Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Birželio 14-ąją minėjome Gedulo ir vilties dieną. Ji žymi 1941-aisiais pradėtus masinius trėmimus į Sibirą. Lietuvoje buvo surengtos kelios trėmimų operacijos. Per vieną jų, surengtą 1951-ųjų rudenį ir pavadintą „Osen“ („Ruduo“), ištremta per 5 tūkst. šeimų. Tarp jų buvo ir Klaipėdos krašte gyvenusių Gumuliauskų šeima. Buvusi Gumuliauskaitė, dabar Uščinienė Albina pasakoja, kad tremtyje praleisti 17 metų šiandien – lyg blogas sapnas, kurio nesinori prisiminti. Bet kartu ir nevalia pamiršti, nes tai skaudi, tačiau labai svarbi mūsų istorijos dalis.

Į kelią – su glėbeliu knygų ir pagalve
Kitų metų pradžioje garbingą 90-ies metų jubiliejų minėsianti plungiškė Albina mus pasitinka plačia šypsena. Pasidžiaugia, kad spėjo pasidažyti lūpas, nes kaip bebūtų – proga išskirtinė. Tą dieną pas ją svečiuojasi ne tik „Labas, Plunge“, bet ir Plungės rajono buvusių tremtinių nevyriausybinės organizacijos „Paliesti tremties“ narės Adelė Kryževičienė ir Elena Šleinienė.

Albina papasakoja pati niekada nepriklausiusi jokiai tremtinių organizacijai – nebuvo noro iš atminties kelti giliai nugulusius prisiminimus, dalintis jais su kitais. Bet štai dabar mielai sutikusi papasakoti, ką patyrė atšiauriajame Sibire ir kaip grįžusi į Lietuvą iš naujo kabinosi į gyvenimą.

„Mus išvežė kaip buožes, nes senelis turėjo daug žemės, ją išdalino vaikams. Kai vežė, Šilutėje lankiau gimnaziją, buvau aštuntokė, tėvai nuomojo man kambarėlį pas tokią bobutę. Iš ten mane ir paėmė. Rytą pakėlė ir liepė ruoštis į kelią. Žinojau, kad veš į Sibirą, buvo kalbų. Pasiėmiau knygas, kelis drabužėlius. Šeimininkė dar liepė pagalvę pasiimti – daugiau nieko ir neturėjau“, – pasakojimą pradeda plungiškė.

Tai buvo 1951 metų spalio 2-oji. Iš Šilutės mergaitė buvo nugabenta į Priekulę, ten sutiko mamą ir brolius. Tėvelis tuo metu jau buvo įkalintas, kaip sako moteris, dėl to, kad padainavo humoristinę dainelę, kuri nepatikusi valdžiai. „Traktoriais ars žemę, orlaiviais sės grūdus, pailsės ir kumelėlė, nuo darbų sukūdus“, – Albina padeklamuoja posmelį tos dainos, kuri jos tėveliui kainavo laisvę. Skyrė kalėti 10 metų, bet išleido po penkerių, mirus Stalinui. Nieko nelaukęs, vyras išskubėjo į Sibirą ieškoti žmonos ir vaikų.

Bet iki tol be maitintojo likusios šeimos laukė ilga kelionė į Rusijos šiaurę gyvuliniame vagone, kartu su šimtu kitų tokio pat likimo žmonių. Albina į tremtį keliavo kartu su mama ir trimis vyresniais broliais. Saugumiečiai nepagailėjo net vienerių metų brolio dukrytės – jai taip pat teko iškęsti, rodos, niekada nesibaigsiančią kelionę.

„Vienam vagono kampe buvo skylė tualeto reikalams atlikti. Vyrai maunasi kelnes, o mums, panelėms, nėra kur akių iš gėdos dėti… Po to žmonės sugalvojo sukalti pertvarą, kad nors kiek privatumo būtų“, – prisimena moteris.

