Šateikių parapijos nuotr.

Kunigas Renatas Liuberskis Šateikių Šv. evangelisto Morkaus parapijai vadovauja jau trejus metus – nuo 2022-ųjų. „Labas, Plunge“ skaitytojams dvasininkas atskleidė, kas Šateikiuose jį labiausiai nustebino ir kaip parapijoje pavyko sukurti bendrystę.

– Pakalbėkime apie jūsų pradžią Šateikių parapijoje. Kas nustebino čia atvykus? Ar per tą laiką kas nors pasikeitė?

– Esu kilęs iš Naujosios Akmenės, taigi pats esu žemaitis. Pati aplinka pernelyg nenustebino. Kita vertus, norint prisitaikyti reikėjo laiko. Pirmieji metai buvo susipažinimo metai. Pirmuosius du mėnesius dėl tarmės skirtumų kartais buvo sudėtinga suprasti kalbą. Šiek tiek skiriasi ir pačių žmonių mastymas.

Lankant parapijiečius pavyko pažinti jų gyvenimus bei problemas. Nustebino tai, jog Šateikių parapijos bendruomenė yra gana jauna. Kai laikiau pirmąsias mišias, labai stebėjausi tuo, kad į jas susirinko ne tiek jau daug vyresnio amžiaus tikinčiųjų. Lyginant su tradicinėmis parapijomis, tikrai galima pajusti skirtumą. Bendruomenėje gausu mažus vaikus auginančių jaunų šeimų. Tuo ši parapija ir yra ypatinga.

– Turbūt per trejus metus jau užsimezgė ryšys tarp jūsų ir parapijiečių. Ar lengva jį sukurti?

– Žmonės nori bendravimo ir santykio, nors jį visi suvokia savaip. Bendrystę stengiamės kurti per bažnytinį, liturginį ir bendruomeninį gyvenimą. Parapijai priklausantys žmonės turi savo gyvenimo ritmą, daug veiklos. Dėl to tikinčiuosius prisikviesti šiokiadieniais yra nelengva.

Ryšį bandome palaikyti sekmadieniais vykstančių pamaldų metu. Turime gražiai giedantį vaikų chorą „Žiburys“. Jam vadovauja pedagogė Jurgita Arlauskienė. Choro dėka į bažnytinį gyvenimą įsitraukia ir vaikų tėveliai. Jie palaiko savo atžalas bei džiaugiasi jų sugebėjimais. Tikra Dievo palaima yra tai, jog pavyko sukurti tokią bendruomenę. Visa tai bažnyčioje ir kuria šeimynišką aplinką.

– Ar žmonės linkę jums atsiverti, o gal net ateina ieškodami kokių atsakymų?

– Kai žmonės ateina užsakyti mišių, mėgstu juos pakalbinti. Tai padeda labiau pažinti parapijiečius. Jie turi įvairių klausimų. Taip gimsta gražūs pokalbiai. Visgi paprastai žmonės nepratę ateiti ir išsikalbėti. Būna, jog sulaukiu skambučių. Egzistuoja įsitikinimas, kad dvasinis pokalbis – tai išpažintis. Išpažintyje gaunamas atleidimas, bet tai nėra dvasinis pokalbis.

– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šių dienų visuomenė, o ypatingai jaunoji karta, yra labai pasaulietiška. Kaip pavyksta prisibelsti į jaunas širdis?

– Jie savo laikotarpio vaikai. Bažnyčia ieško, kokiu būdu prie jų prieiti. Man atrodo, kad žmonės bando atrasti dvasinius dalykus, ieško jų. Pastebiu tą per susitikimus ir pokalbius. Jų metu stengiamės parodyti kitokį, paprastą bažnyčios veidą. Kito būdo nėra.

Popiežius Pranciškus yra pasakęs, jog nereikia laukti užsidarius bei tikėtis, kad kas nors ateis. Prie žmonių tenka eiti pačiam. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose ir šventėse. Jų metu stengiuosi neišreikšti kažkokios nuomonės. Tokiu būdu žmogui yra paliekama savotiška erdvė. Tuomet jis pats gali vertinti dvasininką bei spręsti, ar tai, ką kunigas sako, yra teisinga ir ar jam priimtina.

