Simono DOVIDAUSKO asmeninio albumo nuotr.

Visi vaikystėje bent kartą susimąstydavome, kuo norėtume būti užaugę ir kokią profesiją pasirinksime. Iš Rietavo kilęs 35 metų Simonas Dovidauskas jau antroje klasėje tvirtai žinojo, kad užaugęs taps aktoriumi. Kaip tarė, taip ir padarė: kantriai siekė savo tikslo, sėkmingai baigė aktorystės studijas, apsigyveno Vilniuje ir šiuo metu dirba Jaunimo dramos bei Nacionaliniame dramos teatruose, o jo kuriami vaidmenys – vieni už kitus įspūdingesni.

– Užaugote Rietave. Ką jums reiškia šis miestas, kokie vaikystės prisiminimai labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Na, Rietavas – mažas miestas, tačiau su labai gilia istorija ir tradicijomis. Greičiausiai ta Rietavo istorija šiek tiek turėjo įtakos tolimesniam mano gyvenimui ir suformavo mano asmenybę. Kai gyveni mieste, kur kažkada buvo atidaryta pirmoji profesionali muzikos mokykla, panaikinta baudžiava, įžiebta pirmoji lemputė, atsirado elektra, nutiesta pirmoji telefono linija – nori nenori, tai daro įtaką. Todėl labai džiaugiuosi, kad Rietavas yra mano gimtasis miestas. O vaikystė buvo paprasta, kaip ir kiekvieno vaiko: mokykla, draugai, smagūs žaidimai, vasaros atostogos ir nesibaigiančios maudynės…

– Kokioje šeimoje, aplinkoje užaugote, ar teko ragauti ūkio darbų?

– Šeima mano paprasta, bet su giliomis tradicijomis ir vertybėmis. Negalėčiau įvardinti kažkokios išskirtinės jos ypatybės, bet gal tai ir gerai – paprastumas, nesuvaidintos emocijos, tikrumas…

Kurį laiką gyvenome pas senelius, iki kol persikraustėme į savo namą. Man buvo septyneri metai, kai prasidėjo nedideli ūkio darbai: reikėdavo nupjauti žolę, kapoti malkas. Beje, pastarasis darbas man buvo labiausiai prie širdies, galėdavau nuo ryto iki vakaro kapoti malkas – labai išvalydavo mintis, nors tuo metu to ir nesupratau, tik dabar atsigręžęs atgal galiu tai pasakyti. Žinoma, teko ir malonumas ravėti daržus. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad tokie ūkio darbai ar kita fizinė veikla yra gerai. Daug kas to kratosi, stengiasi išvengti, bet aš manau, kad verta tai patirti.

– Kada supratote, kad norite rinktis aktoriaus karjerą? Gal jūsų šeimoje ar giminėje yra meniškos sielos žmonių, iš kurių sėmėtės įkvėpimo?

– Apsisprendimas buvo padarytas labai anksti, dar lankydamas antrą klasę sau pasakiau, kad užaugęs būsiu aktorius. Matyt todėl, kad augau tarp teatro žmonių, tėtis Klaipėdoje baigė režisūrą, o mama – lietuvių filologiją ir režisūrą. Labai dažnai matydavau mūsų namuose besilankančius ir kantriai repetuojančius tėvų draugus. Jie visada kalbėdavo kažką man, tada dar tik mažam vaikui, nesuprantamo, pavyzdžiui, deklamuodavo eiles ar repetuodavo dialogus. Gal tai ir paskatino mane studijuoti aktorystę. O įkvėpimo, manau, nereikia toli ieškoti – jo visada galima semtis iš tų žmonių, kurie tave supa.

Simono DOVIDAUSKO asmeninio albumo nuotr.

– Ar sunku buvo jums, mažo miesto vaikui, priprasti sostinėje?

– Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Atvažiavus gyventi į Vilnių viskas pasikeitė kardinaliai: nauji žmonės, naujos vietos, daug nežinomybės, nerimo, pasimetimo. Iš pradžių tikrai buvo labai sunku, bet tvirtai pasakiau sau, kad čia atvažiavau ne šiaip sau gyventi, o išpildyti savo svajonę – tapti aktoriumi.

Uoliai kibau į studijas ir laikui bėgant viskas pamažu susidėliojo į savo vietas. 2012 metais baigiau aktorinio meistriškumo bakalaurą, o 2014 metais – magistro studijas ir tada sau pasakiau, kad viskas – dabar aš esu aktorius.

– Per savo aktorinę karjerą esate sukūręs daug vaidmenų. Atskleiskite, kurie paliko giliausią pėdsaką širdyje?

– Manau, bet koks aktorius pasakytų, kad visi vaidmenys palieka tam tikrą pėdsaką. Vieni gilesnį, kiti – mažiau gilų. Bet jeigu reikėtų išskirti, tai būtų Horacijaus vaidmuo Viljamo Šekspyro pjesėje „Hamletas“, amžiną atilsį Eimunto Nekrošiaus pastatyme, ir Koriolano vaidmuo to paties autoriaus pjesėje „Koriolanas“, kurią pastatė Paulius Markevičius. Na ir, be jokios abejonės, vienas svarbiausių yra ir tas vaidmuo, kurio dar nesuvaidinau.

– Kokiam spektakliui dabar ruošiatės?

– Kol kas yra daug neaiškumų, todėl negaliu nieko konkretaus pasakyti. Nebent tik tai, kad tai vėl bus P. Markevičiaus spektaklis. Taip pat buvo keletas filmavimų televizijoje, serialuose.

– Kuo užsiimate, kai nevaidinate?

– Veiklų yra pačių įvairiausių: garsinu audio knygas, reklamas, daug dirbu su renginiais, vedu privačių įmonių vakarus, taip pat ir miesto šventes.

Simono DOVIDAUSKO asmeninio albumo nuotr.

– O kaip atsipalaiduojate po darbų?

– Manau, daug hobių žmogus negali turėti, tik keletą. Man tai – žvejyba ir važiavimas dviračiu. Daug kas klausia, o ar skaitau knygas?! Visada atsakau, kad knygų skaitymas nėra hobis, tai – būtinybė. Tai taip ir atsipalaiduoju po darbų. Būna, kad sezono metu dirbi 2–3 mėnesius be išeiginių, o po to 2–3 dienas tiesiog guli lovoje ir nieko nenori nei matyti, nei girdėti.

– Ar dažnai apsilankote gimtinėje?

– Deja, kasmet vis rečiau ir rečiau. Rietavas yra mano gimtinė, mano pradžia, bet dabar mano visas gyvenimas yra Vilniuje. Kaip bebūtų, visada labai gera sugrįžti ir kaskart apima liūdesys išvažiuojant.