Sauliaus Narkaus nuotr.

Nors lau­ke nė kruo­pe­ly­tės snie­go, o oras la­biau pri­me­na ru­de­nį nei žie­mą, lan­guo­se ir ant na­mų blyk­sin­čios gir­lian­dos pra­na­šau­ja vie­na: ar­tė­ja gra­žiau­sios me­tų šven­tės – šv. Ka­lė­dos. Tuo lai­ko­tar­piu at­ro­do, kad ir man­da­ri­nai pa­kvim­pa ki­taip, ir im­bie­ri­nė ar­ba­ta bei me­duo­liai įgau­na ki­tą sko­nį, o gat­vė­se su­tik­ti žmo­nės daž­niau šyp­so­si. Taip, ne­tru­kus kiek­vie­no na­muo­se ap­si­gy­vens tik­ro­ji Ka­lė­dų dva­sia. Vie­niems ši šven­tė – kal­nai do­va­nų, ki­tiems – ra­my­bė ir su­si­kau­pi­mas, tre­tiems – vie­na iš re­tų pro­gų su­sės­ti prie bend­ro sta­lo su pa­čiais ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis. Tad tęs­da­mi gra­žią tra­di­ci­ją ar­tė­jant Ka­lė­doms pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei ži­no­mą šei­mą su­pa­žin­din­si­me Jus, mie­li skai­ty­to­jai, su Ra­mū­nu, Edi­ta, Sau­le, Mar­ty­nu ir An­ta­nu Ly­džiais. Dar viena šeimos narė – Jorkšyro terjerė Elė.

Du že­mai­čiai
Ra­mū­no Ly­džio pla­te­liš­kiams ir plun­giš­kiams tur­būt ne­rei­kia pri­sta­ty­ti. Jis – Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rius ir Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rys. Ta­čiau apie po­li­ti­ką šian­dien ne­kal­bė­si­me. Edi­ta Ly­die­nė – ap­lin­ko­sau­gi­nin­kė, eko­lo­gė, šiuo me­tu Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je dirba gam­tos moks­lų ir gy­ve­ni­mo įgū­džių mokytoja.

„Il­gus me­tus su vy­ru bu­vo­me toje pačioje veik­los sri­ty­je, o da­bar tre­čius me­tus esu tru­pu­tė­lį pa­kei­tu­si veik­los kryp­tį“, – sa­kė mo­te­ris.

Edi­ta ir Ra­mū­nas kar­tu jau 27 me­tus. Bir­že­lį su­kaks 25 me­tai, kai su­si­tuo­kę. Su­si­pa­ži­no stu­di­juo­da­mi Kau­ne, Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Tie­sa, šil­tes­ni jaus­mai už­si­mez­gė Juodk­ran­tė­je per stu­den­tų iš­vy­ką. Taip du že­mai­čiai su­kū­rė šei­mą. Ra­mū­nas – tel­šiš­kis, Edi­ta – plun­giš­kė.

Sau­lė, Mar­ty­nas, An­ta­nas
Vy­riau­sia duk­ra Sau­lė – pir­mo kur­so stu­den­tė. Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ja vers­lą ir fi­nan­sus.

„Džiaugs­mas, kad vai­kas pra­de­da įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes. Pa­si­di­džia­vi­mas, kad vai­kas pa­si­rin­ko, ką no­rė­jo, įsto­jo, kur no­rė­jo, ir ei­na sa­vo gy­ve­ni­mo ke­liu. Mes tik su ge­rais lin­kė­ji­mais ir ener­gi­ja iš­lei­do­me ją į pa­sau­lį. Ži­no­ma, jai la­bai no­ri­si grįž­ti na­mo. Lau­kia tų par­va­žia­vi­mų, mes taip pat la­bai lau­kia­me“, – pa­klaus­ti, ko­kie jaus­mai apė­mė iš­lei­dus iš na­mų dukrą, kal­bė­jo Edi­ta ir Ra­mū­nas.