„Verkdavau, kur beeidavau“
Neilgtrukus tremtinius ėmė kankinti badas, nes iš pradžių dalintas tik virintas vanduo. Tik vėliau žmonės ėmė gauti bulvių, morkų, kartais – duonos. Kas buvo maisto atsargų įsidėjęs, galėjo tverti, kas ne – jau vagone atsisveikino su gyvybe.

Traukinio galutinė stotelė buvo Krasnojarsko kraštas. Išvaryti iš vagonų žmonės turėjo klampoti kelias dešimtis kilometrų nurodyta kryptimi iki paskyrimo vietos.

A. Uščiuvienės šeima po tokios ilgos ir varginančios kelionės staiga pasijuto lyg į rojų papuolusi, mat kelio pabaigoje jos laukė šiltai iškūrenta troba. Baldų nebuvo, tačiau niekam tai nerūpėjo – pasitiesė, ką turėjo su savimi, ir griuvo miegoti.

Kitą dieną paaiškėjo, kad kitame trobos gale kiek anksčiau buvo įkurdinta latvių šeima. Ji ir pasirūpino, kad likimo broliai iš Lietuvos būtų sutikti kiek įmanoma svetingiau. Bet tuo visi patogumai ir baigėsi. Albinos šeimai teko nieko nelaukus prisitaikyti prie naujos realybės ir atšiaurių gyvenimo sąlygų, nuolatinio maisto stygiaus ir vergiško kasdienio darbo, už kurį vakare galėdavai gauti duonos kepaliuką.

„Apie tai, kad galėsiu toliau lankyti mokyklą, nė kalbos nebuvo. Visus iškart pristatė prie darbų. Iš pradžių mane paskyrė fermoj mėšlą mėžti. Buvau keturiolikmetė gimnazistė, nei to mėšlo mačiusi, nei tos smarvės patyrusi. Verkdavau, kur beeidavau. Atvykau su bateliais, o ten žiemos kokios, kartais net 40 laipsnių šalčio būdavo. Skolindavausi iš mamos kaliošus, apsivyniodavau kojas skudurais, įsispirdavau į juos ir prie darbų.“

Laimei, kankintis ilgai su mėšlu nereikėjo, mergaitę paskyrė vandenį iš upės semti ir į fermą vežti, vėliau, atėjus pavasariui ir sušilus orui, prie traktoriaus dirbti, su virve plūgus kilnoti.

„Bet ir čia vienas vargas, nei pirštinių turėjau, nieko. Vieną dieną ėmė kraujas iš nosies bėgti, tai su tuo pačiu traktorium išgabeno mane į ligoninę. Ten davė valgyti, šiltai paguldė. Guliu ir džiaugiuosi – švaru, gražu, lyg į rojų būčiau papuolusi. Bet nelaikė – nustojo kraujas bėgti ir liepė namo kulniuot, 30 kilometrų per taigą“, – jaunų dienų išbandymus prisimena Albina.

Sugrįžus tėveliui, išsikėlė į miestą
Matydami, kad mergaitė – silpnos sveikatos, prižiūrėtojai jai skyrė lengvesnį darbą – saugoti grūdus, paukščius baidyti. Neilgtrukus į Sibirą atvyko ir į laisvę paleistas Albinos tėvelis. Tada jis jau buvo atlikęs savo bausmę ir galėjo keliauti, kur akys mato, o štai žmona ir visi vaikai nuteisti Sibiro darbams „pažyznino“ – iki gyvos galvos.

Bet mirus Stalinui ir tremtiniai galėjo lengviau atsipūsti, nebereikėjo kęsti vergiškų sąlygų. Šeimos galva mieste susirado darbą ir savo šeiminykščius ten parsivadino. Visus įdarbino grūdų kombinate. Iš to kombinato buvo galima slapčia miltų ir kruopų parsinešti. Be to, uogų netrūko, grybų – miškai buvo visko pilni, tik reikėjo netingėti rinkti. Tad bado metai liko praeity.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Tame pačiame mieste, Ačinske, Albina susipažino su būsimu savo vyru Jonu. Būdamas septyniolikos jis pateko į politinių kalinių lagerį. Išėjęs iš jo įsikūrė pas savo seserį Ačinske. Pasak Albinos, šiame mieste gyvenę lietuviai artimai bendravo, kartu visas šventes švęsdavo, šokius rengdavo, tad netrukus užsimezgė ir jųdviejų pažintis.

