Linos Ruibienės nuotr.

Rietaviškė Ilona Meškauskienė tikina niekur kitur nesijaučianti tokia saugi ir rami, kaip vaikštinėdama kapinėse ir pagarbiai bendraudama su amžino poilsio atgulusiomis vėlėmis. Pasak moters, iš kartos į kartą perduodamas kapinių prižiūrėtojo darbas jai buvo nulemtas aukštesnių jėgų.

Keičiasi ne tik tradicijos, bet ir technologijos

I. Meškauskienė kaip niekas kitas gerai žino Rietavo kapinių atsiradimo istoriją, kuri mena išties senus laikus. Apsidairius aplink galima rasti ne vieną kryžių su išraižytomis datomis, kurios žymi 1734-uosius, o gal ir dar ankstesnius metus. Centrinė koplytėlė, esanti kapinių viduryje, buvo pastatyta iškart po karo. Pasak rietaviškės, toje vietoje nebuvo galima nieko laidoti dėl žemėje stūksančių didžiulių akmenų, kuriuos kadaise pasikinkę arklius su vežimais į plynus laukus suvežė vietiniai gyventojai.

1914 metais kapinėse buvo pastatyta medinė varpinė. Iš parapijiečių surinktų aukų Lenkijoje buvo nulieti du varpai. Vienas jų per Antrąjį pasaulinį karą buvo net peršautas.

Linos Ruibienės nuotr.

Laikai sparčiai keičiasi – I. Meškauskienė pademonstravo, kaip su savo išmaniuoju telefonu prisijungusi prie programėlės nuotoliniu būdu įjungia varpų melodiją, kuri aidi per kapines einant laidotuvių procesijai.

Faktas tas, kad mados ir naujovės neaplenkia ir kapinių. Pašnekovė sakė pastebinti, kad ant kapų anksčiau žydėdavusias gėles pamažu baigia pakeisti akmens masės plokštės, kurios stipriai sumažina kapvietės priežiūros darbus. Tai ypač patogu tais atvejais, kai artimieji yra išvykę į užsienio šalis ar nebeturi galimybės prižiūrėti kapų. Medinius ar metalinius kadaise buvusius populiarius kryžius dabar keičia pačių įvairiausių dydžių, raštų ir spalvų paminklai.

Šeimos tradicijos pradininkas buvo senelis

Ilona kapinių prižiūrėtojos darbą, kaip jau supratote, paveldėjo iš savo mamos, o ši jį perėmė iš savo tėvo.

Patys pirmieji Rietavo kapinių prižiūrėtojai buvo sutuoktiniai Jonas ir Marijona Rapaliai, bet apie juos rietaviškė nedaug žino. O nuo 1936 metų Rietavo kapinių prižiūrėtoju, sulaukęs 40 metų amžiaus, pradėjo dirbti jos senelis Ignacas Mikalauskas. Šio darbo jis ėmėsi Rietavo klebono prikalbintas su žmona Domicele įsikelti į šalia kapinių suręstą nedidelį medinį namuką.

Tuo metu kapinėse, kurios buvo panašesnės į šabakštyną su aplinkui želiančiais krūmokšniais, buvo palaidotas tik vienas kitas žmogus, o jų atminimui šalia supiltų žemės kauburėlių stovėjo metaliniai ar mediniai kryžiai.

Ignacui mirus, nereikėjo ilgai mąstyti, kas užims jo vietą ir tęs pradėtus darbus. 1960 metais kapinių prižiūrėtoja buvo paskirta Ilonos mama Zofija Mikalauskaitė-Ruškienė, užaugusi Norgalvių kaime, dešimties vaikų šeimoje. Moteris dabar skaičiuoja jau 91-us savo gyvenimo metus ir aplinkinius stebina puikia atmintimi.

Pati I. Meškauskienė Rietavo kapinėse pradėjo dirbti 1996 metais, pajutusi pareigą perimti ir toliau tęsti ilgametę šeimos tradiciją.

„Vaikštinėdama po kapines vis žiūriu ir negaliu atsidžiaugti, kiek daug prasmingų darbų yra padaryta nuo tada, kai senelio rankos prisilietė prie kapinių: įrengta nauja aikštelė, išasfaltuotas kelias, suformuotas naujas kapinių kvartalas. Stovėdama šalia senelio kapo jam vis sakau – kad tu matytum, kaip pasikeitė ir pagražėjo aplinka“, – kalbėjo rietaviškė.