„Žemaičio“ nuotr.

– Tenka išgirsti, kad šiandien žmonės tolsta nuo tikėjimo.

– Vieni žmonės yra linkę labiau ieškoti Dievo. Jie turi gilesnį dvasinį pajautimą. Kiti šiems dalykams yra mažiau jautrūs. Viskas priklauso nuo to, kiek pats žmogus sugeba atsiverti. Svarbu tai, kiek laiko ir pastangų skiriama dvasiniam gyvenimui pažinti. Be pastangų Dievo tikrovė neatsiveria.

Šventajame Rašte minimas Dievo žodį sėjęs sėjėjas. Vieni grūdai krito ant akmenų, kiti ant kelio ar blogos žemės. Galiausiai sėkla pateko ir ant geros žemės. Tam, kad atsivertume, kartais reikia ir sukrėtimo.

Sakyčiau, jog mūsų visuomenė yra pasaulietiška, bet tuo pačiu ji ieško Dievo artumo. Nors žmonės bažnyčioje dažnai ir nesilanko, tačiau save laiko tikinčiais. Galbūt dažniau meldžiasi namuose ir santykį su Dievu stengiasi išsaugoti kitais būdais.

– Gyvename sudėtingu laikotarpiu. Ar jaučiate žmonių nerimą?

– Negaliu sakyti, kad parapijiečiai apie tai kalba. Kita vertus, tenka pastebėti, jog kai kurie vyresnio amžiaus žmonės yra labiau užsisklendę. Greičiausiai juos veikia neigiama informacinė aplinka. Matyt, jie savyje išgyvena stresą, nerimą dėl ateities. Jaunesni žmonės tiesiog gyvena ir kuria, kadangi žino, jog nieko negali pakeisti.

– O kuo gyvena Šateikių parapija?

– Parapijoje yra vykdoma įvairi veikla. Laikomos pamaldos, teikiami sakramentai, ruošiami vaikai. Surinktomis lėšomis išlaikomas kunigas, yra ir bažnyčios tvarkytoja. Suprantama, norėtųsi, kad finansinė situacija būtų geresnė, bet turimų pinigų šiuo metu pakanka. Šalia parapijos veikia Vaikų dienos centras. Jį lanko 26 vaikai. Organizuojamos pažintinės veiklos, daug dėmesio skiriama socialiai pažeidžiamiems vaikams.

– Tenka išgirsti, kad Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčiai būtinas remontas. Kokia šių maldos namų būklė šiandien?

– Išties remontui reikalingos didžiulės lėšos. Vien tiktai projektinio plano parengimui reikia 166 tūkstančių eurų. Tikimės, jog pagelbės Savivaldybė ar Kultūros paveldo departamentas. Kitu atveju nieko nenuveiksime.

O bėdų tikrai daug. Pagrindinė problema – šlapiuojančios sienos. Parapija bandė vieną bažnyčios pusę sutvarkyti savo lėšomis. Deja, tinkas nesilaikė. Mano supratimu, reikėtų izoliuoti pamatus, kad per juos nepatektų drėgmė. Tada bažnyčią reikės pertinkuoti bei išdažyti vidų. Taip pat reikėtų pakeisti langus.

– Linkime, kad jūsų planai ir sumanymai pamažu pildytųsi. O ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?

– Optimizmo. Nors laikai ir sunkūs, bet derėtų prisiminti, kad sunkūs laikai pagimdo stiprius žmones. Savyje būtina turėti dvasinės stiprybės. Svarbus ir santykio kūrimas – neužsisklęskite savyje. Kai žmogus pasidalija problema, lieka tik pusė problemos. Kai pasidalija džiaugsmu – aplanko dvigubas džiaugsmas.

– Dėkoju už pokalbį ir gražius palinkėjimus.