Bro­liai dvy­niai, ne­se­niai sep­ty­nio­lik­tą­jį gim­ta­die­nį at­šven­tę Mar­ty­nas ir An­ta­nas – „Sau­lės“ gim­na­zi­jos vie­nuo­lik­to­kai, Plun­gės kul­tū­ros cent­ro vai­kų ir jau­ni­mo tau­ti­nių šo­kių an­samb­lio „Žir­gi­nė­liai“ na­riai. Abu ei­na į vie­ną kla­sę, tik skir­tin­gas pa­mo­kas pa­si­rin­kę, abu šo­ka, abu ke­liau­ja po pa­sau­lį.

Be­je, Sau­lė taip pat šo­ko „Žir­gi­nė­liuo­se“. Vė­liau pe­rė­jo į Eg­lės ba­le­to stu­di­ją, dar bu­vo Plun­gės kul­tū­ros cent­ro pu­čia­mų­jų or­kest­ro mer­gi­nų cho­reog­ra­fi­nės gru­pės šo­kė­ja. Da­bar šo­ka Vil­niaus uni­ver­si­te­to liau­diš­kos mu­zi­kos an­samb­ly­je „Jau­ni­mė­lis“.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Šo­kis – neiš­si­pil­džiu­si Edi­tos sva­jo­nė
Iš­gir­dus, kad vi­si vai­kai nuo ma­žens su­ka­si šo­kio sū­ku­ry­je, ki­lo klau­si­mas: o kaip tė­vai? „Šo­ku tik ry­te iš lo­vos“, – pa­šmaikš­ta­vo Ra­mū­nas. O Edi­ta pri­si­pa­ži­no, kad tai jos neiš­si­pil­džiu­si sva­jo­nė.

„La­bai no­rė­jau šok­ti, bet taip ir ne­šo­kau. Už­tat nu­ve­džiau vai­kus, jie už­si­ka­bi­no. Da­bar jau sa­kau sū­nums, kad gal rei­kė­tų su­ma­žin­ti tru­pu­tė­lį tem­pą, nes rei­kia ir į moks­lus kib­ti, juk vie­nuo­lik­ta kla­sė, lau­kia eg­za­mi­nai. O jie sa­ko: „Mes no­ri­me, mes va­žiuo­si­me, ke­liau­si­me“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Mar­ty­nas ir An­ta­nas, vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi, ant­ri­no ma­mai, kad šo­kis jiems daug reiš­kia. Gru­pė­je – la­bai ar­ti­mas ry­šis, vi­si ta­po ko­ne vie­na šei­ma. Ži­no­ma, ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je – ke­lio­nės po pa­sau­lį ir mū­sų ša­lį.

Net ir tuo at­ve­ju, jei ne­bū­tų ke­lio­nių, jie lik­tų ko­lek­ty­ve. „Mums svar­bu pa­bū­ti su drau­gais, pa­bend­rau­ti. O ke­lio­nės – tik pliu­sai“, – sa­kė Mar­ty­nas ir An­ta­nas. O ap­ke­liau­ta tik­rai ne­ma­žai: Pie­tų Ko­rė­ja, Egip­tas, Pran­cū­zi­ja, Lat­vi­ja. Da­bar su­pla­nuo­ta ke­lio­nė į Por­tu­ga­li­ją.

Ke­lio­nės, kny­gos, gė­lės – Ly­džių aist­ra
Ke­lio­nių al­kį nu­mal­ši­na ir Edi­ta su Ra­mū­nu.

Vy­ro ke­lio­nės daž­niau­siai su­si­ju­sios su dar­bu. Taip ap­lan­ky­ta be­veik treč­da­lis Eu­ro­pos. „Tai, ką da­rau dar­be, man at­ve­ria pla­čias ga­li­my­bes ke­liau­ti, bet iš da­lies tas ga­li­my­bes rei­kia su­si­kur­ti ir pa­siim­ti pa­čiam. Be kū­ry­bos ir išanks­ti­nio sa­vo­tiš­ko pla­na­vi­mo, jė­gų įdė­ji­mo nie­ko ne­bū­tų. Nie­kas nea­teis ir ant lėkš­tu­tės ne­pa­teiks, tą rei­kia pa­si­da­ry­ti pa­čiam. Iš­vy­kos dar­bo rei­ka­lais nu­mal­ši­na ke­lio­nių al­kį, bet mes iš­va­žiuo­ja­me ir su šei­ma. Ypač ar­ti­mos širdžiai ke­lio­nės po Lie­tu­vą. La­bai daž­nai žiū­ri­me to­li už ho­ri­zon­to, bet čia pat, vie­to­je, tu­ri­me daug ne­pa­žin­tų da­ly­kų“, – at­vi­ra­vo R. Ly­dis.

