Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ge­riau­sia rek­la­ma – iš lū­pų į lū­pas

As­ta gi­mė ir užau­go Pa­ne­vė­žy­je, ta­čiau jau­nys­tė­je per­si­kraus­tė į Plun­gę, čia su­si­pa­ži­no su bū­si­mu sa­vo vy­ru, ko­ne du de­šimt­me­čius dir­bo gro­žio sri­ty­je – na­gų meist­re. Bet vie­ną die­ną nu­spren­dė dė­ti taš­ką šio­je veik­lo­je ir kar­di­na­liai pa­keis­ti gy­ve­ni­mą.

„Kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti – per­de­giau, nors ne­no­riu var­to­ti to žo­džio. Tie­siog pa­var­gau nuo žmo­nių, be to, ir vai­kai at­si­ra­do. No­rė­jo­si ra­my­bės, pa­bė­gi­mo į gam­tą. Įsi­kū­rėm Kre­tin­go­je, bet po ket­ve­rių me­tų nu­spren­dėm grįž­ti ar­čiau Plun­gės, kur vy­ro tė­vai, ki­ti ar­ti­mie­ji.“

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad dar gy­ven­da­ma Kre­tin­go­je su­ko gal­vą, kaip pa­puoš­ti kie­mą. No­rė­jo­si eg­zo­ti­kos, to­dėl nu­spren­dė nu­si­pirk­ti pir­mą­ją pal­mę. Kaip da­bar sa­ko, smar­kiai ri­zi­ka­vo, nes au­ga­las – ne­pi­gus, o kaip jį au­gin­ti ir pri­žiū­rė­ti, in­for­ma­ci­jos ne­tu­rė­jo jo­kios. Rė­mė­si vie­nur ki­tur su­si­ran­kio­to­mis nuo­gir­do­mis ir sa­vo in­tui­ci­ja.

Eks­pe­ri­men­tas pa­vy­ko – au­ga­las pui­kiai pri­gi­jo ir ėmė trauk­ti ap­lin­ki­nių žvilgs­nius, o ta­da mo­te­ris nu­spren­dė ryž­tis dar vie­nai avan­tiū­rai – įsi­gi­jo dau­giau pal­mių, tik jau ne sau, o par­da­vi­mui.

„Per pa­tį pir­mą­jį se­zo­ną par­da­viau 15 pal­mių. Taip džiau­giau­si… Su žmo­nėm da­li­nau­si vien tik sa­vo pa­tir­tim, ne­pa­sa­ko­jau nie­ko, ką bū­čiau iš kny­gų ar in­ter­ne­te per­skai­čiu­si – tik tai, ką pa­ti bu­vau iš­ban­džiu­si ir at­ra­du­si. Ma­tyt, tai žmo­nėms ir pa­ti­ko, nes ki­tais me­tais jau 50 pal­mių par­da­viau. Ne­ma­žai įsi­gi­jo pir­mo­jo se­zo­no pir­kė­jai, pa­no­rę dau­giau šių eg­zo­ti­nių au­ga­lų sa­vo kie­me, taip pat at­va­žiuo­da­vo ir jų kai­my­nai, drau­gai. Dau­giau­siai klien­tų bū­da­vo iš Pa­lan­gos, Šven­to­sios – ten vei­kian­čių ka­vi­nių, vieš­bu­čių. Po tų pir­mų­jų dvie­jų sėk­min­gų se­zo­nų nu­spren­dėm kel­tis ar­čiau Plun­gės. Gal­vo­jau – kaip da­bar bus su tom ma­no pal­mėm, nes dau­gu­ma klien­tų – nuo pa­jū­rio. Bet, pa­si­ro­do, at­stu­mas žmo­nėms – ne kliū­tis“, – pa­sa­ko­jo A. Vi­čiū­tė-Vait­kė.

