariai dirba. Bandžiau išlikti stipri ir pozityvi dėl septynmetės dukters.

Telefono ryšio nebuvo, su niekuo negalėjau susisiekti. Tik nuvykusi į Kyjivą paskambinau draugui. Jis pažadėjo iškviesti taksi. Pamenu, išvykstant iš Černihivo buvo daug streso ir skubėjimo, nes po pusės valandos turėjo prasidėti komendanto valanda, per kurią niekas negali niekur keliauti. Atsidūrus už maždaug dviejų šimtų kilometrų nuo namų situacija buvo kitokia. Čia buvo ir vandens, ir elektra, ir parduotuvės dirbo. Po dviejų dienų atvažiavo mano sesuo Viktorija su sūnumi.

Viktoriia: – Mes iš namų išvažiavome kovo 16-ąją. Pusiaukelėje teko nakvoti policijoje. Su policijos palyda tęsėme kelionę kitą dieną. Taip pat, kaip ir Ola, gavome autobuse vietą mamai su vaiku. Mano sūnus turi sveikatos problemų, tad rankinuke buvo pilna vaistų, o kuprinėje – būtiniausi daiktai. Vyrams važiuoti neleido, jie turėjo pasilikti.

Atvažiavusi į Kyjivą paskambinau draugui, kad priimtų pernakvoti. O su seserimi susitarėme susitikti geležinkelio stotyje.

Olha: – Susitikus kitas miestas, kurį turėjome pasiekti, buvo Lvivas. Kai nuvykome į stotį, sužinojome, kad traukinys išvyksta po šešių minučių. O mums reikėjo surasti išvykimo taką, kuris buvo kitame aukšte. Vaikai jau žinojo, kad jeigu mamos sako, jog reikia bėgti, vadinasi, reikia bėgti iš visų jėgų. Tad bėgome kiek išgalėdami, kad suspėtume į traukinį. Ir mums buvo visai nesvarbu, kad reikės stovėti, kad nebėra sėdimų vietų, nes žmonių labai daug. Reikėjo išjungti telefonus ir šviesas, kad mūsų nepastebėtų. Kai traukinys sustojo Chmelnyckio stotyje, ten laukė žmonės su pinigais, maistu, vandeniu, sauskelnėmis ir kitais būtinais daiktais. Jie siūlė pagalbą pabėgėliams. Toks žmonių elgesys mus visus labai sujaudino.

Nuvykusios į Lvivą susiradome savanorį. Jis mus nuvežė ten, kur galėjome pernakvoti. Pamenu, kaip vėl išgirdome sirenas. Sunku perteikti, kas tada dėjosi viduje, kokie baisūs jausmai apėmė.

Sesers vyro mamos draugė susisiekė su mumis Lvive. Padėjo sutvarkyti dokumentus, kad galėtume išvykti iš Ukrainos. Pasiūlymas buvo vykti į Lietuvą arba į Suomiją. Mes pasirinkome Lietuvą. Buvo vienintelis noras – kad tik būtų ramu. Laukė ilga kelionė nuo Lvivo į Lenkiją. O paskui į Lietuvą. Vilniuje buvome kovo 20-ąją, pusę trijų nakties. Pernakvojus Vilniuje iš pat ryto mus pasitiko savanoriai. Jie padėjo tvarkyti dokumentus: sprendė dėl gyvenamosios vietos ir kt.

Pirmas pasiūlymas buvo vykti į Plungę, apie kurią mes nieko nežinojome. Savanoriai paklausė, kas turi diplomą, nes Plungėje reikia mokytojų. Mes pakėlėme rankas. Vienas žmogus savo automobiliu mus nuvežė į Plungę. Po maždaug savaitės pradėjome dirbti mokykloje ir darželyje.

Viktoriia: – Kai mūsų miestas buvo išlaisvintas, kai kurie vyrai, pavyzdžiui turintys sveikatos problemų irgi galėjo išvykti. Mano vyras atvažiavo po mėnesio. Jis iki šiol labai išgyvena, nes neranda Plungėje darbo, nors yra tikrai darbštus. Jam kaip vyrui sunku būti be nuolatinio užsiėmimo.

– Suprantu, kad jums teko greitai integruotis į Lietuvos darbo rinką. Kuo jūs dirbote Ukrainoje?
Viktorija: – Aš mokykloje dirbau dvidešimt penkerius metus. Ir dabar Lietuvoje dirbu mokykloje.

Olha: – Mokytoja dirbau trumpai. Daugiausia dainavau kariuomenės sausumos pajėgų karinės muzikos centras kaip solistė, ir duetu, ir trio, ir chore. Man to dabar labai trūksta.

