Sauliaus Narkaus nuotr.

120 hek­ta­rų nuo­sa­vos, dar apie 100 hek­ta­rų nuo­mo­ja­mos dir­ba­mos že­mės, 240 gal­vi­jų, fer­mos, mo­der­ni tech­ni­ka – to­kiu tur­tu ga­li pa­si­džiaug­ti Nau­so­džio se­niū­ni­jos Vieš­to­vė­nų kai­me ūki­nin­kau­jan­tys bro­liai Al­gir­das ir Man­tas Nor­kai. Šiais me­tais bro­lių su žmo­no­mis Li­na ir Emi­li­ja val­do­mas ūkis iš­rink­tas Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos or­ga­ni­zuo­to kon­kur­so „Me­tų ūkis 2025“ nu­ga­lė­to­ju. Per ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją ša­lia Al­gir­do ir Man­to sto­vė­jo ir jų ma­ma Mi­la­na Nor­ku­vie­nė.

Nusp­ren­dė­me už­suk­ti pas šiuos ūki­nin­kus ir pa­kal­bin­ti juos apie ūki­nin­ka­vi­mo pra­džią ir ūkio plėt­rą.

Pra­džia – nuo 3 hek­ta­rų
Lan­ky­da­mie­si Vieš­to­vė­nuo­se gy­ve­nan­čios M. Nor­ku­vie­nės na­muo­se su­ži­no­jo­me, kad ji kar­tu su su­tuok­ti­niu į jo tė­vo­ni­ją Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je par­va­žia­vo iš Vė­žai­čių 1990 me­tais. Ta­da ir pra­si­dė­jo jų ūki­nin­ka­vi­mo ke­lias. „Pra­dė­jo­me nuo 3 hek­ta­rų. Vis­kas vy­ko po tru­pu­tį“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Nor­kai ėmė­si lai­ky­ti kar­ves, nors, kaip sa­kė Mi­la­na, ūky­je bu­vo vis­ko: ir kriuk­sių, ir ave­lių. Tad, kaip įpras­ta va­din­ti, ūkis bu­vo miš­rus. Nuo 2003–2004 me­tų Nor­kai pra­dė­jo da­ly­vau­ti įvai­rio­se pro­gra­mo­se, gau­ti pa­ra­mą, ūkis po tru­pu­tį plė­tė­si ir mo­der­nė­jo. Kaip jau mi­nė­ta, šiuo me­tu ūki­nin­kai val­do 120 hek­ta­rų nuo­sa­vos dir­ba­mos že­mės, dar 100 hek­ta­rų nuo­mo­ja­si. Fer­mo­se mū­kia 150 mel­žia­mų kar­vių, yra apie 80 prieaug­lių – te­ly­čai­čių ir ver­šiu­kų.

„Kol svei­ka­tos tu­riu, pas ma­ne ir da­bar kiau­le­lė kriuk­si, ir žą­sys, ir viš­tos. Aš į mies­tą ga­liu la­bai re­tai va­žiuo­ti, ne­bent kai no­ri­si ko nors ska­naus prie ka­vos ar duo­nos pri­trūks­ta­me. O sū­rį pa­si­da­rau la­bai re­tai“, – pa­sa­ko­jo M. Nor­ku­vie­nė.

2017 me­tais su­tuok­ti­niui iš­ke­lia­vus am­ži­ny­bėn ūkį mo­te­ris per­lei­do sū­nums Al­gir­dui ir Man­tui. To­kį žings­nį vieš­to­vė­niš­kė žen­gė neat­si­tik­ti­nai. „Išaiš­kė­jo įdo­mūs da­ly­kai: su vy­ru ūki­nin­ka­vo­me abu, jam mi­rus paaiš­kė­jo, kad tik jis bu­vo ūki­nin­kas, o aš ne­tu­riu pa­tir­ties. Pas­ko­lų su­tuok­ti­nis vie­nas ne­gau­da­vo, rei­kė­da­vo ir ma­no pa­ra­šo, o kai rei­kė­jo pe­rim­ti ūkį, pa­si­ro­dė, jog aš pa­tir­ties ne­tu­riu. Jei jau ne­bu­vau ūki­nin­kė, ne­ta­pau ja, tai ir ne­be­rei­kia“, – ne­slė­pė ap­mau­do mo­te­ris.

