Astos STRAUKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Gyvenimas tikrai nestovi vietoje, šiandien norint įsigyti patinkančių drabužių, nebereikia lūkuriuoti ilgose eilėse prie matavimosi kabinų. Dabar įsigyti patinkantį daiktą galima vos vienu kompiuterio mygtuko paspaudimu. Asta Straukienė buvo bene pirmoji rietaviškė, pradėjusi internetinę rūbų prekybą. Socialinėje erdvėje atidarė „Madinga visada“ parduotuvę ir jau trylika metų rūpinasi savo klienčių garderobu.

Svajojo būti kirpėja
A. Straukienė – skuodiškė, gimusi ir augusi šiame mieste, čia baigė ir vidurinę mokyklą. Rankose laikydama mokyklos baigimo atestatą, prieš aštuoniolika metų išvyko studijuoti į Rietavą, čia veikusioje Žemaitijos kolegijoje krimto kompiuterinių technologijų mokslus. Ir sutapk taip, kad pačią pirmą dieną, vos įsikūrusi mokyklos bendrabutyje, netikėtai susipažino su vietiniu jaunuoliu, savo būsimu vyru Mindaugu.

Baigusi studijas, moteris kartu su mylimuoju išsikraustė atgal į gimtąjį Skuodą. Po kurio laiko šeimoje nutiko nelaimė – A. Straukienė neteko mylimos mamytės. Kasdien gyventi aplinkoje, kuri alsavo prisiminimais apie mamą, buvo pernelyg skaudu, todėl sutuoktiniai nutarė žengti kardinalų žingsnį – grįžo gyventi į Rietavą.

„Visada svajodavau būti kirpėja, žavėjausi šia profesija. Galiausiai nutariau, kad užteks tik svajoti, metas realizuoti savo mintis ir kibti į mokslus. Bet vos tik įgijau kirpėjos profesiją ir savo kailiu išbandžiau šį amatą, supratau, kad tai ne mano pašaukimas ir kad tokio darbo dirbti tikrai nenoriu. Po kurio laiko, vedama didžiulio smalsumo, nutariau įgyti dar vieną – statybininkės – profesiją, bet ir šioje sferoje laiminga nesijaučiau“, – pasakojo rietaviškė.

Prieš trylika metų A. Straukienės draugė Virginija pradėjo prekiauti įvairiais rūbais internetu. Tuo metu tokia siūloma paslauga tiek Rietave, tiek kituose Lietuvos miestuose buvo absoliuti naujiena. Matydama, kaip puikiai sekasi draugei, išbandyti naują veiklą panoro ir pašnekovė.

Į mylimą darbą nėrė visa širdimi
Pokalbio metu A. Straukienė neslėpė džiaugsmo, kad po ilgų paieškų ji pagaliau suradusi savo mėgstamą veiklą, iš kurios dar ir užsidirba pragyvenimui. Vis dėlto ir šitoj srity pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. Moteris pasakojo, kad yra tekę prekiauti turguje, stovėti stingdančiame šaltyje ir plieskiant kaitriai saulei. Anot rietaviškės, labiau už viską jai buvo gaila prekių, kurias besimatuodamos klientės ištepdavo, ištampydavo ar kitaip sugadindavo, todėl prekybai nebetikdavo.

Astos STRAUKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

„Pačioje pradžioje buvo tikrai nelengva, reikėjo apsiginkluoti dideliu užsispyrimu. Juk neturėjau jokių įgūdžių ir praktikos prekyboje. Labai džiaugiuosi, kad galėjau mokytis visko iš draugės Virginijos: kaip fotografuoti rūbus, kaip dirbti su klientais, kaip užsisakyti prekių. Galiausiai draugės paraginta nutariau stabdyti prekybą turguje ir pradėti prekiauti internetu. Feisbuke susikūriau puslapį pavadinimu „Madinga visada“, pradėjau rengti tiesiogines transliacijas ir taip pamažu įsivažiavau, augo klientų ratas.“

Tiesiogines transliacijas ir parduodamų drabužių apžvalgas A. Straukienė dažniausiai daro sekmadieniais, joms skiria po 3–4 valandas. Žiūrint iš šalies gali pasirodyti, kad joks čia darbas staipytis prieš kamerą. Pašnekovė skuba paneigti tokią nuostatą. Pasak jos, vien pasiruošimas transliacijai trunka apie 3 valandas, mat reikia išmatuoti visus drabužius, išlyginti, išgarinti, atlikti kitus paruošiamuosius darbus.

Pirmadienį paprastai rietaviškė skiria parduotų drabužių pakavimui ir siuntų paruošimui, atsakinėja į klienčių žinutes.

Veiklos netrūksta ir kitomis dienomis. Moteris filmuoja ir trumpus įrašus, kurių metu demonstruoja parduodamus drabužius, pasakoja apie jų išmatavimus, spalvas, tinkamus derinius.

Pasak A. Straukienės, apmaudžiausia būna tada, kai transliacijų metu klientės skuba rezervuoti patikusias prekes. Moteris kitą dieną skuba kruopščiai supakuoti visas rezervuotas prekes, tačiau pinigų už kai kurias taip ir nesulaukia. Tada tenka vėl viską išpakuoti, sukabinti ant pakabų, lyginti…

Pakliuvo į sukčių pinkles
Rietaviškė pasakojo iš savo šeimos narių neretai sulaukianti pastabų, jog per daug dirba. Bet rietaviškė tikino kitaip gyventi paprasčiausiai nebemokanti.

