Tur­būt tarp Plun­gės me­džio­to­jų nė­ra nė vie­no, ku­ris ne­pa­ži­no­tų pa­gar­sė­ju­sio šu­ni­nin­ko And­rie­jaus Pet­rei­kio. Nea­be­jo­ju, kad ra­sis dau­gy­bė jį pa­žįs­tan­čių ir tarp vi­sos ša­lies me­džio­to­jų, tuo la­biau tarp Lie­tu­vos ska­li­kų au­gin­to­jų są­jun­gos na­rių. Už ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą at­ku­riant lie­tu­vių ska­li­kų veis­lę A. Pet­rei­kį Rau­do­nė­je (Jur­bar­ko r.) šven­čiant Šv. Hu­ber­to die­ną Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­ja ap­do­va­no­jo „Me­dei­nos“ me­da­liu.

Tro­fė­jų And­rie­jus ne­kau­pia, nes vi­są­laik bū­na va­ro­vu. Gal tik se­niau šū­vį į žvė­rį pa­leis­da­vo, kai va­ro­vams bu­vo lei­džia­ma šu­nų su­stab­dy­tą žvė­rį pa­ties­ti.

Pak­vie­čia ma­ne į me­džiok­lę ki­ta­me ra­jo­ne, net ki­ta­me Lie­tu­vos ga­le, nu­vyks­tu ir… nu­stem­bu, nes ten su­tin­ku And­rie­jų su sa­vo šu­ni­mis. Ir… be jo­kio šau­tu­vo. Jis bū­na va­ro­vu, nors me­džio­to­ju yra nuo 1992 me­tų. Nes­pė­ja vi­sur nu­va­žiuo­ti, kur yra kvie­čia­mas. Vi­so­je Lie­tu­vo­je da­ly­vau­ja iš­skir­ti­nė­se rep­re­zen­ta­ci­nė­se me­džiok­lė­se „Ska­li­kų gaus­mas“. Pa­dė­kos raš­tų ir dip­lo­mų tu­ri ne­pap­ras­tai daug. Ne­nus­teb­si jį pa­ma­tęs ko­kio­je nors šu­nų pa­ro­do­je, net už­sie­ny­je. Ne­re­tai jo au­gin­ti­niai uži­ma pri­zi­nes vie­tas.

And­rie­jus ir Ra­sa auk­so žie­dus su­mai­nė 1991 me­tais. Jie gy­ve­na Pur­vai­čiuo­se, Žli­bi­nų se­niū­ni­jo­je. Tu­ri duk­rą Rū­tą ir sū­nų Man­tą, ku­rie yra me­džio­to­jai. Tik vy­riau­sia duk­ra Mo­ni­ka ne­pa­no­ro ei­ti žvė­rių ta­kais.

Pet­rei­kiai – vie­ti­niai gy­ven­to­jai. And­rie­jus aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą bai­gė Al­sė­džiuo­se. Ten bu­vo bend­ra­bu­tis, tad į tą mo­kyk­lą jį ir nu­krei­pė mo­ky­tis, kad ma­mai bū­tų leng­viau, nes tė­vas jau bu­vo išė­jęs am­ži­ny­bėn.

Bai­gęs aš­tuon­me­tę And­rie­jus įsto­jo į Rie­ta­vo tech­ni­ku­mą ir įgi­jo elekt­ri­ko spe­cia­ly­bę. Šį dar­bą dir­ba jau 25 me­tus. Tu­ri pui­kią so­dy­bą, per 25 hek­ta­rus že­mės. O jau kiek per gy­ve­ni­mą tu­rė­ta šu­nų – ne­sus­kai­čiuo­si. Ir da­bar jų pil­nas kie­mas, ir vi­si gry­na­veis­liai me­džiok­li­niai. Jo pa­gar­sė­jęs lie­tu­vių ska­li­kas Nu­lis yra ta­pęs Lie­tu­vos čem­pio­nu.

And­rie­jus tvir­ti­no, jog yra la­bai dė­kin­gas Al­sė­džių mo­kyk­lo­je dir­bu­siai bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jai Van­dai Ba­lan­die­nei. Mo­ky­to­ja jį už­krė­tė ne­pa­gy­do­ma li­ga – mei­le gam­tai, dėl to jis ta­po me­džio­to­ju ir daž­nai bū­na gam­to­je. Tie­sa, dar daug me­tų už­siė­mė orien­ta­vi­mo­si spor­tu, o tai ir­gi bu­vi­mas gam­to­je.