Dar vie­na Ra­mū­no aist­ra – kny­gos ir mo­ky­ma­sis. „Mo­ky­ma­sis man yra sa­vo­tiš­kas nar­ko­ti­kas. Šiuo me­tu esu nu­si­pir­kęs me­dia­ci­jos mo­ky­mus, no­riu iš­siaiš­kin­ti, kas tai yra ir kaip vei­kia“, – pa­sa­ko­jo Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rius.

„Ma­no po­mė­giai – že­miš­ki. Man la­bai pa­tin­ka gė­lės, dar­žas, prie­sko­ni­niai au­ga­lai. Nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens pa­grin­di­nis poil­sis so­de, dar­že, gė­ly­ne. Jei jau ko­kios gė­lės, vai­kai sa­ko: „Čia ma­mos“, – at­vi­ra­vo Edi­ta.

Mar­ty­nas yra pa­ni­ręs į moks­lus, da­ly­vau­ja olim­pia­do­se, mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, lan­ko spor­to klu­bą. „Daug lai­ko uži­ma šo­kiai ir moks­lai. Nė­ra ga­li­my­bės la­biau iš­reikš­ti sa­ve, su­si­ras­ti dau­giau po­mė­gių“, – ne­slė­pė vai­ki­nas.

Dar vie­nas po­mė­gis, vie­ni­jan­tis tė­tį su sū­nu­mis, – il­ges­ni žy­giai. Tie­sa, kaip pa­ste­bė­jo Edi­ta, tai An­ta­no po­mė­gis. O ir jis pa­ts pri­pa­ži­no, jog jam pa­tin­ka ne tik leis­tis į žy­gius, bet ir pa­čiam juos or­ga­ni­zuo­ti. Jo no­ras su­reng­ti ne vie­nos die­nos žy­gį.

Ži­no­ma, ne­ga­lė­jo­me ne­pak­laus­ti jau­nuo­lių apie jų atei­ties pla­nus, juk vos po pu­sant­rų me­tų jie pa­kels spar­nus skry­džiui iš gim­to­jo liz­do. „Pla­nai su­si­ję su tuo, ką aš mėgs­tu – me­teo­ro­lo­gi­ja“, – sa­kė An­ta­nas. O bro­lio sva­jo­nė dar nuo dar­že­lio tap­ti ve­te­ri­na­ru. „Sup­ran­tu, kad tai sun­kus moks­las, bet man ge­rai se­ka­si, ti­kiuo­si, kad pa­vyks“, – įsi­ti­ki­nęs Mar­ty­nas.

Kū­čios pas tė­vus – at­si­neš­ta tra­di­ci­ja
Ar­tė­ja Kū­čios ir Ka­lė­dos. Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo su­kur­tas ar iš tė­vų pe­rim­tas tra­di­ci­jas. Ko­kios jos Ly­džių šei­mo­je? Kokios buvo Editos ir Ramūno vaikystės Kalėdos?

„Pa­tys gra­žiau­si vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai – Ka­lė­dos pas mo­čiu­tę vien­kie­my­je. Bū­tent Kū­čių die­ną ei­da­vo­me į miš­ką ieš­ko­ti ne­di­de­lės eg­lu­tės ir ją puoš­da­vo­me. Ta­da vi­si na­mai kve­pė­da­vo miš­ku.

Vi­sa­da su­si­bū­ri­mas Kū­čių va­ka­rie­nei, per Ka­lė­das do­va­nė­lių kei­ti­ma­sis. Šias tra­di­ci­jas puo­se­lė­ja­me ir savo šei­mo­je“, – pri­si­mi­nė Edi­ta.

Ra­mū­no at­min­ty­je iš­li­kę tai, kad iš pra­džių Kū­čių va­ka­rie­nė bū­da­vo pas vie­ną mo­čiu­tę, pa­skui – pas ki­tą. „Ten su­si­bur­da­vo Lie­tu­vo­je esan­čios šei­mos, su­sės­da­vo­me prie bend­ro sta­lo, ži­no­ma, da­lin­da­vo­mės ka­lė­dai­čiu. Kaip be­bū­tų keis­ta, ir so­vie­ti­niais lai­kais mo­čiu­tė mal­dą už­ves­da­vo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ra­mū­nas.

