Monikos ČIUŽELYTĖS asmeninio albumo nuotr.

Plungiškė Monika Čiuželytė prieš septynerius metus dėl sveikatos problemų ir prarasto gyvenimo džiaugsmo šaltą ir darganotą Lietuvos klimatą iškeitė į turistų rojumi pramintą Kretos salą. O dabar gide dirbanti 35-erių plungiškė, tiek vietinius graikus, tiek turistus, atvykstančius iš viso pasaulio, pasitikdama žodžiais „kaliméra“ (labas rytas) ar „kalispéra“ (labas vakaras), tikina, kad tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime.

Prestižinės studijos laimės nesuteikė
M. Čiuželytė gimė ir užaugo Plungės mieste, Jovitos ir Ričardo Čiuželių šeimoje, kartu su broliu Dariumi ir sese Sonata. Pasakodama apie save moteris prisipažino, kad vaikystėje buvo lavai aktyvi ir žingeidi mergaitė.

„Tėvų namas yra šalia Babrungo upės, tad mano vaikystė buvo praleista lakstant lauke su draugais. Žiemą skriedavome rogutėmis nuo kalniuko, su pačiūžomis čiuožinėdavome ant užšalusio Babrungo, o vasaros buvo neįsivaizduodavau be piknikų, maudynių ir nesibaigiančių žaidimų. Tėvai tik pašaukdavo per balkoną pavalgyti, o tada ir vėl lėkdavau į lauką“, – pasakojo Monika.

Vaikystėje ji išbandė daug įvairių būrelių, bet nė vienas stipriai nesužavėjo, tad truputį palankiusi vieną po kurio laiko keliaudavo į kitą. Nuo pirmos klasės visada buvo stropi bei pareiginga mokinė, tad ir mokyklą baigė su pagyrimu. O tada atėjo metas rinktis studijas.

Pašnekovė sakė ne kartą svarsčiusi galimybę studijuoti istoriją ar archeologiją, bet vėliau šią mintį paleido. Pasak jos, tuo metu buvo įprasta, jeigu labai gerai mokaisi, stoti į prestižinėmis laikytas ekonomiką, teisę ar mediciną. Tad ir Monikos kelias buvo aiškus. Pasirinko teisės studijas, Vilniaus universitete baigė bakalauro ir magistro studijas. Tačiau dar studijų metais suprato, kad teisė nėra jos sritis.

„Praktiką atlikau Lietuvos apeliaciniame teisme, kur buvo ramu, su standartinėmis darbo dienos valandomis. O keletą vasarų iš eilės su drauge vykome padirbėti padavėjomis į Graikiją. Norėjosi užsidirbti ir smagiai praleisti laiką, pasimėgauti geru oru ir paplūdimiais.“

Prasta sveikatos būklė pastūmėjo keisti darbą
Sėkmingai baigusi studijas Monika įsidarbino Vilniuje, viename notarų biure teisininke. Iš pradžių viskas buvo puiku, tačiau ilgainiui situacija ėmė keistis.

„Mane kamavo didžiulis nenoras eiti į darbą, nuolat gyvenau mintimis, kaip greičiau sulaukti savaitgalio. Galvojau, kad viskas gal dėl to, jog buvo sudėtinga dirbti su tuomete notare. Vedama tos minties pakeičiau notarų biurą, santykiai su kolegomis buvo puikūs, bet emocinė būklė toliau prastėjo. Verkdavau dėl nieko, kamavo liūdesys, prasidėjo keisti bėrimai ant odos. Pradėjau važinėti pas dermatologus, alergologus, svarstyti apie maisto netoleravimo testus. Viena alergologė, išklausiusi visų mano simptomų, tiesiog pasakė, kad esu sveika, tik reikia keisti darbą“, – pasakojo moteris.

Tuo metu ėjo penkti metai, kaip Monika dirbo notarų biure. Galvoje ėmė suktis mintys bent trumpam išvažiuoti ir pakeisti aplinką. Matyt, ne atsitiktinai akys užkliuvo už kelionių agentūros „Tez Tour“ skelbimo, kad įmonė ieško gidų dirbti Graikijoje. Monika išsiuntė savo CV ir iškart gavo darbo pasiūlymą.