Pašnekovė tuo metu mokėsi vakarinėje mokykloje, Jonas įstojo į statybų technikumą. Už savo išrinktąją buvo 8-eriais metais vyresnis, tačiau amžiaus skirtumas nesutrukdė užsimegzti draugystei, o vėliau sukurti šeimą.

„Jokių vestuvių nebuvo, susirašėm ir tiek, po to net kurį laiką atskirai gyvenom. Tik kai tėvai grįžo į Lietuvą, galėjom sueiti kartu į vieną butelį. Iki tol draugavom metus. Labai rimtas atrodė, padorus“, – taip savo išrinktąjį ir bendro gyvenimo pradžią prisimena plungiškė.

Ačinske gimė vienturtis Uščinų sūnus Algirdas. Šeimyninio gyvenimo pradžia nebuvusi rožėmis klota, kamavo noras grįžti į gimtinę, bet nebuvo aišku, ar Lietuvoje įsileis buvusį politinį kalinį ir tremtinę, ar leis prisiregistruoti, įsidarbinti.

Albina prisimena iš artimųjų gavusi patarimą į Lietuvą grįžti tik su diplomu, todėl nieko nelaukusi įstojo mokytis į medicinos mokyklą. Pinigų trūko, sūnelį auginanti šeima vos sudūrė galą su galu. Gelbėjo iš Lietuvos ateinantys Albinos tėvelių siuntiniai, prikrauti maisto.

Atgal į gimtinę
Kai sūnui Algirdui sukako 8-eri, Uščinai nusprendė, kad rusiškos mokyklos jis nelaikys. Parsiuntė berniuką į Šilutę pas senelius, o po poros metų grįžo ir pati Albina, įsidarbino Šilutėje, medicinos punkte, netrukus parsivadino ir vyrą, rado jam darbą.

„Minčių pasilikti Sibire nebuvo. Nors buvo problemų dėl Jono prisiregistravimo, bet kažkaip pavyko tas biurokratines kliūtis įveikti. Vyras įsidarbino melioracijoj, gavom pusantro kambario butuką Šilutėj. Vėliau persikraustėm į Plungę, nes čia labai trūko statybininkų inžinierių, tai prikalbino mano Joną. Kartu su juo ir mes pakėlėm sparnus.“

Pati Albina iki pat pensijos dirbo felčere greitojoje, taip pat vaikų konsultacijoje, poliklinikoje. Plungėje abu su vyru sulaukė gražios senatvės, pulko anūkų ir proanūkių. Tik štai Jono jau 10 mėnesių kaip nebėra. Albina sako po truputį susitaikanti su brangaus žmogaus netektimi, gramas po gramo grįžta ir po laidotuvių dėl pergyvenimų nukritęs svoris. O kartu ir nuotaika, noras puoštis, bendrauti.

Sugrįžo ir ūpas vėl rašyti eiles, o sulaukus brangių žmonių užtraukti kokią dainą. „Lietuvon pareisiu kruvinu keliu, / Nes tėvynę savo aš labai myliu“ – pašnekovė padainuoja posmelį ir mums. O tada pasidžiaugia, kad dabar jau gali ramia širdimi prisiminti nueitą kelią ir patirtus išgyvenimus. Ir ne tik prisiminti, bet ir pasidalinti jais su kitais. Juk ne atsitiktinai kasmet birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – rengiama pilietinė akcija vadinasi „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – lyg kvietimas atvirai kalbėti ir atidžiai klausytis.