Prie­žiū­ra – ga­na pa­pras­ta

Šis šil­ta­sis se­zo­nas – jau penk­tas, kai mo­te­ris pre­kiau­ja pal­mė­mis ir džiau­gia­si kas­met su­lau­kian­ti vis dau­giau klien­tų. Per­nai sa­ko par­da­vu­si gal pu­sant­ro šim­to šių au­ga­lų, at­ke­liau­jan­čių pas ją į Alks­nė­nus iš vie­no Ita­li­jos ūkio. Ir tik vie­nas klien­tas pa­skam­bi­nęs pa­si­da­li­no spė­ji­mu, kad jo įsi­gy­ta pal­mė vei­kiau­siai neiš­gy­ve­no žie­mos.

Mo­te­ris ti­ki­na, kad jei to­kių at­ve­jų bū­tų dau­giau, tik­riau­siai ne­dirb­tų šio dar­bo, o vie­na ki­ta pa­si­tai­kan­ti ne­sėk­mė jos ne­ste­bi­na. Kaip be­bū­tų, gam­ta yra gam­ta, ne vi­sa­da ga­li at­spė­ti jos įno­rius. Pa­tir­tis ro­do ir tą, kad lai­kan­tis vi­sų dar per­kant pal­mę gau­tų nu­ro­dy­mų, kaip pri­žiū­rė­ti au­ga­lą, staig­me­nų be­veik ne­bū­na.

Tad ko­kie tie nu­ro­dy­mai ir rei­ka­la­vi­mai, ku­riuos bū­ti­na ži­no­ti prieš su­si­gun­dant pa­puoš­ti sa­vo kie­mą šiuo eg­zo­ti­niu au­ga­lu?

Pa­sak pa­šne­ko­vės, rei­ka­la­vi­mai yra vos ke­li: kar­tą per mė­ne­sį pa­tręš­ti, jei sau­sa – ret­kar­čiais pa­lais­ty­ti, o svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas – pa­si­rū­pin­ti, kad au­ga­las žie­mo­tų tei­gia­mo­je, 2–16 laips­nių, tem­pe­ra­tū­ro­je. To­dėl pra­de­dan­tie­siems re­ko­men­duo­ja­ma pal­mes au­gin­ti va­zo­nuo­se – ėmus vės­ti orams te­reiks įneš­ti jas į ga­ra­žą ar ko­kią ki­tą vė­ses­nę pa­tal­pą (tik ne į šil­do­mus kam­ba­rius) ir pa­mirš­ti iki pa­va­sa­rio.

Na, o jei kas su­si­gun­do pal­mę so­din­ti į grun­tą, pri­va­lo pa­si­rū­pin­ti ir tin­ka­mu jos žie­mos rū­bu. Pa­sak As­tos, da­bar ga­li­ma įsi­gy­ti spe­cia­lių, elekt­ra šil­do­mų, tik to­kie kai­li­nu­kai kai­nuo­ja dvi­gu­bai bran­giau nei pa­ts au­ga­las. Va­di­na­si, prieš įbe­dant kas­tu­vą į že­mę vi­sų pir­ma rei­kia įver­tin­ti sa­vo pi­ni­gi­nės sto­rį.

To­kį pal­mės rū­bą šią žie­mą iš­ban­dė ir pa­ti alks­nė­niš­kė – jo dė­ka prie įė­ji­mo į na­mus au­gan­ti pal­mė pui­kiai per­žie­mo­jo ir da­bar džiu­gi­na na­mų šei­mi­nin­kus bei sve­čius sa­vo tan­kia la­pi­ja.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Kai la­bai rei­kia, ga­li­ma ir pa­gud­rau­ti

„Ban­džiau vež­tis ir ki­tas veis­les: vie­na bi­jo sau­lės, ki­ta vė­jo. At­si­rin­kau to­kią, ku­ri at­spa­riau­sia ir tin­ka­miau­sia mū­sų kli­ma­tui“, – sa­ko mo­te­ris, ro­dy­da­ma kie­me iš­ri­kiuo­tas va­zo­nuo­se au­gan­čias ke­lias de­šim­tis pal­mių.