„Kai manęs kas nors paklausia, ką veikiu laisvu metu, nė nežinau, ką atsakyti. Savo mylimą veiklą galiu pavadinti ir darbu, ir hobiu. Kol kas dirbu viena, tik vyresnysis sūnus Irenijus padeda daryti tiesiogines transliacijas, jų metu sėdi prie kompiuterio. Esu įsitikinusi, kad niekas kitas geriau nesupras mano klienčių, nei aš pati. Per ilgą laiką jau spėjo susiformuoti tam tikras klientų ratas, kuris manimi pasitiki, gali paprašyti prekes atidėti savo nuožiūra, žino, kad parinksiu tinkamą dydį.“

Astos STRAUKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

A. Straukienė prieš metus išgyveno sudėtingą laikotarpį, kadangi sukčiai pavogė jos feisbuko anketą ir internetinį puslapį. Teko prašyti pagalbos informacinių technologijų specialistų, bet šie už darbą prašė nesuvokiamo dydžio atlygio, ir atgauti pavogtą anketą bei puslapį pažadėjo tik per aštuonis mėnesius.

Tokį ilgą laiką sėdėti be darbo moteris tikino negalėjusi, tad po ilgų ir varginančių pastangų galiausiai surado žmogų, kuris apsiėmė sutvarkyti iškilusią problemą. Truko lygiai tris savaites, ši paslauga kaip reikiant paplonino moters piniginę, bet kitos išeities nebuvo.

Berniukai – talentingi muzikantai
Straukų šeimoje auga du sūnūs: šešiolikmetis Irenijus ir aštuonmetis Orestas. Abu berniukai lanko Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją, o po pamokų skuba į Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklą. Tiesa, Irenijus ją jau baigė, bet ir toliau groja su akordeonu, pianinu, dūda, priklauso Rietavo pučiamųjų orkestrui. Ir tai nestebina sužinojus, kad būdamas dar visai mažas berniukas pats tėvų paprašė užrašyti jį į meno mokyklą.

Astos STRAUKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

„Pirmus dvejus metus buvo viskas puiku, stropiai ir su dideliu užsidegimu lankė pamokas, bet po to įvyko kardinalus lūžis, nebenorėjo tęsti mokslų. Susėdome kartu prie bendro stalo ir suskaičiavau, kiek dienų jis lankė meno mokyklą. Pasakiau, kad jeigu nebenori lankyti meno mokyklos, turi grąžinti atitinkamą pinigų sumą, kurią tėvai išleido meno mokyklai per tuos dvejus metus“, – pasakojo mama.

Užteko sūnui išgirsti tokius griežtus mamos žodžius, ir nuomonę pakeitė akimirksniu. Sėkmingai baigė meno mokyklą, be to, pelnė ne vieną apdovanojimą bei prizinę vietą įvairiuose konkursuose.

Ne taip seniai Irenijus ir keletas kitų draugų susibūrė į grupę pavadinimu „Muzikinė avantiūra“. Anot Astos, jos pirmagimis nė dienos negali gyventi be grojimo ar dainavimo, nesvarbu – namuose, automobilyje ar lauke, bet visada ir visur su daina. Nepaisant to, ateities sieti su muzika jaunuolis kol kas neketina, nori būti panašus į mamą – vystyti prekybą ir pardavimus.

Šeimos jaunėlis Orestas, matydamas muzikuojantį brolį, taip pat pareiškė norą lankyti meno mokyklą ir jau antrus metus mokosi skambinti pianinu, kaip ir brolis nepraleidžia progos sudalyvauti jaunųjų pianistų konkursuose ir dažnai pelno prizines vietas. Be to, svajoja išmokti groti ir su gitara bei dūda.

A. Straukienė pasakojo, kad abu berniukai muzikinius gabumus paveldėjo iš senelių, prosenelių ir dėdžių, kurie buvę gabūs muzikantai.

Vienintelis tokiu vardu visoje Žemaitijoje
Žinoma, vyresnysis sūnus Irenijus aplinkinius stebina ne tik savo muzikiniais gabumais, bet ir retu vardu.

Astos STRAUKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

„Kai aš laukiausi, mano mama Vida skaitė kažkokią knygą, kurioje vienas veikėjas buvo pavadintas Irenijaus vardu. Matyt, tas vardas mamai taip įstrigęs, kad ėmė primygtinai siūlyti pavadinti sūnų būtent tokiu vardu. Vis pasakojo, kad knygos veikėjas Irenijus buvo labai geras vaikas, ir kartojo – duok šitą vardą, pamatysi, ir tavo berniukas bus pats geriausias vaikas iš visų.“

Moteris tikino, kad mamos žodžiai išsipildė su kaupu, sūnų ji apibūdina kaip itin rūpestingą, užjaučiantį, švelnų ir nuoširdų žmogų. Pats Irenijus pernelyg nesureikšmina to fakto, kad jo vardas itin retas ir unikalus, nepyksta ir kai draugai ar šeimos nariai, trumpindami ar norėdami pajuokauti, jį Irenkos vardu pašaukia. O mama Asta džiaugiasi, kad ne tik Rietave ir Plungėje, bet ir visoje Žemaitijoje veikiausiai nesutiksi kito žmogaus, turinčio tokį patį vardą kaip jos sūnus.