Išgirdę apie suplanuotus pokyčius beveik visi merginos artimieji ir draugai sutartinai tvirtino, kad ji elgiasi neapgalvotai, ir protino nemesti darbo. Tik geriausia draugė pasakė trumpai ir aiškiai – važiuok, nieko neprarasi. To Monikai ir užteko.

„Išvykau į Graikiją nežinodama, ką man ten reikės daryti, visiškai neturėdama tokio darbo patirties. Gidų ieškojo Kretoje, Rode, Korfu ir Peloponese. Mane visiškai atsitiktinai pasirinko dirbti Kretoje. Į salą atvykau 2018 metų pavasarį. Iš pradžių vyko ilgi mokymai naujokams, o po jų pradėjusi dirbti iškart supratau, kad man šis darbas labai patinka. Jaučiausi kupina energijos net ir po ilgos darbo dienos“, – atviravo pašnekovė.

Kultūrinio šoko patirti neteko
Vos tik pradėjus dirbti Kretoje didžiausiai nuostabai dingo odos bėrimai, kiti negalavimai, iškart pasitaisė ir emocinė būklė. Plungiškei tapo aišku, kad į notarų biurą ji tikrai nebegrįš. Kretoje Monika jautėsi ypatingai gerai, patiko ne tik klimatas, gamta, maistas, bet ir glaudesnis žmonių bendravimas: „Įsimylėjau salą, tad galima sakyti, kad esu meilės emigrantė.“

Keletą žiemų Monika praleido Atėnuose, o dabar ketvirti metai gyvena Kretos sostinėje Heraklione. Pašnekovė tikina, kad apsigyvenusi šioje saloje kultūrinio šoko nepatyrė, nes jai jau buvo pažįstamas šiltesnis graikų bendravimas, labiau reiškiamos emocijos, neskubėjimas ir norėjimas visur bei visada bendrauti.

„Sudėtingiausia man turbūt priprasti prie jų nepunktualumo. Aš esu labai punktualus žmogus, jeigu užsirašiau kokiam nors vizitui, tai ateinu 10-čia minučių anksčiau. O čia atėjus paskirtu laiku, dažnai tenka laukti pusvalandį ar ilgiau. Arba jeigu tariesi su graiku susitikti kavos ar vakarienės… Mums, lietuviams, įprasta iš anksto sutarti, kurią dieną ir kelintą valandą bus tas susitikimas, o čia susitarimas būna toks: atsikelsim ir susiskambinsim, pamatysim, pažiūrėsim…“ – pasakojo Monika.

Graikijoje, pasirodo, reikia kantrybės ir vairuojant, mat priešais važiuojančio automobilio vairuotojas gali sumanyti sustojęs paplepėti su pažįstamu praeiviu ar priešpriešais važiuojančiu draugu.

Kardinaliai skiriasi ir graikiškos bei lietuviškos žiemos. Didžioji dauguma namų Graikijoje žiemą šildomi kondicionieriais arba elektriniais šildytuvais, kas reiškia, kad namuose šilta tik tada, kai veikia šis prietaisas.

Besisvečiuojančius Kretoje stebina ir tvarkos stygius. Pasak Monikos, Lietuvoje net žolė visur lygiai nupjauta, o graikai tokių dalykų nepastebi ir nesureikšmina, gatvėse ir pakelėse čia pilna šiukšlių. Savo kiemą graikai net plauna reguliariai, o kas už tvoros – niekam nerūpi.

Plungiškės įsitikinimu, yra ko pasimokyti vieniems iš kitų: graikams iš lietuvių – operatyvumo, punktualumo, tvarkos, o lietuviams iš graikų – labiau atsipalaiduoti, mažiau skubėti, pasimėgauti, nesureikšminti smulkmenų. Pavyzdžiui, graikai kavą gali gerti tris valandas, vakarienę valgyti – keturias. Svarbu būtų gera kompanija ir smagus bendravimas, o maistas jiems yra tik priedas prie pokalbio.

Į Lietuvą – tik žiemą
Monikos darbo diena yra ilga ir intensyvi, o pats darbas – dinamiškas. Visas vasaros sezonas, trunkantis pusę metų, yra labai intensyvus, laiko sau lieka nedaug.