Ža­dė­ju­si ko­vo­ti už tei­sy­bę, ga­liau­siai vieš­to­vė­niš­kė nu­spren­dė to ne­da­ry­ti. „Al­gir­das jau bu­vo jau­na­sis ūki­nin­kas, tai jam ir už­kro­vė­me ūkį“, – kal­bė­jo Mi­la­na. Vė­liau prie bro­lio pri­si­jun­gė Man­tas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Į ūkį – du ar­čiau­siai bu­vę
Nor­kai užau­gi­no še­šis vai­kus – pen­kis sū­nus ir duk­rą, ta­čiau į že­mės ūkį pa­su­ko tik du. Anot M. Nor­ku­vie­nės, jie ar­čiau­siai bu­vo. Vie­nas sū­nus po moks­lų pa­si­li­ko Kau­ne, ki­tas, nuo ma­žens „šei­mos bri­ga­die­riu­mi“ va­di­na­mas, bai­gęs moks­lus dir­ba sta­ty­bų sek­to­riu­je. Vy­riau­sias sū­nus Min­dau­gas įsi­kū­ręs Tel­šiuo­se. Tie­sa, jis la­bai pa­de­da, kai rei­kia nu­dirb­ti di­džiuo­sius ūkio dar­bus. Min­dau­gas vie­no­je įmo­nė­je re­mon­tuo­ja že­mės ūkio tech­ni­ką, tad bro­liams pro­ble­mų dėl to ne­ky­la.

„Sū­nūs na­gin­gi. Kai pa­si­klau­so­me, kiek ūki­nin­kai iš­lei­džia tech­ni­kos ser­vi­sui, bai­su“, – tvir­ti­no Mi­la­na. „Ge­rai, kad ne­gi­mė­me su abiem kai­rė­mis ran­ko­mis, – juo­ka­vo prie po­kal­bio pri­si­jun­gęs Man­tas, – mes prie „Be­la­ru­so“ esa­me užau­gę.“

Kas nors kiek yra „ra­ga­vęs“ že­mės ūkio dar­bų, ži­no, koks ne­leng­vas tas ke­lias, ko­kia ne­leng­va ūki­nin­kų vai­kų vai­kys­tė, kai kas­dien dar­bas ve­ja dar­bą. Ar „neat­si­kan­do“ juo­do dar­bo? „Sa­ko, kad ir šuo ka­ria­mas pri­pran­ta, – juo­kė­si Man­tas. – Bai­gęs Že­mės ūkio aka­de­mi­ją me­tus dir­bau įmo­nė­je, bet… Kai tau va­do­vau­ja ir ma­tai, kad kar­tais žmo­gų tu­ri ap­gau­di­nė­ti, tai ne man…“

„Nuo ge­nų ne­pa­bėg­si. Sa­ko, kad obuo­lys nuo obels to­li ne­rie­da. Tik Kau­ne li­kęs sū­nus juo­ka­vo, kad jis to­liau nu­rie­dė­jo, ma­tyt, ar­čiau pa­kal­nės bu­vo“, – sū­nui ant­ri­no ma­ma ir pri­dū­rė: „Vi­sus vai­kus že­mė trau­kia. Ir tą pa­tį kau­niš­kį. Jis, kai dar mo­kė­si, par­va­žiuo­da­vo ir tie­siog at­si­gau­da­vo įli­pęs į trak­to­rių. Mū­sų vai­kai ma­tė to var­go, sun­kiai kū­rė­mės. Ki­tą kar­tą gal­vo­ju, ko­dėl juos trau­kia. Juk daug ūkių dėl to ir su­nyks­ta, kad vai­kai ne­be­no­ri pe­rim­ti.“

Pa­sak bro­lių, že­mės ūkis jiems – li­ga. Tik įgy­ta ar pa­vel­dė­ta, reik­tų pa­lik­ti moks­li­nin­kams spręs­ti.

