„Žemaičio“ nuotr.

Šį kartą kalbėjomės su Plungės SRC šaškių treneriu Ričardu Valužiu. Jis pasidalino savo keliu į šaškes, trenerio darbo patirtimis, požiūriu į vaikų ugdymą bei mintimis apie tai, ko šis žaidimas gali išmokyti ne tik sporte, bet ir gyvenime. 

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į šaškes?

– Mano kelias į šaškes prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje – maždaug ketverių ar penkerių metų. Tėvai dažnai žaisdavo tarpusavyje ir kartu įtraukdavo mane. Vėliau sekė mokykla, šaškių būrelis, įvairios varžybos ir turnyrai, kurie natūraliai tapo mano gyvenimo dalimi.

– Ar buvo žmogus ar įvykis, kuris labiausiai nulėmė Jūsų sprendimą tapti šaškių treneriu?

– Vieno konkretaus žmogaus ar įvykio nebuvo. Tiesiog po daugelio metų praleistų prie šaškių lentos, dalyvaujant begalėje turnyrų ir čempionatų, sukaupta patirtis paskatino norą ja pasidalinti. Atsirado siekis išbandyti save naujoje veikloje ir padėti vaikams pamatyti bei suprasti šaškių žaidimo grožį.

– Koks buvo didžiausias iššūkis Jūsų trenerio karjeros pradžioje?

– Didžiausias iššūkis buvo mokslų baigimas ir trenerio diplomo gavimas. Kadangi treneriu dirbu dar palyginti neseniai – vos metus, iššūkių netrūksta ir dabar. Vieni didžiausių – įvairūs administraciniai bei dokumentų tvarkymo klausimai.

– Kuo, Jūsų nuomone, šaškės yra ypatingos vaikų ugdymui? Kokių savybių jos labiausiai moko?

– Šaškės – tai puiki loginio mąstymo ir sportinio tikslo siekimo mokykla. Kiekviena partija primena tyrimų lauką, kuriame žaidėjas tampa tyrėju, kuriančiu savo ėjimų seką. Šaškės ugdo kūrybiškumą, loginį mąstymą, nuoseklumą, intuiciją, dėmesio sutelktumą. Jos moko pripažinti klaidas, jas analizuoti ir vertinti, iš daugybės galimų variantų pasirinkti tinkamiausią bei susitelkti į esminius dalykus.

– Kaip motyvuojate vaikus, kai jiems nesiseka ar dingsta noras treniruotis?

– Nesėkmės neišvengiamos bet kurioje sporto šakoje. Pirmiausia visada kalbamės – padedu vaikui suprasti, kodėl taip nutiko ir ką galima daryti toliau. Kartais pakeičiu ar palengvinu treniruotes, skiriu lengvesnius uždavinius, kad vaikas galėtų patirti sėkmę. Taip pat parenku silpnesnį varžovą, kad padidėtų tikimybė nepralaimėti ir sugrįžtų pasitikėjimas savimi.

– Kokia pergalė ar auklėtinio pasiekimas Jums iki šiol kelia didžiausią pasididžiavimą?

– Kadangi treneriu dirbu dar neseniai, didelių pasiekimų kol kas nėra daug. Vis dėlto labai džiugina tai, kad jau pirmajame Lietuvos vaikų čempionate Arnas Razmus iškovojo aukštą 4-ąją vietą.

– Kaip atpažįstate vaiko potencialą šaškėse ir kaip jį padedate atskleisti?

– Vaikai yra labai skirtingi, todėl juos galima suskirstyti į kelias grupes. Potencialą padeda atpažinti vaiko mąstymas, elgesys, charakteris, taip pat tėvų požiūris. Pirmoji grupė – vaikai, turintys įgimtų, intuicinių gebėjimų. Jiems svarbiausia suteikti žinias ir kryptingai jas gilinti. Antroji grupė – labai motyvuoti ir darbštūs vaikai, nors jų gebėjimai gali būti kuklesni. Su jais svarbiausia nuoseklus darbas. Trečioji grupė – abejojantys, kuriems šaškės tai patinka, tai ne. Tokius vaikus stengiuosi „uždegti“ meile žaidimui. Ketvirtoji grupė – abejingi, dažnai lankantys treniruotes tik tėvų paskatinti. Su jais dirbti sunkiausia, bet vis tiek stengiamės rasti kelią.

– Kokių vertybių siekiate išmokyti savo auklėtinius ne tik prie šaškių lentos, bet ir gyvenime?

– Siekiu, kad vaikai išmoktų mąstyti, analizuoti ir priimti apgalvotus sprendimus. Mokau būti kultūringais, atsakingais, garbingais, nepasiduoti sunkiose situacijose, ieškoti išeičių ir mokytis iš savo klaidų. Šios vertybės svarbios ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kai šaškės lieka nuošalyje?

– Mėgstu lankytis teatre ir kine, leisti laiką gamtoje, sportuoti, o didžiausia mano aistra – kelionės. 

– Kokią didžiausią klaidą, Jūsų nuomone, daro pradedantieji šaškininkai ar jų tėvai?

– Didžiausia klaida – tikėtis greitų pergalių ir čempionų titulų. Dažnai nesuvokiama, kiek daug darbo, laiko ir pastangų tam reikia.