„Dirbu viešbučių gide. Atskridus lėktuvui iš Lietuvos, kitą dieną važiuoju per skirtingus viešbučius, susitinku su čia apsistojusiais lietuvius, vedu informacinius susitikimus. Per dieną įprastai tenka aplankyti 10–12 skirtingų viešbučių. Viename susitikime gali būti viena šeima, bet gali būti ir 10 skirtingų kompanijų. Reikia suspėti per dieną aplankyti visus atskridusiuosius. Gidų nėra daug, tad kiekvienam gidui tenka gana didelis turistų srautas“, – pasakojo plungiškė.

Pirmojo susitikimo metu aptariami organizaciniai reikalai, suteikiama informacijos apie oro uostą, apie pačią salą ir vietovę, gidas padeda susiplanuoti atostogas, pristato ekskursijas, automobilių nuomos niuansus, tarpininkauja sprendžiant dėl apgyvendinimo viešbutyje kilusius nesklandumus. Po susitikimų vyksta techniniai darbai, reikia sutikrinti ekskursijų laikus, išsiųsti informaciją, atsakyti užklausas. Kartais tenka važiuoti į oro uostą. Per savaitę Monika sako turinti tik vieną kitą laisvadienį, bet ir jų metu telefono nededa į stalčių. Tenka atsakyti į nuolat plaukiančias žinutes ir netylančius skambučius.

Į Lietuvą mergina grįžta tik kartą per metus. Dažniausiai žiemą, kad galėtų kartu su šeima sutikti didžiąsias metų šventes. Monika atviravo, kad labai pasiilgsta mamos ruošiamo maisto, tradicinių lietuviškų patiekalų: balandėlių, kugelio, žemaičių blynų. Labai mėgsta Lietuvoje įprastą silkę. Graikijoje ji nėra populiari, tad grįžusi į Lietuvą gali nors ir kiekvieną dieną ją valgyt. Plungiškė sakė pasiilgstanti ir lietuviškos vasaros, kai po stipraus lietaus oras dvelkia gaiva, tvyro šlapios žemės kvapas.

Laisvu laiku kopia į kalnus
Apsigyvenusi Kretoje Monika netikėtai atrado naują hobį: „Labai mėgstu aktyvų laisvalaikį gamtoje, žygius, todėl laisvu laiku kopiu į kalnus, žygiuoju tarpekliais, keliauju į laukinius paplūdimius. Esu intravertė, energijos pasikraunu būdama ramybėje viena pati arba tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tad savo žygiais ieškau kuo nuošalesnių Kretos vietų, kur būtų kuo mažiau žmonių. Kreta – ideali vieta tokiam hobiui, čia netrūksta kalnų, tarpeklių, urvų, daugybės pačių įvairiausių paplūdimių.“

Nors pašnekovė Kretą aktyviai tyrinėja nuo pat pirmos dienos, tačiau vis dar randa neaplankytų vietų. Ir sunkiai nuslepia šypseną girdėdama lietuvius sakant, kad buvo čia savaitę ir viską pamatė, visą salą apvažiavo. Informacija apie mažiau žinomas vietas plungiškė dalinasi ir savo feisbuko bei instagramo profiliuose. Ir neretai sulaukia net vietinių kretiečių klausimų – kur ši vieta, ar ji tikrai Kretoje, kaip ten nuvažiuoti?

„Visada mėgstu pridurti, kad pačios gražiausios ir įspūdingiausios vietos čia reikalauja jėgų bei prakaito. Norint pamatyti laukinį Kretos grožį, tenka arba kopti, arba ilgai žygiuoti, arba važiuoti itin prastu, net neleistinu keliu“, – atskleidžia pašnekovė.

Monika tikina galinti drąsiai sakyti – Kretą pažįsta labai gerai. Savo žiniomis ir rekomendacijomis mėgsta pasidalinti su keliautojais ir visada labai džiaugiasi galėdama jiems perduoti dalelę savo meilės Kretai, užkrėsti noru pažinti šią salą. Garsus graikų rašytojas Nikos Kazantzakis yra pasakęs, kad Kreta – tai ne sala, o sielos būsena. Jo žodžius Monika gali tik patvirtinti.

Monikos ČIUŽELYTĖS asmeninio albumo nuotraukos