And­rie­jus dar ne­bu­vo me­džio­to­jas, kai į jo ran­kas iš bib­lio­te­kos pa­kliu­vo Vy­tau­to Gir­kon­to kny­ga „Ska­li­kai“. Jis ją per­si­ra­šė. Tai jau ro­do di­džiu­lį jo su­si­ža­vė­ji­mą šu­ni­mis – bū­tent ska­li­kais. Me­džio­to­ju ta­po, kai grį­žo iš ar­mi­jos. Jo bro­lis An­ta­nas jau me­džio­jo – bu­vo „Pur­vai­čių“ bū­re­lio na­rys. Tai ir­gi pa­ska­ti­no And­rie­jų ant pe­ties už­si­ka­bin­ti šau­tu­vą ir pa­trauk­ti žvė­rių ta­kais.
Įdo­miau­sia tai, kad And­rie­jui ma­lo­niau bū­ti va­ro­vu ir džiaug­tis sa­vo au­gin­ti­niais ne­gu sto­vė­ti ant li­ni­jos. Jam be šu­nų – ne me­džiok­lė. Va­ro­vu ta­po 1990 me­tais. Juo te­bė­ra ir da­bar! Tur­būt Lie­tu­vo­je nė­ra ki­to me­džio­to­jo, ku­ris tu­rė­tų to­kį va­ro­vo sta­žą.

Kar­tą jis su­ma­nė neim­ti į me­džiok­lę šu­nų, o bū­ti su šau­tu­vu ant li­ni­jos. Su­si­rin­kę me­džio­to­jai net su­tri­ko, kaip čia da­bar And­rie­jus be šu­nų, o pa­siė­męs šau­tu­vą. Ėmė ir at­bė­go jam šau­ti­nas el­nias. Sku­biai kei­tė šo­vi­nį su kul­ka. Nu­si­tai­kė me­džiok­lis, o šau­tu­vas neiš­šo­vė, už­si­kir­to. Tai pa­skam­bi­no žmo­nai, kad at­vež­tų šu­nis, ir per me­džiok­lę šau­tu­vo į ran­kas dau­giau neė­mė.

Net į me­džiok­les ty­kant And­rie­jus re­tai ka­da su­si­ruo­šia – ant pirš­tų su­skai­čiuo­tų, kiek kar­tų to­kio­je bū­ta. Jam tai esą neį­do­mu. Tu­ri me­džiok­lė­je bū­ti šu­nys ir tik ta­da bū­na pui­ki me­džiok­lė su va­ro­vais.

Pir­mi jo me­džiok­li­niai šu­nys bu­vo jagd­ter­je­rai – Či­ka ir Ri­ka. Pri­si­mi­nė, jog bėg­da­vo per miš­ką šauk­da­mas: „Či­ka! Ri­ka!“ O pa­skui pra­si­dė­jo snie­gin­gos žie­mos ir ma­ži šu­nys ne­la­bai be­ti­ko. Tai bro­lis An­ta­nas pa­do­va­no­jo lie­tu­vių ska­li­ką. Nuo 1994 me­tų And­rie­jaus so­dy­bo­je ir me­džiok­lė­se am­si ska­li­kai. Da­bar jis tu­ri pen­kis šu­nis: du ska­li­kus ir tris suo­mių lai­kas.

Su suo­mių lai­ko­mis gau­do kiau­nes. Dirb­da­mas elekt­ri­ku tu­ri lais­vų die­nų, ta­da po miš­kus su lai­ko­mis ir bas­to­si. Kai­lių rin­ka yra smu­ku­si, ta­čiau bū­tent iš kiau­nių kai­lių už­dir­bo pi­ni­gus nau­jam šau­tu­vui.