Linos Ruibienės nuotr.

Nėra nė vieno kapo, prie kurio nebūtų prisilietusi

I. Meškauskienei kadaise teko ir paštininke dirbti, bet dabar jau trisdešimt metų prižiūri Rietavo kapines ir čia jaučiasi it žuvis vandenyje. Darbo specifika – gana plati, nuo dokumentų tvarkymo iki kapinių priežiūros. Darbų ir rūpesčių yra apsčiai, nes Rietavo kapinės gana didelės – plėstos kone penketą kartų ir dabar užima 6-ių hektarų plotą, turi tris atskiras įvažas.

Rietaviškei neretai tenka rūpintis ir tomis kapavietėmis, kurias mirusiųjų artimieji seniai pamiršo ir nebelanko.

Mamos pradėtą pildyti čia palaidotų žmonių žurnalą I. Meškauskienė kruopščiai tęsia iki šiol. Iš jo matyti, kad amžinajam poilsiui kapinėse yra atgulę apie 10 tūkst. mirusiųjų. Ir tai tik oficiali statistika. Kiek yra neužregistruotų mirusiųjų, vienas Dievas težino.

Iš smalsių aplinkinių rietaviškė sulaukia klausimo, kokiu grafiku, darbo valandomis ji dirbanti. Išgirdusi jį moteris tik nusišypso ir paaiškina, kad yra pasiekiama ištisą parą ir niekada neatsisakys suteikti pagalbos nors ir vidurnaktį.

„Nė vienas iš mūsų nežinome, kada ateis paskutinė diena šioje žemėje. Kad ir kas būtų – savaitgalis ar šventinė diena, aš turiu būti visada pasiekiama. Iš pradžių buvo gal kiek sudėtingiau priprasti prie tokio nuolatinio budėjimo, bet su laiku suvokiau, kad tai mano pašaukimas ir kad mano namų durys visiems turi būti atviros“, – kalbėjo pašnekovė.

Linos Ruibienės nuotr.

Kitas gana dažnas klausimas, kurio sulaukia kapinių prižiūrėtoja, – ar jai nebaisu, kad kasdien beklaidžiodama po kapines gali kokią paklydusią vėlę į namus parsivesti?

„Ryte atsisėdus virtuvėje išgerti kavos tiesiai prieš akis vos už kelių metrų esančios tvoros atsiveria nuostabus vaizdas į kapines. Stebim kartu su mama tekančią saulę, kalbamės. Patikėkit manim, nėra ramesnės ir prasmingesnės vietos nei kapinės. Ir saugesnės. Sutemus bijočiau ir koją į parką kelti, o kapinėse jaučiuosi saugi“, – atviravo pašnekovė.

Darbus tęs dukra

Linos Ruibienės nuotr.

I. Meškauskienė noriai kalba apie savo darbinę veiklą, tačiau kalbai pasisukus apie šeimyninį gyvenimą džiugių gaidelių balse nebelieka. Pasirodo, buvęs rietaviškės sutuoktinis nenorėjo tokiu būdu užsidirbti duonai, būti pastoviai pririštas prie vienos vietos ir gyventi be išeiginių bei atostogų. Bendri keliai išsiskyrė jau seniai. Šeimoje užaugo keturi vaikai, dabar moteris jau gali pasidžiaugti turinti ir močiutės statusą.

Kapinių prižiūrėtoja prisipažino, kad jos kadencija jau eina į pabaigą – jau netrukus ketina išeiti į pensiją ir savo darbą perleisti dukrai. Ši netrukus sugrįš į gimtinę iš Kauno, gyvens kartu su mama ir močiute ir perims jų dirbtus darbus. Tai bus jau ketvirtoji šeimos karta, besirūpinanti tvarka ir rimtimi Rietavo kapinėse.

O ką išėjusi užtarnauto poilsio veiks pati I. Meškauskienė? Moteris užsiminė, kad jos mama kadaise buvo tautodailininkė, tad nenuostabu, kad ir ji pati paveldėjo meilę rankų darbo gaminiams. Ilgais žiemos vakarais mėgstanti po darbų įsitaisyti prie stalo ir kurti įvairias kompozicijas iš šiaudų, klijuoti gėles iš popieriaus, medžiagų skiaučių. Tokia veikla, pasak jos, ne tik praskaidrina ilgus ir tamsius vakarus, bet ir lavina smegenis bei padeda atitolinti senatvę.