
Keturračiai motociklai – ekstremalių pojūčių ieškančių vyrų žaisliukai. Kuo trasa sudėtingesnė – tuo daugiau adrenalino. Deja, jo vis dažniau ieškoma miškuose – ten, kur turėtų vyrauti tyla. Važinėjimas bekele, miško paklotėmis ne tik trikdo gamtos ramybę – gąsdina gyvūnus ir paukščius, bet ir naikina augmeniją, suardo dirvožemio struktūrą, gadina šlaitus, upelių vagas. Taip dėl trumpalaikių aštresnių pojūčių gamtoje paliekamos ilgai gyjančios žaizdos. Keturračių paliktų vėžių randama ir Žemaitijos nacionaliniame parke.
Važinėti miško keliais nedraudžiama
Keturratis motociklas – motorinė transporto priemonė, kuriai lankymosi miške taisyklės leidžia važiuoti į mišką ir važinėti ten esančiais keliais, tačiau važinėti miško paklote – jau pažeidimas. Realybė rodo, kad taisyklių ne visada laikomasi – adrenalino ištroškę vyrai nori lėkti bekelėmis.
Siekdama pabudinti ratuotų gamtos niokotojų sąžinę, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija paviešino tekstą apie keturračių motociklų daromą žalą miškams, įspėdama, kad aplinkosaugininkai ir policijos pareigūnai patruliuos miškuose, fiksuos pažeidimus ir baus pažeidėjus. Į aiškią moralinę potekstę turintį tekstą sureaguota įvairiai – gamtos mylėtojai piktinosi tais, kurie dėl pramogos niokoja gamtą, o ekstremalių pojūčių mėgėjai tvirtino, kad, kertant miškus ir ruošiant medieną, gamtai padaroma kur kas didesnė žala nei „pralėkimas keturračiu“.
Mėgstamiausia keturratininkų vieta – „kregždynas“
Žemaitijos nacionalinio parko plotas – 21 754 ha, miškai dengia 54,3 proc. teritorijos. Tokio dydžio masyve sukontroliuoti pažeidėjus be visuomenės pagalbos sunku. Kaip sakė parko direktorius Ramūnas Lydis, ratų paliktų vėžių miške randama, bet problemiškiausia, labiausiai keturračių vairuotojų mėgstama vieta yra šalia Gandingos piliakalnio, prie Babrungo esantis „kregždynas“. Aplinkui gyvenantys žmonės praneša girdintys nuo Prūsalių pusės atvažiuojančių ir tą vietą raižančių keturračių variklių riaumojimą.
Pagauti pažeidėją – sudėtinga
Neteisėtas važiavimas per žolinę dangą, miško paklotę ar vandens telkinių ledu motorinėmis transporto priemonėmis užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 20 iki 140 eurų.
Nustačius neteisėtą važiavimą per žolinę dangą, miško paklotę motorinėmis transporto priemonėmis, kai dėl to žolinė danga ar miško paklotė buvo sužalota ar sunaikinta, skaičiuojama aplinkai padaryta žala ir skiriama bauda nuo 140 iki 300 eurų.
Žemaitijos nacionalinio parko direktoriaus nuomone, šios baudos yra pakankamos, problema ta, kad labai sudėtinga nustatyti pažeidėją: „Tas, kuris važinėja piktybiškai, lekia dideliu greičiu, nuo transporto priemonės yra nuėmęs numerius, o veidą pridengęs šalmu.“

Gamtą apsaugoti galėtų augantis žmonių sąmoningumas
R. Lydis įsitikinęs, kad sustabdyti gamtos niokotojus gali tik augantis žmonių sąmoningumas: „Keturratininkai, važiuojantys miško keliais, žalos nedaro, tačiau ieškodami bekelių, lėkdami per miško paklotes įrėžia gilias vėžes, sunaikindami ir augaliją, ir jų kelyje pasitaikiusius paukščių lizdus. Tik pasikeitus mąstymui ekstremalaus sporto mėgėjai „išsitaškyti“ važiuos į tam specialiai pritaikytas trasas, o žmonės, pamatę ne vietoje važinėjančius keturračius, neliks abejingi ir apie pažeidėjus praneš bendruoju pagalbos numeriu 112.“
Žemaitjos nacionalinio parko direkcija inspektorių funkcijos nevykdo – neturi teisės surašyti protokolo ir nubausti pažeidėjo, tačiau tuo klausimu dirbama bendradarbiaujant su už tai atsakingomis institucijomis – policija ir Aplinkos apsaugos departamento darbuotojais. Šiuo metu tarnybos paprašyta daugiau dėmesio skirti situacijos prie Gandingos piliakalnio kontrolei.
Keturračių daugėja
Pasak R. Lydžio, tendencija tokia, kad keturračių populiarumas auga, žmonių, jais važinėjančių, skaičius didėja, kaip ir tų, kurie ekstremalias pramogas susirengia neleistinose vietose. Paklaustas, ar pats keturračiu nevažinėja, pašnekovas atsakė: „Neturiu ir nevairuoju tokios transporto priemonės, o jeigu ir turėčiau, naudočiau pagal pirminę paskirtį – prie ūkio darbų.“
Parašykite komentarą