Bonifaco VENGALIO nuotr.

Lapkričio 18-ąją mirė iš Gintališkės kilęs geofizikas, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos ir Plungiškių draugijos narys, žemaitiškų knygų autorius prof. Donatas Butkus (1936–2025).

Gyvenimą pašventęs geofizikos mokslui, nepamiršo savo tėviškės, Gintališkės žmonių ir apylinkių, palikdamas apie juos rašto paminklą. Paveikslus ir bylojimus apie praėjusį laiką Žemaitijos kaime žemaičių kalba jis įamžino dviejose solidžios apimties novelių knygose „Ka žemė bova brongesnė ož douna“.

D. Butkus gimė 1936 m. sausio 24 d. Gintališkėje, Platelių valsčiuje, kuris tuo metu priklausė Kretingos apskričiai. 1962 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 1964–1969 m. vadovavo Šiaulių 7-ajai vidurinei mokyklai, nuo 1977 m. dirbo Fizikos institute. Čia jis 1977–1987 m. ėjo mokslinio sekretoriaus, 1987–1997 m. – Aplinkos radioaktyvumo laboratorijos vedėjo pareigas. 1992–2001 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 1992 m. – ir Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Mokslininkas tyrė radioaktyviąsias inertines dujas, tyrinėjo Ignalinos, Kursko atominių elektrinių aplinką, Atlanto vandenyno, Naujosios Žemės, Lietuvos dirvožemių taršą radioaktyviosiomis medžiagomis ir jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį atmosferos geofiziniams procesams. Nustatė radioizotopo 137Cs migracijos įvairiuose gruntuose dėsningumus, sudarė jo pasiskirstymo Lietuvoje žemėlapius, palygino su buvusia tarša iki Černobylio atominės elektrinės katastrofos, įvertino lygiavertės dozės galios laukų pasiskirstymą ir kaitą pažemio ore. Tyrė 137Cs ir 90Sr radionuklidų pernašą iš dirvožemio į medžius ir jų sandus. Yra paskelbęs daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių.

Dirbdamas mokslinį darbą, D. Butkus vienas ir kartu su savo kolegomis parašė 8 knygas, tarp kurių svarbiausios – „Kriptono-85 geofizinės problemos atmosferoje“ (bendraautoris – fizikas Boleslovas Styra (1912–1993), kuri 1988 m. išleista rusų kalba, o 1991 m. – anglų kalba. D. Butkus yra vadovėlių „Jonizuojančioji spinduliuotė aplinkoje“ (2006 m.), „Aplinkos apsauga“ (kartu su kitais, 2008 m.), mokomosios knygos „Fizinė aplinkos tarša“ (kartu su Juozu Kaulakiu ir Povilu Vabalu, 2005 m.) autorius.

Grožinę literatūrą mėgo visą gyvenimą. Išėjęs į užtarnautą poilsį pats atsidėjo kūrybai ir žemaitiškai parašė dvi didelės apimties novelių knygas „Ka žemė bova brongesnė ož douna“: pirmoji išspausdinta 2016 m., antroji – 2023 m. Šį dvitomį jis pats vadino romanu.

Tai iki šiol didžiausios apimties žemaitiškai parašytas ir išleistas grožinės literatūros kūrinys. Tekstuose panaudota nemažai jau net pačių žemaičių primirštų žodžių, posakių, patarlių. Knygos herojai – autoriaus amžininkai ir to meto vyresnioji karta – jo buvę kaimynai bei artimieji. Tai – literatūriniai personažai, todėl pasakojimo herojų vardai ir pavardės, vietovių, kuriose vyksta veiksmas, pavadinimai yra sugalvoti.

Knygose pateikta daug žinių apie XX a. I p. Žemaitijos kaimo žmonių buitį, bendravimą, darbus ir rūpesčius, gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais, pokario įvykius, pasakojama apie jauno žmogaus asmenybės formavimosi vingius, jo kelią į mokslą.

Tėviškė, gimtosios vietos, jau į Amžinybę iškeliavę ir dar gyvi žmonės bei patirti išgyvenimai buvo giliai įsirėžę į D. Butkaus sąmonę. „Negalėjau jų pamiršti. Rašiau susijaudinęs. Sunku patikėti – aš kalbėjausi su buvusiais kaimynais, šeimos nariais ir giminaičiais“, – sakė jis.