Pa­sak jos, klien­tai jau spė­jo įver­tin­ti jų at­spa­ru­mą ir po me­tų su­grįž­ta dar vie­nos ar dvie­jų. Pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie per­ka ne po vie­ną au­ga­lą. An­tai per­nai vie­nas pir­kė­jas iš­si­ve­žė net 8-is me­džius. „Pi­ni­gai di­de­li, man bu­vo bai­su iš­leis­ti to­kį kro­vi­nį, bet vi­sos pui­kiai iš­gy­ve­no. Vie­na mo­te­ris šie­met at­va­žia­vo: taip gro­žė­jo­si, taip džiau­gė­si, bet ga­liau­siai te­ko pri­pa­žin­ti, kad ne­tu­ri kur per žie­mą lai­ky­ti. O lai­ky­mui kam­ba­ry aš ne­par­duo­du, nes jau iš anks­to ži­nau, kuo tai baig­sis.“

A. Vi­čiū­tė-Vait­kė pa­sa­ko­jo per tuos me­tus, kai pre­kiau­ja pal­mė­mis, pa­ty­ru­si ir ko­miš­kų si­tua­ci­jų. An­tai vie­nas vy­riš­kis pa­skam­bi­nęs pri­si­pa­ži­no, kad kaž­kuo la­bai nu­si­kal­to prieš sa­vo žmo­ną, to­kiais at­ve­jais vi­sad kaip at­si­pra­šy­mą įteik­da­vo jai 100 ro­žių, bet da­bar pa­ma­tęs As­tos par­duo­da­mas pal­mes ir su­si­mąs­tęs – kai­na vie­nos to­kia pa­ti kaip 100-o ro­žių, bet šios po sa­vai­tės nu­vys, o pal­mė džiu­gins žmo­nos šir­dį il­gus me­tus.

„Pa­pa­sa­ko­jau, kaip ir kur lai­ky­ti, kaip pri­žiū­rė­ti, ir jis iš­si­ve­žė tą pal­mę, o po me­tų at­va­žia­vo dar kar­tą. Sa­ko – žmo­nai ta pal­mė bu­vus ne­bu­vus, o man į te­ra­są la­bai rei­kia ant­ros. Tai iš­si­ve­žė ir ant­rą.“

O šie­met dar ko­miš­kes­nė si­tua­ci­ja bu­vo. Vie­na pir­kė­ja įspė­jo, kad pal­mės pirk­ti ji at­va­žiuos su vy­ru, nes dvi mo­te­rys šiaip ar taip neį­kels jos į ma­ši­ną. „Kai mes at­va­žiuo­sim, vy­rui sa­ky­kit, kad ta pal­mė 120 eu­rų kai­nuo­ja. Kai jis at­si­skai­tys su ju­mis, aš pa­duo­siu mai­še­lį su šo­ko­la­du, ir ten bus li­ku­si su­ma“, – įspė­jo ta mo­te­ris As­tą.

San­do­ris įvy­ko, do­va­nų mai­še­ly­je alks­nė­niš­kė ne tik šo­ko­la­dą ir pi­ni­gus ra­do, bet ir šam­pa­no bu­te­lį, ka­vos pa­kuo­tę. Iš­sis­kirs­tė vi­si pa­ten­kin­ti – vy­ras nu­pir­kęs pi­gią do­va­ną žmo­nai, žmo­na ga­vu­si iš­sva­jo­tą pal­mę, net jei prie jos te­ko ir sa­vo lė­šo­mis pri­si­dė­ti, o As­ta – kad ga­lė­jo pra­džiu­gin­ti dar vie­ną eg­zo­ti­nių au­ga­lų my­lė­to­ją.

