Oksanos Šukienės nuotr.

Vos keli kilometrai nuo Platelių, Žemaitijos nacionalinio parko širdyje, plyti Beržoras – mažas, bet ypatingas kaimas. Tai vienas autentiškiausių Lietuvos etnografinių kaimų, išlaikiusių senąjį gatvinį išplanavimą, medinius kryžius prie sodybų, šimtamečius medžius. Bažnytkaimis, minimas nuo XV a., yra išsaugojęs tradicinį kraštovaizdį, todėl pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe, įdomus ir sakralinės architektūros vertybėmis.

Legendomis garsėjanti bažnyčia
Beržoro širdyje jau apie 300 metų stovi Šv. Stanislovo bažnyčia su varpine ir koplyčia, kaimą juosia 14 Kryžiaus kelio koplyčių.

Žemaičiai pasakoja seną legendą apie piemenį, beržo viršūnėje išvydusį šv. Marijos paveikslą (kartais minimas šviečiantis kryžius). Piemuo apie tai pranešė Platelių bažnyčios kunigui. Šis paveikslą parsivežė į Platelių bažnyčią, tačiau iš čia jis dingo. Žmonės vėl išvydo paveikslą ant beržo. Tuomet jie beržą nukirto ir jo vietoje pastatė šv. Jono Nepomuko koplyčią, o joje pakabino stebuklingąjį paveikslą. Neilgtrukus šalia koplyčios iškilo dabartinė bažnyčia. Nuo to beržo, teigiama, ir kilo Beržoro pavadinimas.

Beržoro bažnyčia, statyta 1746 m., yra medinė, lotyniško kryžiaus plano, turinti keturis altorius. Didysis altorius – baroko stiliaus. Žemutinį altorių puošia keturios kolonos, tarp kurių yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jo galias liudija prikabinti šešiolika votų, kuriuos įvairiais metais čia paliko sveikatos ir kitokių malonių iš Dievo Motinos išmeldę tikintieji. Aukštutiniame altoriuje kabo masyvus medinis kryžius su kenčiančiu Kristumi.

Daugiausiai pakitimų daryta didžiajame altoriuje. Archyviniai dokumentai liudija, kad didysis altorius buvo pertvarkomas XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje. Vėlyviausias bažnyčioje yra Šv. Jono Nepomuko altorius presbiterijos kairėje pusėje. Vietos žmonių liudijimu, jį 1912 m. sukūrė Platelių apylinkėse gyvenęs savamokslis tapytojas ir altorių meistras Pranas Truikys, garsaus profesionalaus tapytojo ir scenografo Liudo Truikio tėvas.

Bažnyčioje 1861 m. buvo įrengti aštuonių balsų vargonai, vėliau jie perdirbti. Šalia vidury kapų stūksančios bažnyčios stovi taip pat medinė varpinė. Joje kabo du varpai, vienas iš kurių nulietas 1844 m. Vokietijoje, o kitas neturi jokių skiriamųjų įrašų. Įdomu tai, kad Beržoro parapijiečiai prarado du varpus neramumų metais: vieną iš jų išsigabeno 1831 m. sukilimo dalyviai, o kitą – per Pirmąjį pasaulinį karą užplūdę vokiečiai.

Beržoro bažnyčia yra reta grynuolė, nes sienojai suręsti nenaudojant pjūklo, rąstus apdirbant tik kirviu. Šventovę supa kapinaitės, nuo seno garsėjusios unikaliais mediniais kryžiais ir koplytėlėmis. Čia amžino poilsio atgulė nemažai žymių žmonių: talentingasis liaudies meistras Stanislovas Riauba, istorikas ir muziejininkas Juozas Mickevičius, tautosakos puoselėtoja Stanislava Stripinienė, pedagogas Petras Sūdžius, gydytojas Platonas Kauneckas, ilgametis Platelių klebonas Stanislovas Gruzdys ir kiti savo kraštui nusipelnę žemaičiai. Tai vienos seniausių kapinių Lietuvoje.

Kryžiaus kelio ir šv. Jono Nepomuko koplyčios
Dar viena sakralinė Beržoro garsenybė – keturiolika medinių Kryžiaus kelio stočių koplyčių, kurias sumanė įrengti Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius, gavęs iš popiežiaus leidimą. 1760-aisiais 14 koplyčių iškilo Beržoro pušyne. Jų pastatymą ir priežiūrą buvo pasidalinę aplinkiniai kaimai. Pasklidus žiniai apie Kryžiaus kelią, Beržorą užplūdo tikintieji. Deja, 1865 m. caro valdžia uždraudė ten melstis. 1905 m. tikintieji visas koplyčias suremontavo. Sovietmečiu jos buvo nugriautos. Žmonės koplyčių vietoje pastatė metalinius kryžius, kurie tebestovi ir dabar prie 1991–2001 m. atstatytų koplyčių.

Kita sakralinė Beržoro vertybė – Šv. Jono Nepomuko koplyčia, stovinti greta bažnyčios. Ji yra vienos patalpos, su pagrindiniu ir dviem šoniniais įėjimais. Interjeras kuklus, vidinės sienos be lentelių apdailos. Virš įėjimo durų paremtas balkonas su šalia stovinčiu sraigtinių laiptų statramsčiu. Patalpa su medinių lentų grindimis ir lubomis, įtaisytomis ant tašytų rąstų sijų. Siaurojoje koplyčios dalyje (apsidėje) ant sienos įtaisytas altorius. Kadaise tai buvęs medinis, juodai dažytas ir drožiniais puoštas šv. Jono Nepomuko titulo altorius. Šiandien nebeveikiančioje koplyčioje jo belikę tik fragmentai.

Oksanos Šukienės nuotr.

Beržoro ežeras – šviesos ir atspindžių vieta
Greta bažnyčios tyvuliuojantis Beržoro ežeras, apgaubtas kalvų ir miškų, – tarsi gyvas kaimo veidrodis. Sakoma, kad seniau čia buvo stebuklingas šaltinis, kurio vanduo turėjęs gydomųjų galių. Moterys eidavo praustis akis, o senoliai gerdavo vandenį, kad sustiprėtų regėjimas.

Pasakojama ir kita istorija: kai statyta bažnyčia, į ežerą įkrito varpas. Nuo to laiko, kai prieš audrą ežero vanduo sukyla, vietiniai sako – „varpas vėl šaukia“.

Šiandien Beržoro ežeras – vieta poilsiui ir ramybei. Vasarą čia plūduriuoja valtys, o rudenį ežero paviršiuje atsispindi auksinės liepų šakos.

Beržoro gyventojai – darbštūs, nuoširdūs žmonės. Jie ne tik saugo senus namus, bet ir perduoda istorijas iš kartos į kartą. Kaimas įtrauktas į saugomų etnografinių kaimų sąrašą, todėl čia negalima statyti bet kokių naujų pastatų – viskas turi derėti prie senosios dvasios.