Ži­no­ma, šiais lai­kais mo­der­ni tech­ni­ka ge­ro­kai pa­leng­vi­na dar­bą. „Da­bar iš­va­žiuo­ji dirb­ti ir pa­dir­bi, o ne taip, kaip bu­vo anks­čiau – vos spė­jai iš­va­žiuo­ti, su­ge­dai, – dės­tė Man­tas. – Pa­ra­dok­sas, kad kuo esi di­des­nis, tuo tau leng­viau. Kad ir mel­ži­mas. Da­bar per šim­tą kar­vių melž­ti yra ženk­liai leng­viau nei anks­čiau de­šimt kar­tų ma­žiau. Ži­no­ma, tai le­mia tech­no­lo­gi­jų po­ky­čiai.“

Ma­ma, du bro­liai, jų žmo­nos. Smal­su, kaip tiek žmo­nių pa­si­skirs­to dar­bus? „Žmo­nos – tik pa­lai­ky­mo ko­man­da su­grį­žus na­mo. Pa­si­rin­ko­me mies­tie­tes. Bet gal ir ge­rai? Vis kaž­ko­kia at­sva­ra. Ne vi­są lai­ką su­ktis to­je pa­čio­je mo­no­to­ni­jo­je“, – vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi kal­bė­jo ma­ma ir bro­liai. O jei rim­tai, tai mel­žia­mos kar­vės, pie­no ko­ky­bė – Mi­la­nos at­sa­ko­my­bė, vai­kai rū­pi­na­si pa­ša­rais, sta­ty­bo­mis, tech­ni­ka. „Kar­vės – ma­mos, ji ten vis­ką reguliuoja. Jei mes nu­va­žiuo­ja­me ir ką nors pa­kei­čia­me, tuoj bar­ti gau­na­me“, – ne­pra­lei­do pro­gos pa­šmaikš­tau­ti Man­tas.

Juo­kė­mės, jog dar­bus pa­si­skirs­ty­ti lyg ir pa­vyks­ta, o kaip su pi­ni­gų da­ly­bo­mis? „Kad jų nė­ra“, – šmaikš­ta­vo Al­gir­das. „Di­vi­den­dai mo­ka­mi, kai ūkis yra pel­nin­gas, o ką mes? Tik in­ves­tuo­ja­me“, – ne­nu­si­lei­do ir Man­tas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Pla­nas iš­gry­nin­ti ban­dą
Bend­rau­jant su ūki­nin­kais ten­ka gir­dė­ti, jog tu­rė­ti grū­dų ūkius ar už­siim­ti au­ga­li­nin­kys­te – leng­viau ir pa­trauk­liau jau­niems žmo­nėms, nes gy­vu­liai prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja vi­sus me­tus be per­trau­kų. Tad ko­dėl jau­nie­ji Nor­kai li­ko prie to, nuo ko pra­dė­jo tė­vai? „Čia nė­ra la­bai der­lin­gų že­mių, ma­ži plo­te­liai. Kai vy­ko kon­so­li­da­ci­ja, ma­nė­me, kad pa­si­da­lin­si­me, bet… tai tik gra­žios kal­bos. Grū­dus au­gi­na­me pa­ša­rams. Kaž­kiek lie­ka. Ban­do­me skai­čiuo­ti, tai ne­la­bai kas išei­na“, – sa­vo pa­si­rin­ki­mą paaiš­ki­no šei­ma.

Nor­kai ne tik pa­tys ūky­je dir­ba, bet ir sam­do tris dar­buo­to­jus. Vie­nas jų ūky­je net 10 me­tų darbuojasi. „Mes esa­me bal­tos var­nos. Nie­ka­da ne­si­vai­kė­me ma­dos, to­dėl ne­tu­ri­me mel­ži­mo ro­bo­tų“, – at­vi­ra­vo Mi­la­na.

Pa­si­do­mė­jus, ar ne­pla­nuo­ja plės­ti ūkio, vi­si lyg su­si­ta­rę sa­kė plėt­ros ne­pla­nuo­jan­tys. Pa­sak Al­gir­do, vi­sų pir­ma rei­kia ūkį iš­gry­nin­ti. „Kad vis­kas tu­rė­tų aiš­kią pra­džią ir pa­bai­gą: ver­šiai ver­ši­dė­je, kar­vės kar­vi­dė­je, o ne kaip da­bar vis­kas vie­na­me“, – už­tik­rin­tai kal­bė­jo vy­ras. Tie­sa, ma­ma kiek ki­to­kios nuo­mo­nės. Nors kar­vių se­lek­ci­ja svar­bi, ta­čiau, jos žo­džiais ta­riant, gra­žu, kai ban­do­je yra ir ki­to­kių.