Vis dėlto šios knygos nėra biografinės. Nors jose atpažįstamos vietos, kraštovaizdis ir kai kurie asmenys, vietovardžiai ir asmenvardžiai yra pakeisti. Autorius pasiliko sau teisę pateikti savąją pokario gyvenimo Gintališkės apylinkėse interpretaciją. Jis yra prisipažinęs, kad knygos veikėjų kita, nei žemaičių kalba, nebūtų galėjęs prakalbinti, nes jie yra prototipai gimtojoje sodoje gyvenusių kaimynų, giminaičių, šeimos narių. „Jie kitaip nekalbėjo, tik žemaitiškai“, – yra sakęs knygų autorius.

2016 m. išleistoje pirmojoje knygoje „Ka žemė bova brongesnė ož douna“ D. Butkus yra pateikęs žemaitiškai parašytą savo biografiją:

„Mona gimtėnė ī Plungės rajuona Gintalėškės kaimė. Muokiaus Gintalėškės pradėnie, Plateliū septīnmetie, Klaipiedas pedaguogėnie muokīkluo. Stodėjavau Šiauliū pedaguogėnemė instėtutė (dabā Vėlniaus universiteta Šiauliū akademėjė) Fizėkas pakoltetė ė Fizėkas instėtuta doktorantūruo Vėlniou. Geofizėkas (dabā Gamtuos) muokslu kandėdatėni (dabā daktara) disertacėjė apgīniau Vėlniaus universėtete, vuo Teknuoluogėjės muokslu sritėis Aplinkuos inžėnerėjės ė kraštuotvarkas muokslu krīptėis gabėlėtouta daktara disertacėjė – Vėlniaus Gedėmėna teknikas universėtetė. Tėn dėrbont 2001 metās mon bova sotėikts propesuoriaus muokslėnis pedaguogėnis vards. Ė napamėnavuojos gal soprastė, ka mona muokslā ė darbs natoriejė rīšė so lėngvistėka, vuo tēp pat ė so gruožėnė lėteratūra. Ne, rašītė aš rašiau ė lėg šiuolē: eso aštouniū kningu autuorios a bėndraautuoriios, artėi trėjū šimtū muokslėniu straipsniu autuorios a bėndraautuoris. Onkstiau ož kėtus muokslus pradiejau muokītėis žemaitiu kalbuos. Ėš tievū. Ėš gīvenėma. Klausiaus, kāp vaizdingā nomėškē, gėntīs, sosiedā aba kėtė žmuonės, sosėtėkė talkuo, torgou, a unt švėntuorio prīš pamaldas nupasakuo vėsuokius nutėkėmus. Nuors klausītėis paugosiu rokundas nabova viežlībs apsėējėms, bet, a to galiejē sosėtorietė? Laikou biegont tuolau nu Žemaitėjės, bet na nu žemaitiu kalbuos.

Kāp tėn ī sakuoma: „žvėrbli ė žemaiti vėsam svietė sotėksi“. Svetėmamė kraštė so tuom kalbuom, ė ba žemaitėškas, būn rūpiesniu. Vuo na vėins ė vėitėnis žemaitis praded „puonėškā“ rokoutėis. Tā vės aš mėslėjau, kāp galietiuo prisėdietė pri žemaitėška žuodė ėšsauguojėma ė plėtėma. No, je ė na plėtėma, tā bėnt anuo nanīkėma. Nuoriejau, ka mona ė mona omžėninku anūkā ė pruoanūkē galietom na tiktā klausītėis žemaitėšku žuodiu, bet ė anus pamatītė parašītus. I tou kieli aš stuojau na pėrms. Jau torem kalbininku Gėrdenė Aleksėndras ė Pabriežas Jūzapa surėktavuotus žemaitėškas rašības patarėmus, torėm ė žemaitiu žuodīnu. Žemaitėškā jau galem skaitītė na tik pruozas, bet ė puoezėjės kningas. Prīš kėik laika mon kėla mintės vagol naožmėrštus, vėsa laika puomėtie atsėgaivėnontius sava prisėmėnėmus parašītė apīsaku kninga. Somanīmou pritarė vėsa šeima: pati, abodo sūnā ė anū patės, do anūkā so patiuom, anūkė so vīro, vėins anūks dā nažanuots, mėslėjo, ka naprīštaraus proanūkė (4 metu) ė proanūkis (2 metu omžiaus). Parašītė parašiau. Vo kāp tou mona darba ivertins skaitītuos, kėik būsio tou sava darbo prisėdiejės pri žemaitiu kalbuos ė tradicėnės kultūras puoseliejėma, paruodīs laiks.“

Donatas Butkus amžinam poilsiui atgulė lapkričio 21 d. Vilniaus Karveliškių kapinėse.

„Žemaičių žemės“ informacija