Sva­jo­ja apie di­des­nį skly­pą re­tiems au­ga­lams

Šie­met A. Vi­čiū­tės-Vait­kės iš Ita­li­jos par­si­vež­tos pal­mės, pa­sak jos, tirps­ta kaip snie­gas ant sau­lės: da­bar kie­me iš­ri­kiuo­ta jau tre­čio­ji jų siun­ta. Mo­te­ris juo­kia­si, kad pa­var­gu­si nuo žmo­nių me­tė anks­tes­nį sa­vo dar­bą gro­žio sri­ty­je, bet nie­kur ne­pa­bė­go – da­bar su žmo­nė­mis ten­ka bend­rau­ti nuo anks­taus ry­to iki vė­ly­vo va­ka­ro. Kar­tais per die­ną net ke­lis šim­tus bal­so ži­nu­čių iš­siun­čian­ti: no­ri, kad prieš at­va­žiuo­da­mas pirk­ti au­ga­lo klien­tas gau­tų vi­są in­for­ma­ci­ją apie jo prie­žiū­rą.

Paš­ne­ko­vės kie­mą puo­šia ne tik pal­mės. Ji sa­kė esan­ti di­de­lė eg­zo­ti­nių au­ga­lų ger­bė­ja, tad ne­re­tai ten­ka su­kti gal­vą, kaip pri­si­jau­kin­ti įsi­gy­tą vie­ną ar ki­tą le­pū­nė­lį. An­tai te­ra­so­je va­zo­ne va­sa­ro­ja vis­te­ri­ja, žy­din­ti įspū­din­gais žie­dais. Au­ga­las – vi­jok­li­nis, ta­čiau mo­te­ris jį ke­le­rius me­tus kant­riai for­ma­vo kaip me­de­lį. O šią žie­mą, pa­na­šu, bus ėmęs ir nu­ša­lęs, nes iki šiol ne­ro­do jo­kių gy­vy­bės ženk­lų.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Ga­na liūd­na pa­tir­tis ir su vy­ro gruo­dį pa­do­va­no­ta kam­ba­ri­ne eg­lu­te – arau­ka­ri­ja. „Skai­čiau, kaip pri­žiū­rė­ti, do­mė­jau­si, bet ėmė ir nu­mi­rė. Su pal­mė­mis jau vis­kas aiš­ku, o su arau­ka­ri­ja ne­sup­ra­tau nie­ko – ir vie­tą kei­čiau, ir ko tik ne­da­riau“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Pak­laus­ta, iš kur ta mei­lė au­ga­lams, mo­te­ris at­sklei­dė, kad jos tė­ve­liai puo­se­lė­ja di­de­lę gra­žią so­dy­bą. „Tė­tis la­bai vers­lus, bet ir prie me­no. Aš ir­gi to­kia – ne­nu­sė­džiu vie­to­je. Tre­čia­sis sū­nus bu­vo už­da­ręs ma­ne po­rai me­tų lyg į nar­ve­lį, nes la­bai ne­sa­va­ran­kiš­kas bu­vo, su cha­rak­te­riu, bet vis tiek kaž­ko nu­si­tver­da­vau – tai mez­gi­nio, tai dar ko­kio rank­dar­bio. O au­ga­lai man yra vi­siš­ka mei­lė, ypač vi­so­kie eg­zo­tiš­ki. Ga­lė­čiau kal­bė­ti apie juos neuž­si­čiaup­da­ma“, – tei­gė mo­te­ris ir at­sklei­dė sva­jo­jan­ti apie di­des­nį skly­pą, ku­ria­me ga­lė­tų au­gin­ti re­tes­nius au­ga­lus ir jais pre­kiau­ti, nes to­kių kai­nos Lie­tu­vo­je pra­si­len­kia su svei­ku pro­tu.

Tad kas ži­no, gal ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys ir vie­ną die­ną Alks­nė­nuo­se tu­rė­sim re­tų au­ga­lų me­de­ly­ną?!