Vlado GAUDIEŠIAUS nuotr.

„Tylusis Lietuvos medinukas“ – taip vadinamas Stanislovas Riauba, savo drožiniais išreiškęs širdingą meilę savo kraštui. Jo dievukai – it medžio malda, o kiekviena skulptūra – lyg liaudies himnas. Šiandien jo vardas gyvas ne tik muziejuose, bet ir jaunimo kūryboje – projektas „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ ugdo naują menininkų kartą, kuri semiasi įkvėpimo iš šio tyliojo meistro.

Menas mažam piemenėliui – kaip paguoda
Stanislovas Riauba (1904–1982) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių XX a. Lietuvos liaudies menininkų, gyvenęs ir kūręs Plungės rajono Platelių seniūnijos Godelių kaime. Gimęs neturtingoje žemaičių valstiečių šeimoje, jau piemenaudamas peiliuku drožė paukštelius, žvėrelius, pypkes, rėmelius, dėžutes, jas pagražindavo lapeliais, brūkšneliais. Vėliau ėmėsi kurti įvairiausius buities daiktus – rankšluostines, pelenines, lazdas, paįvairindamas jas figūriniais motyvais.

Yra žinoma, kad Stanislovas gimė nelaukiamas, kaime pravardžiuotas „benkartu“. Anksti mirus mamai, gyveno pas dėdę ūkyje, kur sunkiai dirbo, negaudamas užtektinai pavalgyti. Tada paguodai ir ėmė drožinėti. Niekas to nemokė, bet Žemaitijoje koplytstulpių, kryžių buvo daug.

Kalba su medžiu
„Nieks tuo darba monės nemuokėna. Nieks nesakė, nalėipė – dėrbk. Pamatiau švėntoulelius, sakau – padarīso ė aš. Vėina dėrbo, matau – negerā. Dėrbo ontra, treti, ketvėrta… Lig dešimtėis varīso – tor ėšētė. Žmuogos padarė, tad vuo diel kuo aš negalio?“ – pasiėmęs kaltą sakydavo jis.

Ramūno VIRKUČIO nuotr.

Jaunasis kūrėjas „atrado kalbą su medžiu“ ir nebesiskyrė su juo visą gyvenimą. Jo darbais susidomėjusios kaimo moterys vis mažiau iš jo šaipėsi, net panoro įsigyti jo išdrožtų šventųjų skulptūrėlių. O Stanislovas ne tik drožė savarankiškai – pats pramoko skaityti, rašyti, net pasidaręs smuikelį išmoko čirpinti.

Jo talentą pastebėjo Platelių mokytoja, menininkė Stanislava Andriuškaitė ir visuomenei pirmą kartą 1959 m. pristatė S. Riaubą liaudies meistrų meno parodoje. Nuo tada savito liaudies meistro darbai buvo plačiai eksponuojami daugybėje parodų Lietuvoje ir užsienyje. Pasakojama, kad S. Riauba galėjo valandų valandas stebėti seną medį, prieš pradėdamas drožti – norėjo „išgirsti“, ką medis jam kalba.

Skulptūra – žmogaus ir dangaus sąveika
Riaubos dievukai – tai ne tik Kristus, Marija ar kiti šventieji. Tai ir viltis, ir išdidumas, ir dvasinis nuovargis. Jo skulptūros grubios, masyvios, su didelėmis galvomis ir akimis. Kai kuriose skulptūrose jaučiama ironija ar net protestas, bet visada išlietas su šiluma – lyg žemaičio žodis, pasakytas ramiai, bet tvirtai.

Menininko kūryboje vyravo fokloro, kasdienės buities ir švenčių motyvai, pasakų, legendų, istoriniai personažai, dažnos velnio, raganos figūros, stebuklingi paukščiai, slibinai. Vėliau atsirado ilgaplaukių vešliomis garbanomis princesių ir karalaičių.

Skulpūrėlės nedidelės, apvalios, išraiškingai deformuotos, dažytos ryškiomis spalvomis. Brandžiausi kūriniai – „Gyvačių kerėtojas“, „Platelių ežero salos ragana“, „Laikrodininkas“, „Karys“, vėlyvojo laikotarpio – „Orleano mergelė“, „Dinozauras“, „Slibinas“, „Gėlių karalienė“.

Vienas liudijimas mena, kaip sovietmečiu Riaubai buvo siūloma kurti „pasaulietinius“ simbolius, atsisakant religinių motyvų. Jis atsakęs trumpai: „Jei aš jų nebedrošiu, ar jūs juos nupiešite?“ Ir liko ištikimas savo pašaukimui.

Žemaičių kultūros puoselėtojas Antanas Macevičius sakė: „Riauba – tai medžio ir žmogaus sandora. Kiekvienas jo darbas – ne tik menas, bet ir šventas lietuviško užsispyrimo pavyzdys.“

Stanislovas gyveno paprastai. Nevedė, neturėjo vaikų. Gyveno vienkemyje tarp savo dievukų, aplinkinių laikomas keistuoliu, net atsiskyrėliu. Jis sąmoningai pasirinko būti arčiau medžio, arčiau tylos, arčiau Dievo ir savo žemės. Dažnai sakydavo: „Žmonės ateina ir išeina, o medis lieka. Su juo gali pasikalbėti kitaip.“

Atminimo išsaugojimas
Mirė S. Riauba 1982 m. balandžio 12 dieną, palaidotas Beržoro kapinaitėse. Jo atminimui skirtos parodos ir renginiai kasmet vyksta Žemaičių muziejuje „Alka“. O jo gimtajame krašte organizuojamos kūrybinės stovyklos vaikams ir jauniesiems drožėjams, siekiant išsaugoti liaudies meno gyvastį ir S. Riaubos dvasią.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Ypatingą vietą šios asmenybės kūrybinio palikimo išsaugojime užima Plungės kultūros centro organizuojamas projektas „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ – šiemet jis rengiamas jau 26-ą kartą. Tai jaunųjų menininkų sąjūdis, suburiantis kūrybingą jaunimą iš visos Žemaitijos. Jo metu vykdomos edukacinės veiklos – skulptūros, piešimo, audimo, kalvystės ir kitos dirbtuvės. Projekto dalyvių darbai eksponuojami viešose parodose, geriausi apdovanojami S. Riaubos vardo premijomis.

Išsamiau su liaudies menininko kūryba galima susipažinti memorialinėje Stanislovo Riaubos ekspozicijoje, kuri įrengta Bukantės dvarelio svirne. Jame eksponuojami meistro kūriniai, eskizai, nebaigti drožiniai, asmeniniai daiktai. Svirno patalpose sukurta ta ypatinga aplinka, kokioje gyveno ir dirbo liaudies menininkas.