– Girdėjau, kad jūs kartu puikiai dainuojate. Gal šeimoje yra muzikų?
Olha: – Mudvi anksčiau ne tik dainuodavome, bet ir grieždavome smuiku. Močiutė buvo pradinių klasių mokytoja, o tėta – fizikos mokytoja. O mūsų tėtis labai mėgo dainuoti ir groti gitara. O senelis buvo muzikos mokytojas ir choro vadovas.

– Lietuvoje esate tik trejus metus, bet jau kalbate lietuviškai.
Viktoriia: – Pradžioje dirbome vaikų darželyje. Buvo labai sunku. Nei supratome kalbą, nei mokėjome kalbėti, o su vaikais kažkaip reikėjo bendrauti. Bendradarbiai drąsino bandyti kalbėti. Tad po truputį pradėjome. Lankėme lietuvių kalbos kursus, dabar irgi mokomės. Tik žemaitiškai ne viską suprantame, bet labai stengiamės.

Mūsų vaikai taip pat labai gerai kalba lietuviškai. Jie lengvai adaptavosi mokykloje, mokslai sekasi puikiai, ypač lietuvių kalba. Mano sūnus dabar yra ketvirtokas. Mokykloje atlikdamas lietuvių kalbos testus jis iš dvidešimt penkių taškų gavo dvidešimt du, o Olos dukra – devyniolika. Sūnus lanko šachmatų būrelį ir jau trečią kartą vyks į Lietuvos šachmatų čempionatą. Olos duktė lanko meno mokyklą ir „Saulos“ teatro studiją.

Labai gaila, kad kiti ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, jie nori grįžti į Ukrainą. Bet kada tai bus, niekas nežino. O gyvenant Lietuvoje daug lengviau, kai gali susikalbėti ir suprasti.

– Ar turite planų grįžti į gimtinę?
Viktoriia: – Mamos mes nematėme jau trejus metus. Kas žino, kaip bus. Niekas nieko nežino nei Ukrainoje, nei kitur. Sunku ką ir planuoti. Tiesiog gyvename dabar čia, o kaip bus ateityje – matysime.

– Kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje, Plungėje, ir Ukrainoje?
Viktoriia: – Mes gyvenome dideliame mieste, kuris labai skiriasi nuo Plungės. Bet aš čia pripratau. Man gerai. Mokykloje turiu pakankamai veiklos, o Olai jos trūksta, nes ji turėjo labai daug veiklos muzikos sferoje.

– Papasakokite apie save plačiau. Esate panašios ar skirtingos?
Olha: – Aš esu jautri, rami, lėtesnė. Man svarbu išklausyti ir tik po to padaryti išvadas. Manau, kad esu gera draugė ir mama. Mano draugė juokauja, kad elgiuosi kaip kokia karalienė. Plungėje turiu gerų pažįstamų. Nors su seserimi gerai sutariame, daug bendraujame, norisi turėti ir savo draugų ratą. Mes labai skirtingos, dažnai viena kitos nesuprantame.

Viktoriia: – Aš kaip degtukas. Greit užsidegu, bet greit ir nurimstu. Į viską žiūriu daug paprasčiau nei Ola. Man trūksta draugų iš Ukrainos. Bendraujame internetu, bet to nepalyginsi su gyvu bendravimu.

– Kuo skiriasi lietuviai ir ukrainiečiai?
Viktoriia: – Lietuviai viską daro ramiau, lėčiau, paprasčiau. Jums nereikia jokių „fejerverkų“. O mums reikia, mes labai mėgstame papuošti savo vaikus ir pačios puošiamės. Pas jus viskas kukliau. Žmonės, atrodo, čia neskuba. Pavyzdžiui, parduotuvėse nėra skubėjimo. Mūsų parduotuvių kasininkės turi savo darbą atlikti kuo greičiau. Jų atlyginimas priklauso nuo parduotų prekių kiekio.

Olha ir Viktoriia

– Ką pabaigoje norėtumėte palinkėti skaitytojams?
Olha: – Jeigu yra galimybė mokytis, tai reikia ta galimybe ir pasinaudoti, nes niekada nežinome, kokia užduotis mūsų lauks gyvenime. Aš niekada negalvojau, kad gyvensiu Lietuvoje ir mokysiu lietuvių vaikus rusų kalbos. Beje, mes ilgai galvojome, ar dėstyti rusų kalbą, ar ne. Bet priėjome išvadą, kad čia tik kalba.

Viktoriia: – Stiprybės, ramybės, nenuleisti rankų. Taikos pasaulyje. Linkiu niekada nepajausti, kas yra karas. Tai labai baisu.