Įsi­mi­nė vy­rui ir dar vie­na tra­di­ci­ja – mė­ne­sį iki Ka­lė­dų ar Nau­jų­jų me­tų vai­kai tu­rė­jo mo­ky­tis ei­lė­raš­čius ir juos dek­la­muo­ti pa­sta­ty­tam dirb­ti­niam Ka­lė­dų Se­ne­liui. „Už tai ki­tą ry­tą gau­da­vo­me do­va­nė­lę: sal­dai­nį, man­da­ri­ną ar grai­ki­nį rie­šu­tą. Bet pa­ts prin­ci­pas bu­vo tai, kad ei­lė­raš­čiai ne­ga­lė­jo kar­to­tis. Mes bu­vo­me trys vai­kai ir tu­rė­jo­me mo­kė­ti at­ski­rus ir kiek­vie­nai die­nai vis skir­tin­gus ei­lė­raš­čius. Daug me­tų ti­kė­jo­me, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis iš mai­šo iš­trau­kia do­va­nė­lę ir ją pa­de­da. Pas­ku­ti­nę sa­vai­tę pra­si­dė­da­vo di­des­nės do­va­nos, o Ka­lė­dų ry­tą gau­da­vo­me pa­čią di­džiau­sią“, – apie ma­lo­nias aki­mir­kas pa­sa­ko­jo R. Ly­dis.

Kai vai­kai paau­go ir Ka­lė­dų Se­ne­lio vi­zi­ja iš­ny­ko, Ra­mū­no šei­mo­je at­si­ra­do nau­ja tra­di­ci­ja – do­va­nos vie­nas ki­tam, tik pa­da­ry­tos sa­vo­mis ran­ko­mis. Pirk­ti bu­vo ga­li­ma tik po­pie­rių su­pa­kuo­ti do­va­nai.

„Kū­čių va­ka­rie­nė ar pie­tūs par­ke­lia­vo ir į mū­sų šei­mą. Per kiek­vie­nas Kū­čias ap­lan­ko­me abie­jų tė­vus. Kol juos tu­ri­me, rei­kia bend­rau­ti, juk prie ka­po ga­li­ma nuei­ti bet ka­da. Ka­lė­dų pir­mą die­ną ap­lan­ko­me ar­ti­muo­sius, su ku­riais ne­su­si­ti­ko­me per Kū­čias. O ant­ro­ji die­na skir­ta sa­vo šei­mai, ką nors su­gal­vo­ja­me pri­klau­so­mai nuo oro, kad ir prie jū­ros iš­va­žiuo­ja­me“, – pa­sa­ko­jo po­ra.

Pa­juo­ka­vo­me, jog esant to­kioms tra­di­ci­joms Edi­ta iš­si­gel­bė­ja nuo su­ki­nė­ji­mo­si ap­link puo­dus. Tie­sa, kū­čiu­kus ke­pa Ra­mū­nas.

„Sa­vo šei­mo­je da­ro­me staig­me­nas, kad kiek­vie­nas Ka­lė­dų ry­tą ras­tų do­va­ną. Ne­bū­na­me nei iš­si­trau­kę, nei su­si­ta­rę su­mų, bet vis tiek vi­si gau­na po do­va­ną. Kas įsi­jun­gia į tą pro­ce­są, kar­tais lie­ka net neaiš­ku“, – at­sklei­dė Edi­ta.

Dar vie­na šei­mos tra­di­ci­ja – da­ly­va­vi­mas Ber­ne­lių šv. Mi­šio­se. „Ka­lė­dos pir­miau­sia tu­ri bū­ti su­tik­tos baž­ny­čio­je, o ta­da jau jas „ne­ša­me“ į na­mus“, – tvir­tai įsi­ti­ki­nę Ly­džiai.

Nors vai­ki­nams dar ne gal­vo­je sa­vos šei­mos kū­ri­mas, bet jie ma­no, kad ir kur be­bū­tų Ka­lė­dos, bus ta die­na, kai grįš į gim­tuo­sius na­mus. Kaip juo­ka­vo Mar­ty­nas, net ir ta­da, jei žmo­na bus aust­ra­lė ir jis pa­ts gy­vens Aust­ra­li­jo­je.