„Ma­ma sa­ko, kaip gra­žiai at­ro­do žy­din­čios ra­mu­nės, bet gra­žiau, kai žy­di skir­tin­gos gė­le­lės. Tad ir pas mus ban­do­je yra „gė­le­lių“ – ir juod­mar­gių, ir ža­lų“, – juo­kė­si Man­tas. O Al­gir­das įsi­ti­ki­nęs, jog ir pri­mil­žio ro­dik­lis bū­tų ge­res­nis, jei ne tos „gė­le­lės“, ku­rios yra ne pie­nin­gos, o tik gra­žios. Be­je, Mi­la­na tu­ri ir sa­vo nu­my­lė­ti­nę kar­vu­tę – Ži­ra­fą.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Ūki­nin­kau­jant ne­rei­kia vai­ky­tis ma­dos
Dar­bus Nor­kai pra­de­da ket­vir­tą va­lan­dą ry­to. Kaip paaiš­ki­no Mi­la­na, to­kią die­not­var­kę pa­si­rin­ko dėl to, kad va­ka­rai bū­tų lais­vi. „Aš į re­pe­ti­ci­jas nu­va­žiuo­ju. Ar­ba, jei no­ri į kon­cer­tą nuei­ti, bai­gęs melž­ti tu­ri dar lai­ko su­si­ruoš­ti“, – kal­bė­jo mo­te­ris. Be­je. M. Nor­ku­vie­nė – bend­ruo­me­nės „Ši­lu­pis“ pir­mi­nin­kė, taip pat dai­nuo­ja Ku­lių kul­tū­ros cent­ro vo­ka­li­nia­me an­samb­ly­je.

„Aš kol kas ato­sto­gų ne­tu­rė­jau“, – pa­klaus­tas apie lais­va­lai­kį at­sa­kė Man­tas. „Iš­tem­pė ma­ne žmo­na į Tur­ki­ją sa­vai­tei. Ne­ži­no­jau, kad sa­vai­tė yra to­kia il­ga“, – juo­kė­si Al­gir­das. Be­je, jis me­džio­to­jas, tad, kaip juo­ka­vo, nors kai­me ir yra vil­kų, ta­čiau jų ūkį ap­len­kia. Tie­sa, il­gauo­de­gė vie­ną kar­tą į viš­ti­dę įsi­su­ko. Ir tik dėl to, kad ma­ma pa­gai­lė­jo ir ne­lei­do nu­šau­ti.

Pak­lau­sus, ką jiems reiš­kia „Me­tų ūkio“ ap­do­va­no­ji­mas, Mi­la­na pri­si­mi­nė, kad tik pra­dė­ję kur­ti ūkį jau­tė di­de­lę kon­ku­ren­ci­ją, su­lauk­da­vę net pa­siū­ly­mų ne pa­tiems ūki­nin­kau­ti, o dirb­ti pas ki­tus ūki­nin­kus. „Ga­li­ma su­pras­ti juos, juk mes bu­vo­me atė­jū­nai. Nie­kam ne­pa­tin­ka bal­tos var­nos. Bet jie ne­sup­ra­to, kad jei man sa­ko ko nors ne­da­ry­ti, bū­ti­nai tai da­ry­siu“, – ne­slė­pė mo­te­ris.

„Iš tik­ro vi­si ūki­nin­kai yra ver­ti to ap­do­va­no­ji­mo. Juk dau­giau ar ma­žiau vi­si tą pa­tį da­ro. Gal mes kaž­kiek dau­giau in­ves­ta­vo­me ir tai mus tru­pu­tį iš­kė­lė. Bet da­bar sa­ky­ti, kad mes kuo nors ge­res­ni už ki­tus, bū­tų ne­tei­sin­ga“, – svars­tė Man­tas.

Pa­si­tei­ra­vus, ar yra ko­kia tei­sin­ga ūki­nin­ka­vi­mo for­mu­lė, bro­liai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad ne­rei­kia bū­ti „ma­dis­tais“ ir rei­kia at­si­rink­ti tai, kas priim­ti­na pa­čiam, bū­ti­na vis­ką skai­čiuo­ti.