Ra­sa vy­ro me­džiok­lės po­mė­giui ir šu­ni­nin­kys­tei ne­prieš­ta­rau­ja, net kar­tu yra bu­vu­si me­džiok­lė­je. „Pur­vai­čių“ bū­re­lis kar­tais su­ren­gia šven­ti­nę pa­sku­ti­nę se­zo­no me­džiok­lę, ku­rio­je da­ly­vau­ja me­džio­to­jų ant­ro­sios pu­sės. Pet­rei­kiai ta­po ka­ra­liais – patiesė kaž­ko­kio medžiotojo su­žeis­tą la­pę.

„Me­džiok­lių su va­ro­vais, ku­rios vyks­ta nuo spa­lio 15-osios, la­bai lau­kiu. 2001 me­tais su Vir­giu Vaš­kiu, ku­ris ir­gi tu­ri ska­li­ką, va­žia­vo­me į Len­ki­ją pa­ro­dy­ti sa­vo šu­nų. Ten vy­ko dvie­jų die­nų pa­klus­nu­mo var­žy­bos – šuo miš­ke gre­ta ma­nęs tu­rė­jo ei­ti be pa­va­dė­lio. Užuo­džia šuo pėd­sa­ką, bet ne­ga­li nu­bėg­ti – tik pa­gal ko­man­dą. Ki­tais me­tais vy­ko­me į Lat­vi­ją. Lat­vių ska­li­kai tru­pu­tį ma­žes­ni.

Esu ke­le­tą me­tų dir­bęs miš­ki­nin­ku, tik pa­skui ta­pau tik­ru elekt­ri­ku. Gi­ri­nin­ki­jo­je pri­žiū­rė­jau ku­me­lę, su ku­ria va­žiuo­da­vau į dar­bą, trau­kiau miš­ką. Ji tu­rė­jo ku­me­liu­ką, ku­ris po pri­va­ti­za­ci­jos man ir li­ko. Nuo ta­da užė­jo dar vie­nas „pa­mi­ši­mas“ – pa­mė­gau ark­lius taip, kad da­bar jų tu­riu daug. Tai Lie­tu­vos sun­kių­jų veis­lės arkliai. Da­ly­vau­ju pa­ro­do­se. Šiuo metu dar au­gi­nu že­mai­tu­kus“, – pa­sa­ko­jo And­rie­jus.

Var­giai ra­si to­kį sta­žą tu­rin­tį me­džio­to­ją (tei­sin­giau – va­ro­vą), ku­ris ne­bū­tų pa­ty­ręs nuo­ty­kių. Kar­tą And­rie­jus bu­vo va­ro­vu, o šu­nys su­lai­kė šer­ną. Taip įsi­ki­bo, jog jau bu­vo aiš­ku, kad pir­ma­me­čiam šer­ne­liui ga­las – reik­tų kuo grei­čiau pei­liu pri­baig­ti. De­ja, And­rie­jus kaž­kur bu­vo nu­ki­šęs pei­lį. Tai įgrū­do šer­ną į kup­ri­nę, ku­ri bu­vu­si di­do­ka. Ne­šė jį pas me­džio­to­jus. Šer­nas, iš­ki­šęs knys­lę pro kup­ri­nės raiš­čius, žvie­gė And­rie­jui į au­sį.

Prie pat na­mų And­rie­jus tu­rė­jo ap­tva­rą, ten lai­kė šer­ną. Dėl įdo­mu­mo, o ir šu­nims moks­lams išei­ti. Dar tu­rė­jo šer­nai­tę, var­du Čiu­ka. Su ja la­bai su­si­drau­ga­vo. Kar­tą at­va­žia­vau pas And­rie­jų pa­da­ry­ti šer­no nuo­trau­kų, o Čiu­ka be­san­ti pa­bė­gu­si. Vaikš­to And­rie­jus po miš­ką ir šau­kia: „Čiu­ka! Čiu­ka!“ Šer­nai­tė at­bė­go, tai par­ve­dė paė­męs už au­sies į ap­tva­rą. Sup­ran­ta­ma, tai bu­vo tais lai­kais, kai ne­bu­vo kiau­lių ma­ro, o dar tu­rė­jo šer­nui lai­ky­ti iš ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų pa­siė­męs lei­di­mą.

O Čiu­kos li­ki­mas toks – iš­trū­ko iš ap­tva­ro, o And­rie­jus į jos paieš­ką su­si­ruo­šė tik už po­ros die­nų. Ne­be­ra­do – pra­din­go Čiu­ka.