„Mums Ka­lė­dos – san­ty­kis su ar­ti­mais žmo­nė­mis. Tai ga­li­my­bė ra­miai, be jo­kio bė­gi­mo, stre­so pa­bū­ti su jais. Mums Ka­lė­dos – ne do­va­nos, o ga­li­my­bė pa­bū­ti ir pa­bend­rau­ti, pa­ro­dy­ti dė­me­sį“, – pa­klaus­tas, kas jų šei­mai yra Ka­lė­dos, sa­kė Ra­mū­nas.

Ka­lė­dos – ne spin­de­sy­je
Paš­ne­ko­vų na­muo­se šil­ta ir jau­ku, pa­da­bin­ta ža­lias­ka­rė, žyb­sin­čios lem­pu­tės pra­na­šau­ja ar­tė­jan­čias šven­tės, tad pa­ts me­tas stab­te­lė­ti ir su­gal­vo­ti pa­lin­kė­ji­mą sau ir mū­sų skai­ty­to­jams.

„Įjung­ti stab­dį“. Veik­los yra daug ir kar­tais ji ati­ma lai­ką iš ma­nęs ir iš šei­mos. Rei­kė­tų pa­bū­ti ra­miai“, – sau lin­kė­jo Ra­mū­nas. „Nep­ra­ras­ti ener­gi­jos, ku­rios dar tu­riu, kad ir to­liau ne­trūk­tų idė­jų. Nes pa­ti jau­čiu, kad kai už­sii­mu kū­ry­ba, ener­gin­ga veik­la, tai dar la­biau mo­ty­vuo­ja tuo už­siim­ti“, – sa­kė Edi­ta.

Na, o vai­ki­nai sau lin­kė­jo kant­ry­bės ir kaip tė­tis su­lė­tin­ti grei­tį. „Da­bar su­si­kon­cent­ruo­ti ir mė­gau­tis šven­ti­ne at­mos­fe­ra, o po šven­čių ga­li­ma grįž­ti į sa­vo rit­mą“, – juo­ka­vo An­ta­nas.

„Ka­lė­dos yra šven­tė, skir­ta šei­mai. Dau­gu­ma jas gal­būt sie­ja su do­va­no­mis, ta­čiau man šis lai­kas pri­me­na vai­kys­tę, džiaugs­mą su­si­tik­ti su se­ne­liais, pusb­ro­liais ir ki­tais gi­mi­nai­čiais. Di­džiau­sia do­va­na, ku­rią žmo­gus ga­li gau­ti, yra bū­tent tai. Šei­ma nė­ra tik krau­jo ry­šys. Tai ar­ti­miau­si žmo­nės, su ku­riais užau­go­me, ku­riems jau­čia­me be­ga­li­nę mei­lę ir rū­pes­tį. Tai yra žmo­nės, ku­rie ska­ti­na aug­ti, siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų. Be jų gy­ve­ni­mas ro­do­si tam­ses­nis. To­dėl tiek sau, tiek laik­raš­čio skai­ty­to­jams šv. Ka­lė­dų pro­ga lin­kiu nie­ka­da ne­pa­mirš­ti ap­link sa­ve esan­čių žmo­nių, ku­rie yra ta Šiau­ri­nė žvaigž­dė su sa­vo be­ga­li­niu spin­de­siu. Juos vi­sa­da lai­ky­ti ša­lia ir pa­ro­dy­ti, kiek daug jie mums reiš­kia“, – iš Vil­niaus min­ti­mis pa­si­da­li­jo Sau­lė.

Tad ar­tė­jan­čių šv. Ka­lė­dų pro­ga Ly­džių šei­mos pa­lin­kė­ji­mas Jums, skai­ty­to­jai: „Iš­gy­ven­ki­te Ka­lė­das šir­dy­je, o ne vi­sa­me ta­me šur­mu­ly­je ir spin­de­sy­je. Ieš­ko­ki­te Ka­lė­do­se ne do­va­nų, o pa­bu­vi­mo kar­tu. Tik­ro, ge­ro san­ty­kio su žmo­nė­mis, o vi­sa ki­ta ateis sa­vai­me.“